Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Apie Tautos forumo ir „Pro Patria“ stovyklas po Nacionalinio susivienijimo stogu

Nacionalinis susivienijimas iš tiesų pasidalijęs į dvi ideologiškai ir politiškai skirtingas – sąjūdinę foruminę ir sisteminę propatrijinę – stovyklas. Konfliktas NS viduje ir partijos skilimas galėjo neįvykti nebent per stebuklą. Tikroji NS skilimo priežastis itin aiškiai atsiskleidžia vieno iš uoliausių ir atkakliausių organizacijos skaldytojų laiške partijos aktyvui.

Reaguodamas į ne kartą pokalbiuose ir diskusijose išsakytas kritiškas pastabas, kad daugelis tikrais Lietuvos patriotais ir bendraminčiais save laikančių NS narių vengia dalyvauti veikloje, laiško autorius turbūt pats šito nenorėdamas labai atvirai įvardijo tikrąją jų pasyvumo, o faktiškai – ir partijos skilimo priežastį. Toji priežastis – itin vaizdingai aprašoma didžiausia ir skausmingiausia partiją ardžiusi ir galiausiai išsprogdinusi iš vidaus dilema, kurią teko ir dar teks asmeniškai spręsti kiekvienam organizacijos nariui.

Laiško autorius rašė:

„Nemanau, kad kas nors turi teisę moralizuoti aplinkinius, net jei šie iš tikrųjų nenori rizikuoti savo ir, svarbiausia, savo šeimos gerove dėl politinės veiklos. Galbūt <…> galėtų pasidalinti patarimais, ką reikėtų daryti partiečiui, jei dėl politinės veiklos šis netektų darbo arba žlugtų jo verslas, ir ką jis turėtų atsakyti savo vaikams, kai šie paklaus, kodėl jie negali lankyti robotikos būrelio, kurį lanko jų klasiokai, ar netgi savaitgalį nueiti su draugais į kiną, arba kodėl jie per vasaros atostogas priversti tūnoti namuose, kai jų draugai su tėvais žvejoja Norvegijoje, maudosi Viduržemio jūroje ar tobulina anglų kalbos bei programavimo žinias kompiuterių stovyklose svetur (apie tokias „smulkmenas“ kaip būsto paskolos turbūt neverta nė užsiminti)?“

Šiose eilutėse vaizdžiai ir turbūt su nuoširdžia širdgėla išsakomos ne tik šių dienų, bet ir ankstesnes Lietuvos patriotų kartas kamavusios godos. Tai teigiu be menkiausios ironijos. Kalbama apie absoliučiai teisėtus kasdienio gyvenimo norus ir lūkesčius – siekį būti ir likti savo tautos ir valstybės patriotu, o kartu kaip savaime suprantamą dalyką susikurti ir gyventi normalų, tai yra gerą ir saugų, privatų gyvenimą. Tačiau autentiškai ir karštai išsakęs dalį karčios tiesos, laiško autorius sustoja ir nutyli tai, kas nuosekliai plaukia iš jo aprašytos keblios ir tikrai nepavydėtinos NS narių padėties.

O toji padėtis primena, kad lietuviai nepriklauso prie laimingųjų tautų, kurių atstovams patriotinės pareigos jausmas ir normalaus gyvenimo lūkesčiai yra lengvai suderinami dalykai. Lietuvos istorija yra tragiška ir todėl, kad ne kartą – XIX a., SSRS okupacijos laikais ir, kaip aiškėja, net šiandien – lietuvis vis susiduria su skausmingo pasirinkimo dilema: likti ištikimas saviesiems tautinio ir valstybinio patriotizmo idealams ar vis dėlto jų išsižadėti, o kalbant tiesiai – juos išduoti „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“?

Būtent ši dilema, o ne kokie nors asmeniniai nesutarimai, supriešino ir galiausiai suskaldė partiją. Laiške išvardyti aktyvaus ir viešo dalyvavimo NS partinėje veikloje pavojai yra kuo tikriausi. O jie kyla iš to, kad Nacionalinis susivienijimas iš tiesų buvo įsteigtas kaip patriotinė sąjūdinė tirpstantį Lietuvos valstybingumą nuosekliai ginanti politinė jėga.

Todėl aprašydamas minėtus pavojus laiško autorius faktiškai pripažino ir privalėjo atvirai parašyti, kad NS yra tokia pati valdžios ujama ir persekiojama nesisteminė partija, kokios yra analogiškos ES šalyse veikiančios partijos. Tačiau jis šito neparašė. Mat parašius būtų tekę tiesiai šviesiai pasakyti, kad priklausyti tokiomis sąlygomis dirbančiai partijai ir juo labiau viešai joje veikti yra paprasčiausiai nesaugu.

Taigi gelminis NS skilimo pagrindas yra vidinis įtrūkis, o tiksliau – iš pat pradžių organizaciją persekiojęs idėjinis ir praktinis dvilypumas. Turbūt nėra partijos nario, kuris nenorėtų, kad Lietuva būtų suvereni valstybė, kad joje visur būtų galima susikalbėti lietuviškai, kad būtų įamžinamos Tautos laisvės kovos ir gerbiami jų didvyriai, kad į šalį neplūstų nevaldomi imigrantų srautai, kad būtų saugoma ir ginama prigimtinė šeima, ir t. t. Visi – UŽ.

Bet patvirtinti tą UŽ viešais veiksmais ginant tuos trokštamus turėti dalykus – visai kas kita. Tam ryžtasi nedaugelis. Iš dalies galima suprasti nerimastingą, baimės persmelkto laiško toną. Tiesa, kad veiksmais, o ne aimanomis ir patiktukais rodyti patriotizmą demokratiškoje ir laisvoje Lietuvoje – sunku ir pavojinga. Tyko grėsmė prarasti darbą ir pajamas „apsišvietus“, kad esi tariamai „kraštutinės“ partijos narys. Vieni „apsišvietinėjo“ nepaisydami grėsmių, kiti – ne.

Viskas matyta ir gerai pažįstama. Daugybė LSSR gyvenusių lietuvių taip pat buvo UŽ kitokią – laisvą ir lietuvišką Lietuvą. Bet kiek tarp jų buvo partizanų, rezistentų, disidentų? Kiek buvo išdrįsusių tapti Laisvės Lygos, Helsinkio grupės nariais, LKB Kronikos ir kitos pogrindžio spaudos leidėjais ir bendradarbiais? O kiek laisvės kovos dalyvių pavargo, palūžo ir išdavė reikalą, dėl kurio būdavo pasižadėję ir net šventai prisiekę paaukoti gyvybę, ir savo bendražygius? Todėl, kad pavargdavo blaškytis balansuodami tarp patriotinės pareigos priešintis bei kovoti iki galo ir žmogiškai suprantamo noro prisitaikyti ir išlikti.

Panašiai pavargo ir pažįstamu prisitaikymo keliu apsisprendė sukti dalis NS narių, kurių branduolį sudaro jaunimo sambūrio „Pro Patria“ atstovai. Jie pasitraukė iš kovos tiesiog atsisakydami pagrindinio jos tikslo – susigrąžinti valstybę.

Tai padaryta siekiant žūtbūt atsikratyti tariamai „radikalios“ partijos įvaizdžio. Baimės akys plačios: kai kurie sambūrio nariai, išvydę NS laikraščio antrašte virsdavusį šūkį „Susigrąžinkime valstybę!“, reaguodavo į jį kaip bulius į raudoną skudurą. Panašiai daugelis „sąmoningų LSSR piliečių“ susigūždavo vos išgirdę ar paskaitę apie A. Terlecko ir jo bendražygių priminimus, kad Lietuva pavergta, ir jų „ekstremistinius“ reikalavimus išvesti okupacinę armiją.

Šiuo atveju vengimo deklaruoti siekį susigrąžinti valstybę motyvas yra labiau merkantilinis. Programinis tikslas susigrąžinti valstybę laikomas didžiausiu rinkėjus gąsdinančiu baubu, tad pagrindine kliūtimi patekti prie sisteminių partijų stalo ir dalyvauti valdžios pyrago dalybose. Kuo šio „nepolitkorektiško“ tikslo atsisakęs propatrijinis NS skiriasi nuo konservatorių ir visų kitų nomenklatūrinių valdžios lovio partijų – belieka spėlioti. Plačiau ir išsamiau apie dvi stovyklas NS – kita proga.

Nuoroda į publikaciją „Nacionalinį susivienijimą suskaldęs klausimas: laisvi be valstybės ar laisvi susigrąžintoje valstybėje?“