
Valdas Sutkus
Mergina, kuri treniravosi daug metų, pralaimi dar prieš startą – todėl, kad varžosi su vyru, kuris turi stambesnius kaulus, platesnius pečius, ilgesnes kojas, didesnę raumenų masę. Pastaruosius eilę metų toks vaizdas JAV sporte buvo vadinamas „įvairove, lygybe ir įtrauktimi. Visgi birželio 30-ąją Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas pasakė, kad valstijos turi teisę moterų sportą ginti.
Teismas kartu nagrinėjo dvi bylas. Vakarų Virdžinijoje 2021-aisiais priimtas įstatymas „Apsaugokime moterų sportą“ liepia komandas skirstyti pagal biologinę lytį. Jį teismui apskundė biologinis vyras, save laikantis mergina, panorėjęs varžytis su merginomis. Aidaho valstija dar 2020-aisiais pirma visoje šalyje priėmė panašų draudimą. Tačiau jį teisme taip pat užginčijo biologinis vyras, save laikantis moterimi, siekęs patekti į universiteto moterų lengvosios atletikos rinktinę. Žemesnės instancijos teismai stojo jų pusėn. Valstijos kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą ir laimėjo. Kartu apgintas principas, kuriuo dabar remiasi jau beveik trisdešimties valstijų įstatymai.
„Progresyvioji“ žiniasklaida ir kairieji aktyvistai tokius ieškovus vadina „translytėmis mergaitėmis“, biologinę lytį paverčiant neesmine smulkmena, o tai, kuo žmogus save vadina, – svarbiausiu faktu. Bet sporte lemia ne tai, kuo žmogus save laiko, o kūnas, su kuriuo jis ateina į varžybas. Todėl tikslus apibūdinimas čia vienintelis: biologinis vyras.
Ieškovų logika buvo pagrįsta neomarksistine postmodernistinizmo idėja, kad objektyvios tiesos, neva, nėra, o yra tik skirtingi, bet lygiaverčiai „kultūriniai pasakojimai“. Taigi: nors aš esu biologinis vyras, bet tai nesvarbu, jei sakau, kad laikau save moterimi. Todėl valstybė privalo mane įleisti į moterų sportą. Jeigu teismas šį reikalavimą būtų patenkinęs, moterų sporto kategorija būtų netekusi pagrindo. Ji priklausytų nebe tik moterims, o priklausytų ir kiekvienam vyrui, mokančiam prisidengti paties pasirenkamos tapatybės skraiste.
Sprendimą surašęs teisėjas Brettas Kavanaughas rašė: „atskiros vyrų ir moterų komandos yra pagrįstos įgimtais fizinių lyčių skirtumais, o teisė privalo pripažinti sportui būdingus sąžiningumo ir saugumo klausimus, kylančius tuomet, kai moterys priverstos varžytis su vyrais“. Dar tiesiau pasakė teisėjas Clarence’as Thomasas: vyrai ir berniukai, turintys lyties disforiją, nėra moterys ar mergaitės, net jei patys tuo tiki. Sprendimas buvo priimtas 6 balsais prieš 3.
Priešingos nuomonės laikėsi trys „progresyvios“ teisėjos, balsavusios prieš. Sonia Sotomayor, Elena Kagan ir Ketanji Brown Jackson – dvi paskirtos prezidento Baracko Obamos, viena – Džo Baideno. Jos nesutiko, kad valstijos gali ginti moterų sportą nuo vyrų, nes, esą trūksta įrodymų, jog vyriškas kūnas suteikia sporte pranašumą.
Geriausią atsakymą šioms teisėjoms davė pačios bylos faktinės aplinkybės. Bylos ieškovas – biologinis vyras vidurinėje mokykloje vilkosi pačiame bėgikų gale, o patekęs į merginų varžybas, per porą metų tapo valstijos mokyklų čempionu merginų rutulio stūmimo rungtyje. Štai jums ir „nepakankami įrodymai“.
Už tris teisėjas atskirąją nuomonę rašiusi Sotomayor pareikalavo „teisminio santūrumo“ ir apkaltino teismo daugumą tuo, kad užjautė tik vieną pusę – biologines moteris sportininkes ir per mažai paisė kitos pusės, t. y. biologinių vyrų, save laikančių moterimis, interesų. Įdomi logika: santūrumo reikalaujama tik ten, kur ginama biologinė tikrovė, ir gailimasi ne tų, iš kurių atimama natūrali jų erdvė, o tų, kurie į tą erdvę veržiasi.
Ir tai ne atsitiktinumas. Būtent Jackson, per Senato klausymus paklausta paprasčiausio dalyko – kas yra moteris, atsakė negalinti pasakyti, nes „nėra biologė“. Kai teisėja nežino, kas yra moteris, savaime suprantama, kad ji nemato ir kodėl moterų sportą reikia ginti nuo vyrų. Tai ideologinis tikrovės neigimas, paskandintas teisinių sąvokų migloje.
O tikrovė yra elementari. Vyriškas kūnas turi didesnę raumenų masę, jėgą, greitį, platesnius pečius, tvirtesnius kaulus, didesnę širdį ir stipresnius plaučius. Vyrų ir moterų rezultatų atotrūkis daugelyje sporto šakų yra didžiulis. Vartojami hormonai kai kuriuos rodiklius kiek pakeičia, bet neištrina to, ką kūnas jau įgijo. Todėl srautas juda tik viena kryptimi: biologiniai vyrai veržiasi į moterų sportą, kur jų kūnas virsta pranašumu, o priešinga kryptimi nesiveržia niekas, nes moteriai dalyvavimas vyrų sporte reiškia ne medalį, o garantuotą pralaimėjimą. Jei tai būtų vien saviraiškos klausimas, kelias eitų į abi puses. Bet eina tik į vieną – ten, kur galima laimėti.
Sąskaitą sumoka moterys. Ir ne abstrakčią, o labai konkrečią: nepelnytai prarastą pergalę varžybose, sudužusią sportinę ateitį. Kontaktinėse sporto šakose kalbama jau net nebe apie medalį, o apie sveikatą, nes smūgis, kurį lengvai atlaiko vyriškas kūnas, moteriai gali baigtis rimtu sužalojimu. Prisideda ir rūbinių, dušų stresas, kai merginos priverstos rengtis ir maudytis šalia biologinių vyrų. Visa tai „progresyvūs“ aktyvistai vadina „įtrauktimi“, tik įtraukiama visada ta pati auka: moteris, kuri turi tai kęsti, tylėti ir dar padėkoti aktyvistams už jai nešamą „pažangą“.
Aukščiausiasis Teismas šiaip jau nepadarė nieko revoliucinio. Jis tik patvirtino tai, kas sporte buvo žinoma visada: kūnas turi reikšmę, o moterų kategorija egzistuoja būtent dėl moterų.
![]()





