„Problema prasideda ne tada, kai technologija neveikia, o tada, kai ji tampa pernelyg sėkminga.“
Vakar Europa tikėjo, kad žalioji energetika automatiškai pigins elektrą. Šiandien vis aiškiau matyti paradoksas: kuo daugiau „pigios“ energijos gaminame, tuo brangesnė tampa visa energetikos sistema.
Viešojoje erdvėje vis dažniau girdime pažadus, kad sparčiai plečiama žalioji energetika neišvengiamai atpigins elektrą. Tačiau kartu vis dažniau pasirodo ir priešingi signalai: neigiamos elektros kainos, elektros gamybos ribojimai, būtinybė statyti brangius kaupiklius, subsidijų poreikis ir kylanti rezervinių elektrinių išlaikymo problema. Visa tai rodo, kad energetikos sistemos pradeda susidurti su reiškiniu, kurį būtų galima vadinti technologiniu prisotinimu.
Ši tema neseniai buvo iškelta ir Almanto Stankūno publikacijoje apie žaliosios energetikos plėtros pasekmes Lietuvoje (Almantas Stankūnas. „Laikas aiškiai pasakyti: nuo šiol žaliosios energetikos plėtra didins elektros kainą“, Pozicija, 2026-05-05).
Nors straipsnis parašytas publicistine forma, jame paliečiama daug gilesnė problema – ribotos sistemos talpos ignoravimas. Finansinio prisotinimo teorija rodo, kad tai nėra atsitiktinumas. Tai vienas iš bendrųjų augimo ribotumo dėsnių pasireiškimų.
Klasikinė ekonomika ilgą laiką rėmėsi prielaida, kad technologinė pažanga ir masto ekonomija neišvengiamai mažina kaštus. Kol sistema nėra prisotinta, ši logika iš tiesų veikia. Tačiau artėjant prie sistemos ribų pradeda veikti visai kiti dėsniai.
Energetikoje tai ypač akivaizdu. Kol saulės ir vėjo elektrinių dalis bendroje rinkoje nedidelė, jų integracija vyksta gana sklandžiai. Tačiau didėjant jų daliai atsiranda perteklinės generacijos periodai, kai gaminama daugiau elektros, nei sistema gali efektyviai suvartoti arba perduoti. Tuomet prasideda visiškai kitokia ekonominė logika.
Atsiranda poreikis:
• stabdyti dalį elektrinių;
• kompensuoti investuotojų nuostolius;
• statyti kaupimo sistemas;
• palaikyti rezervinius generavimo pajėgumus;
• stiprinti tinklus;
• subsidijuoti rinką.
Paradoksalu, tačiau būtent „pigios“ energijos perteklius pradeda branginti visą sistemą.
Ar ne panašų paradoksą istorijoje jau matėme ne kartą?
Finansinio prisotinimo teorijos požiūriu čia pradeda veikti paradoksali logika: kuo sistema artėja prie savo talpos ribų, tuo sparčiau ima augti jos palaikymo ir koordinavimo kaštai. Augimo pradžioje investicijų grąža didėja, nes technologija efektyviai išnaudoja dar neužpildytą rinkos talpą. Tačiau artėjant prie sistemos prisotinimo ribų sistema ima reikalauti vis daugiau balansavimo, rezervavimo ir valdymo išteklių. Kitaip tariant, pati sistema tampa vis nestabilesnė ir sunkiau valdoma.
Šis procesas primena daugelį kitų istorinių technologinių ciklų. Geležinkelių plėtra XIX amžiuje, interneto infrastruktūros plėtra DotCom laikotarpiu, perteklinis kreditavimas nekilnojamojo turto rinkose – visi šie procesai pradžioje kūrė didžiulį efektyvumo augimą, tačiau vėliau susidūrė su prisotinimo problema. Kai sistema tampa pernelyg intensyvi, ji pradeda generuoti ne tik naudą, bet ir vis didesnius savęs palaikymo kaštus.
Šį procesą papildomai sustiprina ir tai, ką Nobelio premijos laureatas Robertas J. Shilleris vadina naratyvine ekonomika. Technologinės revoliucijos plinta ne vien dėl objektyvių ekonominių pranašumų, bet ir dėl visuomenėje plintančių pasakojimų apie „neišvengiamą pažangą“, „pigią energiją“ ar „naują ekonomikos epochą“. Tokie naratyvai palaipsniui transformuoja technologinį optimizmą į kolektyvinį įsitikinimą, kad augimas gali tęstis beveik be ribų.
Finansinio prisotinimo teorijos požiūriu būtent šioje vietoje pradeda formuotis rezonanso efektas. Kai technologiniai lūkesčiai, investicijų srautai ir politiniai sprendimai ima vieni kitus stiprinti, sistema pereina į autosinchronizuotą augimo režimą. Iš pradžių tai spartina plėtrą ir didina efektyvumą, tačiau artėjant prie sistemos talpos ribų tas pats rezonansas pradeda didinti nestabilumą ir sisteminius kaštus.
Iš pradžių sistema kyla tarsi į kalną: efektyvumas didėja, investicijos spartėja, optimizmas stiprėja. Tačiau artėjant prie viršūnės kiekvienas papildomas žingsnis pradeda reikalauti vis daugiau resursų ir vis mažiau pusiausvyros.
Technologijos pavojingos tampa ne tada, kai jos neveikia, o tada, kai visuomenė pradeda tikėti, kad jų plėtra neturi ribų.
Panaši logika šiandien vis aiškiau matoma ir žaliosios energetikos sektoriuje. Neatsitiktinai kai kurios energetikos bendrovės pradeda atsargiau vertinti naujus projektus, lėtinti investicijų tempus ar daugiau dėmesio skirti ne plėtrai, o sistemos stabilumui.
Tai nebūtinai reiškia, kad žalioji energetika yra klaida. Priešingai – ji yra būtina modernios energetikos transformacijos dalis. Tačiau finansinio prisotinimo teorija leidžia suprasti, kad technologinė plėtra nėra begalinis tiesinis procesas. Kiekviena sistema turi ribas, o ignoruojamos ribos ilgainiui pradeda naikinti pačios plėtros efektyvumą.
Todėl pagrindinis klausimas šiandien turėtų būti ne „ar plėtoti žaliąją energetiką“, bet „kokiu tempu ir kokiomis sąlygomis tai daryti“.
Tvari energetikos politika turi būti grindžiama ne vien plėtros greičiu, bet ir sistemos gebėjimu absorbuoti augimą:
• tinklų pajėgumu,
• kaupimo technologijų efektyvumu,
• rezervinių pajėgumų kaštais,
• realiu elektros poreikio augimu.
Kitaip tariant, energetikos ateitį lems ne vien technologijų efektyvumas, bet ir gebėjimas valdyti jų sukuriamą prisotinimą.
Finansinio prisotinimo teorijos požiūriu tai yra vienas svarbiausių XXI amžiaus ekonomikos iššūkių. Technologijos šiandien vystosi greičiau nei sistemų gebėjimas prisitaikyti prie jų masto. Todėl vis dažniau susiduriame su paradoksu: kuo sėkmingesnė tampa technologija, tuo didesnę riziką ji sukelia pačios sistemos stabilumui.
Galbūt todėl ateities ekonomikos sėkmę lems ne vien gebėjimas spartinti augimą, bet ir gebėjimas laiku suprasti, kada sistema artėja prie savo ribų.
Istorija rodo: civilizacijas dažniausiai destabilizuoja ne technologijų stoka, o pernelyg didelis tikėjimas jų begaliniu efektyvumu.
Stasys Albinas Girdzijauskas yra Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius, technikos mokslų daktaras (hp), Finansinio prisotinimo teorijos autorius.
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto (ChatGPT) pagalba kaip refleksine priemone idėjų struktūrizavimui ir argumentų aiškumo gerinimui. Už straipsnio turinį, akcentus ir išvadas pilnai atsako autorius.
Energijos turi reikėti tiek kad užtektų lengvai gaunamos. ir maisto ruri užtekti lengvai gaunamo . Bet taip galima tik palaimingose salose, nes lengvas apsirūpinimas skatina žmonių dauginimąsi ir gausėjimą. Iki ko nors ima trūkti. Tada prasideda galvojimas,iš kur paimti dar, ir jeigu jis sėkmingas, dėkinga žmonija atsako papildomu pasidauginimu. Per paskutinius 200 metų taip žaidžiant žmonių planetoje padaugėjo nuo 1 iki 8 milijardų,ir paskutinis priaugo per 13 metų. Dar ne viskas, didžioji prieauglio dalis gimsta skurde ir aišku turi teisę iš skurdo išbristi, t.y. daugiau vartoti, o tam reikia daugiau gaminti. . Be energijos tokie dalykai nevyksta, vadinasi reikia kažką sugalvoti, kad energijos būtų daugiau… i r ne be kokios,o švarios, ekologiškos – tai papildomi naujų laikų reikalavimai Protingi žmonės tik skėsteli rankomis – o kaip mes galime sustabdyti tolesnį žmonių daugėjimą planetoje? Niekaip. Na jei negalite, galvokite iš kur paimti dar daugiau energijos.Tas jums sekasi.
Tikrai, saiko stoka yra didžiausia problema.
Netgi politikoje ji iššaukia agresiją ir kitų šalių užpuolimą!.
„Žalioji” energetika yra kvailystė visai ne dėl „prisisotinimo” ar pan dalykų. Esmė yra pernelyg mažas saulės ir vėjo energijos tankis (nepakanka gaminamos energijos viršyti reikalingą pačiai gamybai energiją), ir nepatikimumas (pertraukiama gamyba, kurios neįmanoma numatyti, nors mūsų civilizacijai reikalinga aukšta įtampa/galia tinkle 24 va x 7 d). Apie elektros tinklo apvertimą aukštyn kojomis ir su tuo susijusį kapitalo naikinimą net nepradedu aiškinti. Kaupa yra antrinis dalykas, kuris dėl tų pačių fizikos dėsnių irgi beprasmiškas (jokia baterija neprilygs statinei mazuto ar juo labiau kasetei prisodrinto U, ir baterija nėra gamybos šaltinis). Burės ir vėjo malūnai išnyko ne šiaip sau.
Ar ne perdaug visko gaminama?
Gamintojai pagamina tiek, kiek suvartojama. Jei pagamina kas per daug, patiria nuostolį ir išmoksta pamoką. Jei ne, užsidaro ir nebegamina apskritai.
PS Valdiškoje ekonomikoje, įskaitant „žaliąją” energetiką, tas negalioja. Ten gamina tiek, kiek sumokama už gaminimą, nepaisant ar to kam reikia. „Žaliojoje” netgi priverčia sumokėti už tai dukart.
Įdomu, kodėl autorius, vardindamas naujų technologijų pagrindu besivystančios sistemos poreikius, ar augimo absorbavimo galimybes visai nemini tvarių generacinių pajėgumų būtinumo, visų jų galių subalansavimo?
Jei tik suprasite, kad CO2 nėra taršalas ar nuodas, pažvelgsit į „tvarumą” visai kitaip.
Ar tikrai galim priskirti DotCom burbulines įmones prie interneto infrastruktūros vystytojų? Juk dauguma jų tebuvo paslauginės.