Kodėl tyli Lietuvos žydų bendruomenė? Tyla taip pat yra viešas pasirinkimas

Jonas Nedzveckas

Atrodo, visuomenė tarsi primiršo, kaip Lietuvai kartu su strategine sąjungininke Jungtinėmis Amerikos Valstijomis minint JAV nepriklausomybės 250-ąsias metines, prie Vilniaus televizijos bokšto, kol buvo ruošiamasi iškelti didžiausią Lietuvos istorijoje JAV vėliavą, dvidešimtmetis Saulius Vinokuras perlipo apsauginę tvorą, ėmė konfliktuoti su renginio organizatoriais ir mindžioti ant žemės ištiestą Jungtinių Valstijų vėliavą.

Socialiniuose tinkluose paskelbtuose vaizdo įrašuose matyti, kaip S. Vinokuras laksto per ant žemės ištiestą vėliavą ir pareiškia, esą policija bei Amerikos piliečiai vykdo „gestapinius suėmimus“.

Policija jaunuolį sulaikė įvykio vietoje ir pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Nepaisant provokacijos, ceremonija buvo sėkmingai užbaigta – ant televizijos bokšto iškelta įspūdinga 540 kvadratinių metrų ploto ir 70 kilogramų svorio JAV vėliava. Renginio metu taip pat užfiksuoti du Lietuvos rekordai.

Šis incidentas sukėlė platų visuomenės pasipiktinimą, nes tai buvo pasityčiojimas iš valstybės simbolių ir sąmoninga žmonių provokacija. Demokratinėje Lietuvos valstybėje kiekvienas turi teisę kritikuoti JAV prezidentą Donaldą Trumpą, Amerikos užsienio politiką ar bet kurį kitą politiką.

Tačiau valstybės vėliavos trypimas per oficialią nacionalinės šventės ceremoniją anaiptol nėra politinė diskusija. Tai demonstratyvus nepagarbos aktas valstybei, kuri dešimtmečius yra viena svarbiausių Lietuvos saugumo sąjungininkių.

Tai nebe pirmas kartas

Ir tai nėra pirmas kartas, kai S. Vinokuro veiksmai sukelia viešas diskusijas.

2025 metų liepos pradžioje, po Izraelio užsienio reikalų ministro Gideono Saaro apsilankymo Panerių Holokausto memoriale, buvo nuimtos Izraelio delegacijos paliktos atminimo juostelės, o jų vietoje atsirado plakatai su užrašais: „Sankcijas Izraeliui“, „Never again for anyone #FreePalestine“.

Vėliau pats S. Vinokuras socialiniame tinkle „Facebook“ pripažino, kad kartu su bendraminčiais nuėmė juosteles ir paliko plakatus.

Jis aiškino, kad tai buvo protestas prieš Izraelio veiksmus Gazos Ruože, ir tvirtino, jog memorialas neturėtų būti naudojamas valstybės politikai reprezentuoti.

Savo įraše S. Vinokuras rašė, kad kartu su keliais žydų tautybės žmonėmis ir „susirūpinusiais bendruomenės nariais“ Paneriuose minėjo Holokausto aukas, o Izraelio delegacijos paliktas juosteles laikė „šios šventos vietos įžeidimu“.

Tačiau tokie veiksmai sulaukė griežto pasmerkimo.

Tuometinis užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys ir Izraelio ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein pabrėžė, kad Holokausto memorialo naudojimas politinėms akcijoms yra nepriimtinas. Ambasadorė pareiškė, kad Holokausto aukų atminimo vietos išniekinimas yra moralinė gėda.

Šį kartą mindo JAV vėliavą

Bet praėjus vos metams po Panerių incidento, S. Vinokuras vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre – šį kartą mindydamas Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavą.

Abu atvejus sieja vienas ryškus bruožas: protestui buvo pasirinktos itin jautrios vietos ir simboliai. Vienu atveju – Holokausto aukų memorialas, kitu – oficiali JAV nepriklausomybės 250-mečio minėjimo ceremonija.

Tokie S. Vinokuro veiksmai neišvengiamai verčia klausti, kur baigiasi teisė protestuoti ir prasideda sąmoningas siekis įžeisti, pažeminti, išprovokuoti taip sąmoningai kenkiant Lietuvos valstybei.

Iškalbinga tai, kad S. Vinokuro veiksmus viešai ir griežtai pasmerkė jo tėvas, visuomenininkas Arkadijus Vinokuras, nors pats nepraleidžia progos pašiepti Lietuvos pokario partizanų kovų ir Birželio sukilimo aukų atminimo.

Pasak A. Vinokuro, ieškodamas savo tapatybės jaunas žmogus kartais pasuka destruktyvaus maišto keliu, ir pridūrė, kad dabar svarbiausia, jog sūnus suprastų savo veiksmų pasekmes ir suvoktų skirtumą tarp tikrosios laisvės ir aklo, destruktyvaus protesto.

Viešojoje erdvėje neliko nepastebėta ir tai, kad S. Vinokuras yra buvusių premjerų Gintauto Palucko ir Ingos Ruginienės patarėjo Tado Vinokuro brolis.

Giminystė ir politinės atsakomybės standartai

Žinoma, giminystės ryšys savaime neužkrauna nei teisinės, nei moralinės atsakomybės už kito suaugusio žmogaus poelgius. Tačiau asmenims, dirbantiems greta aukščiausių valstybės vadovų, taikomi aukštesni viešojo aiškumo ir politinės atsakomybės standartai.

Todėl visuomenė turi pagrindą tikėtis nedviprasmiško atsiribojimo nuo veiksmų, kuriais niekinami Lietuvos strateginių partnerių simboliai ar istorinės atminties vietos paverčiamos politinių provokacijų scena.

Kai tokio aiškaus atsiribojimo nėra, tyla neišvengiamai kelia klausimą – ar tai nėra sąmoningas vengimas įvardyti, kad valstybės vėliavos trypimas ir memorialų išnaudojimas provokacijoms peržengia priimtino politinio protesto ribas.

Lietuvoje garantuojama žodžio ir susirinkimų laisvės. Tačiau šios laisvės nesuteikia teisės niekinti kitų valstybių ir tautų simbolių ar paversti Holokausto aukų memorialus politinių akcijų scena.

JAV vėliavos trypimas ir ankstesnė akcija Panerių memoriale atskleidžia pasikartojantį provokacinio protesto modelį, kai visuomenės dėmesio siekiama demonstratyviais, įžeidžiančiais veiksmais. Tokios akcijos skaldo visuomenę, žeidžia istorinę atmintį ir rodo nepagarbą Lietuvos sąjungininkams.

Sunku nepastebėti ir tam tikro vertybinio konteksto. Arkadijus Vinokuras daugelį metų viešai smerkia Lietuvos pokario laisvės kovas, partizanų atminimą ir jų įamžinimą, šią istorijos temą dažnai siedamas su Holokausto nusikaltimais. Taigi nėra teisinga manyti, kad tėvo pasaulėžiūra tiesiogiai neturėjo įtakos Sauliaus Vinokuro veiksmams.

Abiem atvejais yra akivaizdus tėvo ir sūnaus konfliktiškas santykis su visuomenei ypač svarbiais istoriniais, atminimo ir valstybiniais simboliais.

Dvigubi standartai

Tarp daugybės emocingų reakcijų ypač aiškiai ir moraliai tiksliai nuskambėjo žymaus Kauno žydų religinės bendruomenės pirmininko ir Kauno choralinės sinagogos seniūno Maušos Bairako vertinimas.

„Dvigubi standartai kenkia autoritetui: kodėl Lietuvos žydų bendruomenė tyli?“ – sako jis.

„Per vienerius metus Saulius Vinokuras viešai atsidūrė dėmesio centre mažiausiai du kartus. Pirmą kartą, dėl akcijos Panerių memoriale, kai po Izraelio užsienio reikalų ministro apsilankymo memoriale buvo nuimtos juostelės ir palikti Izraelio politiką kritikuojantys plakatai.

Antrą kartą, per Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės dienos minėjimą Vilniuje, kai buvo sutrypta JAV vėliava, o policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Abu incidentai sukėlė platų visuomenės atgarsį. Tačiau išlieka vienas neatsakytas klausimas – kodėl Lietuvos žydų bendruomenė iki šiol nepaskelbė jokios oficialios pozicijos?

Tai nėra teisinė pareiga. Nė viena organizacija neprivalo komentuoti kiekvieno rezonansinio įvykio.

Tačiau organizacija, kuri nuolat kalba apie pagarbą demokratijai, kovą su neapykanta, istorinės atminties apsaugą ir moralinę atsakomybę, neišvengiamai yra vertinama pagal savo pačios deklaruojamus principus.

Principai turi tikrąją vertę, jeigu jie taikomi nuosekliai

Viešojoje erdvėje LŽB dažnai ragina nedelsiant reaguoti į antisemitizmo, neapykantos ar istorinių simbolių išniekinimo atvejus. Tokia laikysena yra suprantama ir svarbi. Tačiau principai įgauna tikrąją vertę tik tada, kai jie taikomi nuosekliai, nepriklausomai nuo to, kas yra konkretaus incidento dalyvis.

Šiuo atveju kalbama ne apie politinių pažiūrų vertinimą.

Demokratinėje valstybėje kiekvienas turi teisę kritikuoti JAV, Izraelį ar bet kurią kitą valstybę. Tačiau viešas valstybės vėliavos trypimas per oficialų jos nacionalinės šventės minėjimą peržengia įprasto politinio protesto ribas ir tampa sąmoninga provokacija.

Daugeliui visuomenės tai atrodo kaip nepagarba ne tik simboliui, bet ir Lietuvos strateginei sąjungininkei.

Ar principai galioja visiems vienodai?

Ne mažiau svarbu ir tai, kad tai nėra pirmasis rezonansinis S. Vinokuro viešas veiksmas. Būtent pasikartojantis pobūdis kelia klausimą, ar visuomeninės organizacijos neturėtų aiškiau įvardyti savo vertybinės pozicijos, kai viešojoje erdvėje kartojasi provokacijos, susijusios su jautriais istoriniais ir tarptautiniais simboliais.

Lietuvos žydų bendruomenė turi visišką teisę tylėti. Tačiau tyla taip pat yra viešas pasirinkimas. Kai vienais atvejais organizacija aktyviai reiškia savo poziciją, o kitais, ne, visuomenėje natūraliai kyla klausimų dėl nuoseklumo.

Pasitikėjimas visuomeninėmis institucijomis kuriamas ne vien skambiais pareiškimais. Jis kuriamas tada, kai tie patys moraliniai standartai taikomi visiems be išimties – nepriklausomai nuo pavardžių, pažinčių ar politinio konteksto.

Todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra apie vieną protesto akciją ar vieną žmogų. Klausimas paprastesnis ir platesnis: ar principai galioja visiems vienodai?

Kol kas viešai prieinamos informacijos duomenimis, oficialaus Lietuvos žydų bendruomenės pareiškimo dėl šio incidento nėra. Būtent ši tyla ir tapo diskusijos objektu. Nieko blogo neturiu prieš A. Vinokurą, linkiu jam stiprybės ir sugrįžti prie ištakų“, – baigia M. Bairakas.

Vis dėlto Lietuvos žydų bendruomenė pasirinko tylos kelią. O tokia tyla, kai demonstratyviai niekinami Lietuvos strateginės sąjungininkės simboliai, neišvengiamai suprantama kaip nenoras aiškiai pasmerkti chuliganišką S. Vinokuro elgesį.

Todėl netenka stebėtis, kad lietuvių ir Lietuvos žydų kilmės piliečių santykiai vėl tampa patogia dirva įtampai kurstyti. Kai principingą poziciją pakeičia selektyvus pasipiktinimas ir sąmoningas nutylėjimas, visuomenėje paliekama erdvė ne susitaikymui, o naujoms priešpriešoms.

Ir vis sunkiau atsikratyti įspūdžio, kad tokia nuolat palaikoma įtampa kažkam yra politiškai labai naudinga.