Dažnai stebimės, kodėl didelė visuomenės dalis visiškai ignoruoja realybe paremtus faktus bei protingus argumentus apie jų įsitikinimų klaidingumą. Daugiausia šito galima matyti politikoje. Lietuvoje ir visame pasaulyje gilėja priešprieša tarp kosmopolitinių leftistų/liberalų (užingridų) ir tradicionalistų/nacionalistų; trampistų ir antitrampistų, palaikančių Izraelį ir palaikančių palestiniečių teroristus Gazoje bei Iraną, ir t. t.
Dar giliau panagrinėjus atsiveria praraja tarp pseudopatriotų/pseudotradicionalistų, kurie gerai kalba, bet nedrįsta peržengti politinio elito nubrėžtų raudonųjų linijų, ir tų, kurie jas beatodairiškai laužo (Birželio sukilimo pripažinimas ir t. t.).
Dar didesnė visuomenės dalis yra užvaldyta simpatijų ir antipatijų konkretiems politikams, racionalizuodama akivaizdų jos įsimylėtų politikų veikimą prieš Lietuvą, jų daromus moralinius nusižengimus.
Akivaizdu, kad vieni šiurkščiai klysta, o kiti teisūs. Tačiau ginčai, bandant apeliuoti į protingumą, loginius argumentus tik dar labiau gilina nesutarimus.
Kodėl taip yra?
Į šį klausimą galima atsakyti tik fundamentaliame filosofiniame lygmenyje.
Pasirodo, žmogaus valia nuolat ieško gėrio, į kurį galėtų įsimylėti/padaryti savo gyvenimo pagrindu. Tai susiję su žmonėse užprogramuota gyvenimo prasmės paieška. Tačiau žmogaus aistros ir troškimai trukdo valiai teisingai atskirti, kas yra tikrasis, o kas tariamas gėris. Kai valia pasirenka tariamą, netikrą gėrį, tada ji duoda pasąmoninį nurodymą protui/intelektui ieškoti argumentų, kurie patvirtintų valios pasirinkimą ir leistų atmesti visus argumentus, kurie prieštarauja padarytam pasirinkimui, nepaisant argumentų tvirtumo.
Prasidėjus tokiam procesui žmogaus nuomonės neįmanoma pakeisti remiantis intelektualiniais argumentais ar netgi akivaizdžia realybe grįstais faktais. Tik šitaip galima paaiškinti, tarkim, kodėl Stalino represuoti stalinistai nesiliovė garbinti Staliną. Po to, kai jie valia pasirinko Staliną kaip gėrį, protas, net po to, kai stalininė sistema represavo Stalino gerbėjus, sako, kad įvyko, klaida, kad Stalinas buvo suklaidintas, ir viskas būtų buvę gerai, jeigu Stalinas būtų žinojęs visą tiesą ir t. t. Panašiai Palestinos teroristines organizacijas ar Iraną remiantys leftistai desperatiškai ieško argumentų pateisinti kitiems leftistams, jų bendraminčiams, įvykdytas egzekucijas Gazos sektoriuje ar Irane.
Tokiu būdu valiai įsimylėjus klaidą, pasirinkimui prieštaraujantys intelektualiniai argumentai, kuo jie būna taiklesni ir tvirtesni, tik dar labiau didina klaidoje esančio žmogaus pyktį ir priešpriešą su kitaip mąstančiais, nes jo protas turi vis daugiau vargti, kad apginti savo pasirinktą klaidą. Greičiausiai šiuo fenomenu galima paaiškinti, kodėl visuomenėje nėra populiarūs precizišką realybės pjūvį ir analizę galintys atlikti intelektualai, nes jų įžvalgos nuolat kelia klaidą pasirinkusių žmonių įtampą. Susidūrimas su gilias įžvalgas galinčiu pateikti mąstytoju klaidoje esantiems žmonėms sukelia instinktyvų įtūžį, nes tokia akistata atskleidžia pačių klystančiųjų intelektualinį neįgalumą. Tokių žmonių kritika intelektualui būna ne dalykinė, bet emocinė – jis arogantiškas, nemalonus, nemoka bendrauti ir suprantamai išdėstyti paprastų dalykų, ir pan.
Kaip apsisaugoti nuo įsimylėjimo į klaidą?
Pirmiausia reikia suvokti aistras ir troškimus, kurie daro didelę įtaką mūsų pasirinkimams. Tai lengvai galime padaryti stebėdami savo nuotaikos kaitą, kylantį susierzinimą dėl nereikšmingų smulkmenų, norą konfliktuoti su aplinkiniais. Suvokus reikia bandyti išsilaisvinti iš šitų silpnybių. Tai yra egzistencinio lygio užduotis.
Kita svarbi priemonė yra išlaikyti kuo atviresnį protą mus pasiekiančiai informacijai. Tai reiškia – sąmoningai stebėti, ar neatmetame kokios nors informacijos, faktų, argumentų pirmiausia dėl to, kad jie mums kelia susierzinimą. O tai pastebėjus – pabandyti išsilaisvinti nuo sukilusių emocijų ir priimti naujas prielaidas kaip galimą realybės paaiškinimą.
Manoma, kad iš gilaus klaidingo valios pasirinkimo beveik neįmanoma išsivaduoti tik žmogiškomis pastangomis, nes tam gali padėti tik antgamtinė malonė – būtinas atsivertimas, kuris gali neįvykti ir iki gyvenimo pabaigos.
Nėra paprasta išvengti klaidingų įsitikinimų ir valingai įsipareigoti Tiesai. Klaidingi pasirinkimai politikoje yra labai dažni ir tarp tikinčių žmonių. Tai galima būtų paaiškinti sekliu, dažnai aistrų apimtu tikinčiojo protu. Todėl sąmoningai teisingai pasirenka tik nedidelė dalis visuomenės. Manoma, kad sąmoningai ir be išlygų pasirinko tokį, atrodytų, akivaizdų gėrį – Sąjūdžio kovą už Lietuvos Nepriklausomybę – tik apie 10 proc. Lietuvos gyventojų. Didžioji visuomenės dalis buvo neapsisprendusi ir stebėjo, kuria linkme viskas pakryps. Ją valdė baimė prarasti patogų gyvenimą, turimą materialųjį gėrį. Tačiau apsisprendusiųjų ryžto ir valios pakako Lietuvai išsilaisvinti.
Šio laikmečio tragedija yra ta, kad vis didesnė visuomenės dalis pasirenka vienokį ar kitokį klaidingą įsitikinimą, adekvačiai realybę suvokiančiųjų lieka vis mažiau. Teisingai pasirinkti labai trukdo vis didesnis įsipatoginimas – troškimas gyventi geriau, galimybė prarasti vis didesnį materialųjį turtą daugeliui kiša koją.
Visgi, prisimindami sunkiai racionaliais argumentais paaiškinamą Lietuvos išsivadavimą iš Rytų imperijos gniaužtų, nenusiminkime ir nepraraskime vilties, jeigu pasijuntame tarp nedidelės saujelės tų, kurie supranta tikrąją Lietuvos padėtį, absoliučios daugumos politikų vykdomą nuolatinį Lietuvos išdavinėjimą ir suvokiame, koks galėtų būti realus kelias į naują Lietuvos Atgimimą. Tikintys žmonės žino, kad bet kuriuo atveju verta išlikti Tiesoje, nes tai yra lemtinga mūsų likimui Amžinybėje.
Citata iš G. Navaičio knygos
„Demokratinio valdymo idėjos kūrėjai vadovavosi nuostata, kad žmonės išrenka geriausius savo atstovus, kurie sieks bendro gėrio. Partijų ir politikų konkurencija buvo laikoma diskusija dėl valdymo tikslų eiliškumo ir būdų jų siekti. Abejonių nekėlė, kad visi politikai nori bendros gerovės, todėl svarbios buvo rinkiminės ir parlamentinės diskusijos, kuriose bandyta įtikinti oponentus. Šiandien nuo šios schemos pastebimai nutolta. Politinės partijos veikia kaip lobistai, atstovaujantys ne visos visuomenės, o verslo grupių interesams. Suprantama, kad tokia partinė lobistinė grupė visada bus mažuma ir negalės savo tikslų įgyvendinti nebendradarbiaudama su kitomis lobistinėmis grupėmis. Todėl parlamentuose netrūksta ūkininkų, statybininkų, bankininkų atstovų, bet pasigendama tautos kaip visumos atstovų..” Todėl ir yra dirbtinis susipriešinimas
.. antitrampistų, palaikančių Izraelį. …
Daug trampistų taip pat remia Izraelį.
Sutinku su gerb. Almantu, kad dalis žmonių- įsimylėję klaidą. Ir tu nors kuolą ant galvų jiems tašyk, jie pvz. kaip mylėjo liberalus ar konsrvatorius, nors pvz. pastarieji pagal pažiūras ir įsitikinimus nei konservatoriai nei krikščionys, vis vien juos myli. Nelabai seniai (kol dar nebuvo įsisiautėjęs putinizmas) spaudoje buvo straipsnelis, kuriame buvo išsakyta nuomonė kodėl pvz. daug pagyvenusių rusų šlovina sovietmetį, nors atsidarė sienos, tapo prieinama informacija. Reikalas – tame, kad jie- vieni nesugeba suprasti, kiti supranta, kad tai buvo melo imperija, kurioje jie gimė, gyveno negalvodami apie santvarkos amorališkumą, tačiau ją šlovino, netikėdami į Dievą, laukė stebuklo, kad gyvenimas pagerės. O kai sssr-as sugriuvo, jiems tai buvo smūgis, nes paaiškėjo, kad jų gyvenimas praėjo veltui, o tik protingi, stprūs ir sąžiningi žmonės gali prisipažinti, kad klydo. Hitleris, stalinas, Š. Korėjos, Kinijos komunistai, o dabar ir butolinovičius, žinodami žmonių užsispyrimą, nenorėdami veltui gaišti laiko, savo priešus naikino, o paskutiniai 3, kuriuos išvardinau- tebenaikina. Kaip rodo lietuvaičių perauklėjimo patirtis, tai ne vienas buvęs tremtinys, ar Sibiro tremty gimęs, mano nuomone, tam perauklėjimui yra pasidavę. Nežinau kaip bus su ta mūsų Lietuva, tik manau, kad nespėjus išsivalyti nuo sovietinio brūdo, pasirodė kaip nekeista, Lietuvoje fizikos dėsniai negalioja. Mat, jei blogį pažymėsime minuso ženklu, tai mūsų blogis ne atstumia vakarietišką, bet jį pritraukia.