Kai manęs klausia – kieno Krymas? – atsakau: o kieno Karaliaučius?
Ir tada stoja tyla. Ne atsitiktinė. Iškalbinga tyla.
Nes Krymas šiandien tapo savotišku politinio padorumo egzaminu. Atsakymas į klausimą „kieno Krymas?“ daug kam yra tarsi privalomas lojalumo ženklas. Bet vos tik paklausi apie Karaliaučių – istorinę Prūsijos ir Mažosios Lietuvos žemę, po karo Sovietų Sąjungos užgrobtą, išniekintą, ištuštinta, pervadintą ir paverstą karine Rusijos tvirtove – iškart pasidaro nejauku.
Kodėl?
Jeigu Krymo atveju remiamės istorija, tarptautine teise, tautų teise į savo žemę, tai kodėl tie patys matai nebegalioja Karaliaučiui? Kodėl vienur istorinė atmintis laikoma šventa, o kitur ji staiga tampa nepatogia, pavojinga ir geriausiu atveju nutylėtina?
Karaliaučius nėra jokia „amžina rusų žemė“. Niekada ja nebuvo. Jis Rusijai atiteko ne dėl istorinio teisingumo, ne dėl vietos žmonių valios, o vien dėl karo baigties ir nugalėtojų savivalės.
Senieji gyventojai buvo išžudyti arba išvaryti, krašto vardas sunaikintas, jo istorinė atmintis perrašyta. Tai buvo žiauri karinė okupacija, svetimos žemės užgrobimas, kuris buvo įtvirtintas jėga ir propaganda.
Karaliaučius – tai Mažosios Lietuvos erdvė, mūsų lietuviškos raštijos ir kultūros laukas. Tai kraštas, kurį mums siūloma pamiršti tam, kad nereikėtų pripažinti nemalonios tiesos: jog ne visi pokario „galutiniai sprendimai“ yra teisingi ir amžini.
Bet Lietuvoje apie tai beveik nekalbama. Politiniu lygmeniu – beveik mirtina tyla. Ir ši tyla nėra atsitiktinė. Ji kyla iš baimės, iš prisitaikėliško noro neklausti to, kas gali pasirodyti per drąsu, per daug nepatogu, per mažai suderinta su vyraujančia viešąja nuomone.
Tad gyvename keistoje būsenoje: viešai giname tautų teisę į istorinį teisingumą, bet patys bijome net prabilti apie savo pačių išstumtą istorinę atmintį. Vadinasi, esame išsiugdę tik tokią istorinę sąmonę, kuri niekam netrukdo. Tik tokią drąsą, kuri nieko nekainuoja. Tik tokius principus, kurie neperžengia patogumą ir saugumą užtikrinančio prisitaikėliškumo ribų.
Klausimas „kieno Karaliaučius?“ erzina, nes apnuogina dvigubus matus: kalbėdami apie kitus vadovaujamės sąžine ir tiesa, o vertindami save sustojame ties leistinumo ribomis.
Todėl į klausimą „kieno Krymas?“ ir atsakau klausimu: „o kieno Karaliaučius?“
Nutylėdami Karaliaučių mes neginame nei taikos, nei stabilumo. Mes tik parodome, kad patys jau esame sutikę atsisakyti dalies savo istorinės atminties, savo teisės klausti ir savo teisės mąstyti laisvai.
Tauta, kuri nebedrįsta kelti klausimų apie savo praeitį, ilgainiui praranda ir teisę į savo ateitį.
Autorius yra Alkas.lt vyriausiasis redaktorius.
Šiaip neblogas straipsnis.
Lietuviams siekti atgauti neteisingai ir neteisėtai prarastas savo valstybės teritorijas, bent dalį jų, siekant bent dalinio istorinio teisingumo, yra ne mums pasitaikiusi istorinė galimybė, o mūsų istorinė pareiga.
Istorija yra ne tai kas buvo, o tai kas vyksta ir vyks dabar.
Būtent tai kas buvo ir yra dabar kuria ateities istoriją. Mums, deja, ir viena, ir kita įslaptinta – uždrausta. Zubrylos negali žinoti nei kas buvo, nei kas yra dabar. Žinome tik tiek, kad atrištos rankos ir kuro kainos kyla, ne daugiau.
Istorija atleidžia pralaimėjimus ir praradimus, bet neatleidžia neapsisprendimo ir bailumo. Mes ne tiek neapsisprendę ar bailūs kiek, dėl savo lėto ir ramaus nacionalinio charakterio, pavėlavę ir pasimetę istoriniame laike ir erdvėje. Nebežinome arba pamiršome kas buvome ir esame, iš esmės todėl, kad nėra tikslo, apart buities ir ekonominių rodiklių. Tikslas siekti istorinio teisingumo, net nepriklausomai nuo rezultato, būtų ir istorinės pareigos vykdymas ir naujos istorijos pradžia.
Jeigu rekėtų iš naujo spręsti Karaliaučiaus krašto klausimą, geriausia išeitis būtų ne visus kiršinančios dalybos, o krašto pavertimas Baltvyžių girios tipo gamtos rezervatu. Prūsų giria, tiesiogiai pavaldžia Briuseliui. Gyvenamas žmonių galėtų likti tik universitetinis miestas Karaliaučius ir kurortinė pajūrio zona.
Uždavus šį klausimą daugumai „demokratinės Rusijos” tovariščių, kuriuos iš Maskvos čia importavo TS-LKGBT+ sojūzas, dažnai išgirsite siūlymą ateityje kurti nepriklausiomą bendrą brolišką „baltų ir slavų” valstybę Karaliaučiaus regione, perkeliant ten 5-10% rusų iš Rusijos, tų, „kurie nori išsivaduoti nuo putino”. Pasigilinus į detales, galimai būsite pavadintas „vakarietiškų vertybių nepalaikančiu ir putinui tarnaujančiu pribaltikos nacistu”
Karaliaučius yra prūsų ir, žinoma, ten turėtų būti didingas Lietuvių kultūros centras. Rytų Prūsija tikrai ne Lenkija ir jokiu būdu ne Rusija. Jei nerasime bendro vardiklio su ateities Vokietija mums gerai nebus. Taigi Rytų Prūsija pagal istorines aplinkybes priklauso Vokietijai, o Klaipėdos kraštas, Gumbinės sritis turėtų priklausyti Lietuvai, o visa kita Vokietijai. Reikia pagaliau įsisąmoninti, kad ne mes Antrajame Žalgiryje sudaužėme Rusijos imperijos galybę būdami jos pusėje, o gavome Lietuvių valstybę Brest-Litovsko taikoje, jos sutartyse. Žinoma, kapsukiečiai mano kitaip ir labai spardosi, ir spjaudosi už buvusias mūsų nukariautojas ir pavergėjas – Rusiją ir Žečpospolitą.
O kieno Gardinas, Ašmena ir Lyda?
Lyg dar visai nesenai buvo Lietuvos? Nejaugi dabar bus tų, šimtmečiais savanoriškai kacapėjusių Maskvos brolių bela-rus-gudžių? Ar kaip ten juos vadinti, tuos, kurie broliškai 2022 m. paskolino savo teritoriją rusams, patogiau atakuoti Ukrainą iš šiaurės ir iš kurių teritorijos rusai galimai vėl bandys pulti rytinę mūsų teritoriją? Kurie pakviesti į svečius ir priglausti, Maskvos (ir/ar Varšuvos) padrąsinti, vis dažniau Vilniuje lietuviams aiškina, kad Vilnius tai ne Lietuvos miestas ir kad lietuviai tai net ne nacija, o kažkokie žmudai?
Ar būdami tokie savižudiškai romūs ir tolerantiški, netapsime neverti ne tik savo praeities bet ir ateities?
Kiek žinau, Lietuvoje kiekviena proga ir be progos iš aukščiausių tribūnų yra skelbiama, kad Lietuva atkūrė tarpukariu turėtą nepriklausomybę su „visa valstybe”.. Todėl Jono Vaiškūno su kitais šiandieniniais „patriotais” turėtų būti ne geografinis klausimas „kieno yra Krymas, Karaliaučius, Gardinas, Ašmena, Lyda, Minskas, Suvalkai…, o istoriškai teisingas, tarpukario Lietuvos valstybei Stalino padarytą žalą įvertinantis, komunistinės okupacijos pasilikusias liekanas demaskuojantis… klausimas – ” kieno yra Vilnius su Vilniaus kraštu; kieno yra Druskininkai; kieno yra Memelis… Išsiaiškinus realią situaciją, supratus koks „šėtonas” Lietuvai visa tai padarė.., generalinis klausimas visiems turėtų būti, kaip atstatyti tikrą tarpukario Smetoninę Lietuvos valstybę be jokių komunistinių ir KGB-istinių istorinių liekanų..
Ir svarbiausia Naručio ežeras. Ko jį pamiršai? Augustavas, Suvalkai, Punskas, Seinai taip pat. O už jų okupaciją reparacijos Lietuvių valstybei.
Teritorijos ir miestai, rajonų at-lietuvinimas tai derybų ir susitarimų klausimai. Su būsima Baltarusijos valstybe apie tai galima kalbėti geranoriškai ir kaimyniškai, iki atkuriant normalius santykius. Ir, tų susitarimų pagrindu, formuoti regioninę politiką ateityje.
Jo, jo, bet konciervų, ypač, Kubilux’ų ir užingridų prikviesti sveteliai mūsų runkeliams aiškina, kad Vilnius jų. Kapsukės suantilietuvėję prapiesoriai su docentais ir Kauno vedeuške tam pritaria.
tai gal net ne tiek kremliaus ir landsberginių antilietuviškas sąmokslas, kiek elementarūs pinigėliai. Rusai turi pinigų (gauna iš vokiečių), taip pat per EU fondus, palesina „mūsų” exkomjaunimo prapriesorius, palytikėlius ir pan. tarnautojėlius. O tarnautojėliai, nesant visuomenės dėmesio ir kontrolės, ima tarnauti kam papuola, kas duoda pinigėlių, sparčiai augančioms, visada alkanoms, naujų tarnautojėlių ir giminių palikuonių vadoms…
Jei Karaliaučius nėra jokia „amžina rusų žemė“, tai ir Krymas nėra jokia „amžina Ukrainos žemė”.
Yra toks kiniečių liaudies posakis: „Krym vaša, Sibir naša”
Sibir naša – jau faktas , o Krym vaša – jau ne faktas : )
Krymas yra Ukrainos po SSSR subyrėjimo į buvusias SSSR respublikas.Taškas. Sienas pripažino pačios respublikos, tame tarpe Rusija ir STO. Buvo išimtis, ginčas dėl Karabacho. Ir staiga Rusija persigalvojo. Krymas pasirodo Rusijos. Ir Donbasas ir … visa Ukraina.
Krymas priklauso Ukrainai dėl to kad SSSRe priklausė Ukrainai. Čia aiškioji dalis; o jeigu žvelgtį į praeitį, tai Krymas atiteko Rusijai kaip Karaliaučius: užgrobė jėga, užtai ir priklausė,ar priklauso. O jei atsižvelgti į etninės gyventojų sudėties istoriją, tai painiava didėja. Ir Kryme ji net didesnė kaip Karaliaučiaus krašte. Bet abiem atvejais teisybės atstatymai neįmanomi.Jei leistume kad Karaliaučiaus kraštas tapo „niekieno” – nepavydžiu tam kas imtųsi „teisingo” žemės padalinimo. Sėkmės atveju toks paskui jau galėtų imtis ‘teisingai’ dalinti abiejų Amerikų ir Australijos ir Sibiro žemes.