Smagu žiopsoti į rietenas dėl S. Nėries paminklo Vilniuje. Popkornai, kola ir pirmyn į socialinių tinklų batalijas. Kažkaip pamaniau, kad galgi, be didelių protingavimų, verta pakeisti žiūros kampą? Nes jei liekame prie „talentingos, bet nesuprastos“ poetės koncepto, tai reiktų ne griauti, bet skelbti viešuosius pirkimus paminklo renovacijai.
Kas ji tokia, ta Nėris? Mano galva, tai kūrybinga, talentinga, bet, vartojant dabartinį korektišką žodyną, tai – „taki asmenybė“. Ir tas „takumas“ iš tikro yra prigimtinis noras prisitaikyti.
Tokio sukirpimo asmenybių mūsuose nors vežimu vežk. Visi senieji „bebrai“-pramonininkai, linkevičiai, net Dalia (atsiprašau, bet taip). Juos vienijantis bruožas – prie bet kurios santvarkos jie NUOŠIRDŽIAI tarnaus. Dėl vienintelio dalyko: buvimo viršūnėse, elite. Jie tiesiog kitaip negali, tai jų prigimtis. Žuvys – vandenyje, paukščiai – ore, o jie – elite. Pasimuistys, luktels, prisitaikys ir vėl tarnaus.
Saliamutės reikalų taip lengvai neišaiškinsi. Ji iš tiesų talentinga. Bet kvaila. Dar ji buvo sistemiškai nenuosekli ir visaip kaip jausminga. Būtent dėl to šiandieninės rietenos dėl paminklo yra puiki proga identifikuoti kriterijus, kuriais remiantis mes vertiname jos atmintį.
Eilės, jei neideologizuotos – puikios.
Asmenybė, jei neakcentuojame laikmečio – psichiškai probleminė, nestabili.
Kriterijai ją vertinant, jei pusiau objektyvūs – miglose.
Todėl senieji sako, kad eilės nuostabios, bet santykinai jaunesni tvirtina, kad nenori jos atneštos „Stalino saulės“. Šioje vietoje verta prisiminti poetės slapyvardžius. Nes jie – pasivadinimai – atskleidžia momentinę saliamučių vidinę dramą.
1923 m. žurnale „Ateitis“ eilėraštį „Pajūry“ pirmą kartą pasirašė slapyvardžiu Neris (vėliau Nėris). 1927 m. poetės eilėraščių rinkinys „Anksti rytą“ pasirašytas S. Neries, o 1931 m. antrasis rinkinys „Pėdos smėly“ – jau S. Nėries slapyvardžiu. Iki tol pirmuosius eilėraščius poetė pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiais. Viską vainikuoja Серафима Семёновна Вержбиловская (liet. serafima veržbilovskaja). Ji tiesiog suruskėjo. Paskui gailėjosi, nes vėl atsivertė.
Ponai ir ponios, ji buvo trenkta. Ieškojo savęs, buvo psichiškai nestabili. Kaip dažnas poetas. Ją vertinant tai dera suvokti. Tačiau vardų-pavardžių-slapyvardžių keitimas yra iš gilumų kylantis ūpas persikūnyti, išmėžti šaknis, atsikratyti kažko. Tai nelaimingi, kompleksų kamuojami žmonės, kurie išeities ieško ten, kur Dievulis sukiša psichiškai alternatyvius – į vardų keitimą. Visos psichūškės pilnos napoleonų, madonų ir kokių nors filmų personažų.
Tad vertinant Vilniuje tarpstantį paminklą, pirmiausia verta suvokti, kad jo prototipas buvo daužta poetė. Sava, šlykšti išdavikė, prisitaikėlė, jausminga eiliakalė, talentingas kvailas žmogus. Mėgo privilegijas ir buvimą elite.
Jei sovietai būtų neužėję – garantuoju, net prisiekiu – ji būtų tapusi mairone.
Valdas Kilpys yra VDU Katalikų teologijos fakulteto ir Lietuvos kariuomenės mokyklos lektorius.
Gerb.Valdas Kilpys yra teisus ,- pritariu Jo vertinimui. Minėtas paminklas skirtas ne už Salomėjos literatūrinius gabumus,bet už jos politinę veiklą – parvežtą Į Lietuvą ,,Stalino saulę”. Tad, šį paminklą iš Vilniaus būtina pašalinti ir patalpinti Grūto parke,o poezija ( išskyrus šlovinančius ,,Stalino saulę „) mėgautis ir aptarinėti švietimo įstaigose.
Įvairių gali būti nuomonių, tačiau didiesiems kritikams, kad ir šitam „dr. Kilpiui” norėtųsi priminti, kad kol bus gyva lietuvių kalba – tol S. Nėries eilės bus gyvos, skirtingai nuo kažkokio „dr. Kilpio”, kurio niekas neprisimins, neskaitant šeimos, vos anam išėjus į pensiją…
Tai Nėris išgarsėjo tokiu pat būdu kaip tas kvailys Herostratas. Nėra kuo didžiuotis. Ne apie jos eiles šiuo atžvilgiu, niekas jos kaip poetės netrina iš atminties ir nekarpo vadovėlių ar kitų knygų.
Niekas poetės iš tokių kaip pats neatima. Atimti nori pagarbinantį išdavikę paminklą.. O gera poetė gali apsieiti ir be paminklo, jeigu jos eilės nemarios.
Daužto tekstas. Net pasigūglinau, kas per tipas tas Kilpys. Teologijos fakulteto dėstytojas, krikščionybės ir ekologijos specialistas 🙂
Salomėja šlykšti išdavikė, mėgo privilegijas ir buvimą elite? Sutinku, kad techniškai Salomėja išdavikė, bet kad šlykšti…palyginus su šių dienų elite bujojančiom šlykštynėm, kaip pvz. Raselė, Žalimukas ir pan., tai Salomėja tik gležnas daigelis.
Autorių galiu pagirti tik už šias eilutes:
„Visi senieji „bebrai“-pramonininkai, linkevičiai, net Dalia (atsiprašau, bet taip). Juos vienijantis bruožas – prie bet kurios santvarkos jie NUOŠIRDŽIAI tarnaus.”
Kilpį kol kas identifikuoju kaip nusipatriotinusį edukuotą-vakcinuotą internacių tarną.
Ne su atitikmenimis lyginat, jinai gi nebuvo nomenklatūros aparatinės dalis kaip yra Žalimas ar koks nors Gretėnas su Raselė. Lyginkit pvz su Sobolewska ar pan. plauko grafomanais. Turėtų būti geresnių palyginimui veikėjų nei mano nurodyta, tačiau tikiuosi supratot mintį.
….geras komas.
Trumpai,vyriškai ir aiškiai…ačiū autoriui.
Nerašydamas atskiro atsiliepimo, tiesiog prisijungiu prie Jūsų nuomonės ir įvertinimo. Puikus tekstas, trumpas ir pagrįstas. Vištelė yra vištelė, niekam nerūpėtų tas jos daužtumas, tačiau parvežusi saulę pagrįstai užsitraukė prakeikimą.
…tikiuosi,isleisdami,vaistu idave…..
Kilpys – prasčiokiškas gyvulių ūkio nepraustaburnis, o gal elgebetešnikas, kuriam moteris, o dar poetė, na, tiesiog daužta boba. Manau, kad tai jis nuolat rašinėja „Respublikoje” plūstamaisiais epitetais pagražintus komentarus apie „veržbilovskają”
…matosi,kad tam kilpiui kariuomenej kazkas stipriai atmuse galvele…..beje,kaip paminklas gali….tarpti……Jei Saliamute dauzta,anot sio keistoko lektoriaus,tai jis pats dauztas ne karta….apsaugokDie,nuo tokiu isminciu……gailu tu,kuriems anas desto.Paciam ne prosal psichuskej pasigydyt…Poze org apsikakojo eilini karta.
…kilpa ant nugeibusio kaklelio ir drebulynan nusiteisti…..butu vienu balvonu maziau ant svieto….
Pablevyzgok dar, senas реdоfile. Vis dar domiesi mažų berniukų kelnytėmis?
…vacka,a,vacka – o tu bartosewiciu labai mylejai…..ar tik uz pinigus…