Masinės migracijos sukelta nusikalstamumo banga jau pasiekia ir mūsų tėvynes. Kaip atgauti imigracijos kontrolę?

2026 m. balandžio 14 d. ministras pirmininkas Pedro Sanchez paskelbė, kad Ispanijos ministrų taryba patvirtino karališkąjį dekretą dėl 500 000 nelegalių imigrantų statuso ypatingos legalizacijos, nes, kaip jis rašė, be jų „mūsų gerovė lėtėja, mūsų gebėjimas diegti naujoves silpnėja, o mūsų viešosios paslaugos – sveikatos priežiūra, pensijos, švietimas – dėl to kenčia“. Deja, kai kurios iš šių naujovių pasiekė ir Lenkiją, kur venesuelietis „novatorius“, turintis Ispanijos turistinę vizą, miesto centre esančiame parke bandė išprievartauti ir nužudė 24 metų moterį, prieš tai peiliu išdūręs jai akis, kad ji jo neatpažintų. Tai yra „naujovė“, kurios iki šiol Lenkijoje nebuvo žinoma ir iki šiol nėra vertinama.

Todėl lenkai ir lenkės protestuoja prieš tokių „novatorių“ antplūdį. Deja, jie susiduria su Lenkijos prokuratūros persekiojimais. „Ordo Iuris“ institutas gina teisę atvirai reikšti nuogąstavimus ir perspėjimus dėl masinės migracijos. Be kita ko, mes giname ponia Olią – 21 metų žmoną ir motiną, kuri emocingame mitingo pasisakyme kalbėjo apie savo baimę dėl savo ir vaiko saugumo, susijusią su nekontroliuojama masine imigracija iš šalių, kur „moterys traktuojamos kaip šiukšlės, kur išprievartavimai yra kasdienybė, kur moteris, kuri vakare išeina viena, tiesiog pati prašo būti išprievartauta“.

Į Lenkiją jau atėjo košmaras, žinomas iš daugelio Europos šalių, kur į kalėjimus patekdavo ne nusikaltimus padarę migrantai, o juos kritikuojančios aukos.

Prokuratūra jauną motiną apkaltino viešu kurstymu neapykantai dėl rasinių ir religinių skirtumų, už ką jai gresia 3 metai kalėjimo. Teismas nepasinaudojo galimybe nutraukti bylą ir grąžinti kaltinamąjį aktą prokurorui. Ruošiamės kitam teismo posėdžiui, kuris įvyks dar šį mėnesį. Tačiau iš to matyti, kad į Lenkiją jau atėjo košmaras, žinomas iš daugelio Europos šalių, kur į kalėjimus patekdavo ne nusikaltimus padarę migrantai, o juos kritikuojančios aukos arba tėvai, norintys apginti savo vaikus.

„Ordo Iuris“ institutas gina ryžtingą migracijos politiką Lenkijoje ir skatina suvereniteto judėjimus kitose ES valstybėse atmesti liberalią migracijos politiką.

Todėl nusiuntėme laišką 27 ES valstybių vadovams, kuriame pabrėžiame, kad vienašališkas Ispanijos vyriausybės sprendimas pažeidžia ES sutartis, įskaitant aiškų lojalaus bendradarbiavimo principą ir bendrą migracijos politiką. Taip pat nurodome labai konkrečius veiksmus, kurių reikėtų imtis siekiant apsaugoti mūsų šeimas nuo nepatikrintų atvykėlių antplūdžio.

Dėl vidaus kontrolės trūkumo Ispanijoje legalizuoti migrantai per trumpą laiką gali nekontroliuojamai išsiskirstyti po visą ES.

Ekstremalios kairės Pedro Sánchezo vyriausybės migracijos politika šiandien kelia tiesioginę grėsmę, kad į ES bus įleisti šimtai tūkstančių nelegalių ir nenustatytų tapatybės imigrantų. Kiekvienas iš jų turi gauti iš Ispanijos vyriausybės teisę laisvai judėti visoje Šengeno erdvėje. Teoriškai jų buvimas kitoje Šengeno šalyje negali viršyti 90 dienų, tačiau dėl vidaus kontrolės trūkumo Ispanijoje legalizuoti migrantai per trumpą laiką gali nekontroliuojamai išsiskirstyti po visą ES, pasiekdami iki šiol saugiausias vietas ir ten pasilikdami ilgiau nei tas 90 dienų. Be to, net per 90 dienų galima padaryti daug nusikaltimų ir padaryti daug žalos.

Todėl patariame ES valstybių vyriausybėms imtis konkrečių veiksmų dėl šimtų tūkstančių imigrantų legalizavimo Ispanijoje. Pirma, ES valstybių institucijos turėtų imtis bendrų veiksmų, kad priverstų Pedro Sánchezo vyriausybę atsisakyti šios idėjos. Antra, jei kraštutinės kairės Ispanijos valdžia neatsisakys šio sumanymo, ES valstybės narės turėtų atkurti patikrinimus prie sienos su Ispanija, siekdamos užtikrinti vidaus saugumą.

Ilgalaikė apsauga nuo šių masinių grėsmių būtų ES valstybių narių įgaliojimų migracijos srityje atkūrimas. Kaip tai pasiekti, aptariama ataskaitoje „Atgauti kontrolę. Migracijos politikos renacionalizacija“, parengta „Ordo Iuris“ ir Vengrijos „Mathias Corvinus Collegium“. Jame aptarėme keletą konkrečių teisinių pakeitimų pasiūlymų, kuriais siekiama atkurti ES valstybėms nariams visą kompetenciją migracijos srityje.

Jame smerkiame žalingą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, kurio teisėjai dažnai, vietoj to, kad taikytų esamą teisę, kuria naują, uzurpuodami suverenių valstybių kompetencijas ir apsunkindami joms savo sienų apsaugą. Kita ES migracijos katastrofos priežastis yra tarptautinės teisės nepritaikymas prie šiuolaikinių migracijos grėsmių.

Padėtį taip pat apsunkina neaiškumas dėl sienų kontrolės teisėtumo, piktnaudžiavimas prieglobsčio teise, kylantis dėl to, kad nelegaliems imigrantams suteikiama teisė pateikti prašymą, deportacijų iš ES neveiksmingumas ir Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros (Frontex) paralyžiavimas dėl ieškinių ir politinių išpuolių. Taip pat žalinga ir piktnaudžiaujama šeimų sujungimo procedūra, leidžianti migrantams ES valstybių sąskaita atsivežti minias savo giminaičių ir artimųjų.

Galiausiai visiškai skandalingas yra ES institucijų paramos trūkumas kuriant infrastruktūrą, ginančią Sąjungos sienas, ir Briuselio teikiama parama nevyriausybinėms organizacijoms, padedančioms nelegaliems imigrantams pažeisti įstatymus ir kirsti sienas.

Ataskaitoje pateikiama daug konkrečių pasiūlymų, kurie leis nacionalinėms valstybėms atgauti įgaliojimus šioje srityje ir padaryti šią politikos sritį veiksmingesnę. ES valstybės narės turėtų turėti galimybę pasitraukti iš bendros ES migracijos ir prieglobsčio politikos. Nacionaliniai parlamentai krizės situacijose turėtų turėti galimybę laikinai sustabdyti ES teisės aktų taikymą. Taip pat reikėtų sustabdyti Europos žmogaus teisių teismo sprendimų, kurie riboja suverenių valstybių teisę ginti sienas, taikymą arba iš viso pasitraukti iš šios organizacijos.

Taip pat reikia atsisakyti 1967 m. Ženevos konvencijos protokolo, kuris verčia valstybes nagrinėti visus nelegalių imigrantų pateiktus prieglobsčio prašymus. Siekiant sustiprinti nelegalių imigrantų, esančių ES, kontrolę, ataskaitoje rekomenduojama laisvo judėjimo Šengeno erdvėje teisę taikyti tik ES valstybių piliečiams, išskyrus migrantus.

Ataskaitos autoriai taip pat rekomenduoja taikyti griežtas skaidrumo ir atskaitingumo taisykles nevyriausybinėms organizacijoms, gaunančioms ES lėšas, o tai užkirstų kelią slaptam organizacijų, padedančių neteisėtai kirsti ES sienas, finansavimui.

Vakarų Europa jau daugelį metų negali susidoroti su imigrantų sukeliamu nusikalstamumu, kuris radikaliai mažina saugumo jausmą Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Belgijoje ar Nyderlanduose. Daugelį metų lenkai ir kitų Rytų ES šalių piliečiai gyveno palaimingoje saugumo jausmo apsuptyje, manydami, kad pas mus situacija yra geresnė. Deja, masinės migracijos sukelta nusikalstamumo banga jau pradeda pasiekti ir mūsų tėvynes.

Apie tai informuoja Lenkijos Centrinės policijos tyrimo tarnybos ataskaita už 2025 m., kuri rodo, kad nuo 2024 iki 2025 m. už organizuotą nusikalstamumą įtariamų užsieniečių skaičius išaugo net 44 procentais.

Tačiau tikrojo migracijos nusikalstamumo sprogimo iki šiol saugiose ES rytinės dalies valstybėse reikėtų tikėtis, kai įsigalios Migracijos paktas ir ten bus nukreipiami nepageidaujami migrantai iš Vakarų Europos valstybių.

Norėdami lenkams parodyti, kaip atrodo gyvenimas šalyje, kurią sukrečia imigrantų smurtas, mes surengėme interviu su Alice Cordier – Prancūzijos dešiniosios organizacijos „Némésis“ vadove.

Iš jos pasakojimo išryškėja bauginantis vaizdas šalies, kurioje moterys nuolat bijo dėl savo saugumo. Norėdamos išvengti užpuolimų, daugelis moterų atsisako išeiti iš namų, išskyrus atvejus, kai tai yra absoliučiai būtina, arba išeiti iš namų po sutemų. Daugelis jų nusprendžia nešiotis ašarinių dujų balionėlį, nors Prancūzija uždraudė jį turėti viešose vietose.

„Némésis“ lyderė teigia, kad nors Prancūzija oficialiai save laiko žmogaus teisių gynėja, praktikoje žodžio laisvė šioje šalyje yra smarkiai ribojama. Nors Prancūzijoje žinomi su imigrantų smurtu susiję pavojai, o turistams išduodami žemėlapiai, kuriuose pažymėti saugūs ir nesaugūs Paryžiaus rajonai, viešas dėmesio atkreipimas į imigrantų vykdomų seksualinių užpuolimų, seksualinio priekabiavimo ir smurto šeimoje pobūdį sulaukia pasmerkimo kaip „fašistų ir rasistų“ ir stūmimo į viešosios diskusijos paraštes. Alice Cordier pabrėžia, kad daugelyje Prancūzijos universitetų organizacijos, ginančios prancūzus nuo imigrantų smurto, negali rengti susitikimų, tuo tarpu tuose pačiuose universitetuose reguliariai vyksta kraštutinių kairiųjų radikalų susitikimai.

Alice Cordier nurodo, kad jos organizacijos moterys yra bauginamos ir užpuldinėjamos „Antifa“ aktyvistų. Ant jų namų atsiranda užrašai tipo: „Čia gyvena fašistė“. Pašto dėžutės yra niokojamos ir pažymimos šūkiais: „Čia gyvena fašistė iš „Némésis““. „Antifa“ aktyvistai puola „Némésis“ organizacijos aktyvistes ir jas muša. Deja, Prancūzijos viešosios tvarkos tarnybos labai dažnai visai nereaguoja į kairiųjų smurtą, nes kairiųjų aktyvistai turi politikų ir žiniasklaidos paramą, todėl veikia nesibaimindami bausmės. Tai rodo, kad tarp mūsų tautų vidaus priešų yra ne tik kairiųjų organizacijų aktyvistai, bet ir didelė dalis ES valstybių narių valdžios aparatų.

Todėl „Némésis“ moterys, rūpindamosi savo saugumu, paprašė, kad vasario mėnesį Liono universitete surengtoje demonstracijoje prieš radikalios, imigraciją remiančios politikės Rimos Hassano pasirodymą dalyvautų jų kolegos. Tai sukėlė kairiųjų aktyvistų įniršį, kurie užpuolė „Némésis“ aktyvistes lydėjusius vyrus ir vieną iš jų nužudė – 23-ejų Quentiną. Kairiųjų kovotojai, atsakingi už jauno prancūzo mirtį, yra susiję su viena iš Prancūzijos kraštutinių kairiųjų frakcijų, atstovaujančių parlamente.

Alice Cordier liudijimas yra išskirtinė pamoka tiems europiečiams, kurie dar nepažįsta masinės migracijos pasekmių. Jis mums parodo, kokioje realybėje atsidurs mūsų motinos, žmonos, seserys ir dukros, taip pat ir mes patys, jei stosime jų ginti, jei nesipriešinsimės masinei migracijai ir ją remiančiai kairiajai.

Turime veikti greitai ir ryžtingai, kad priverstume valdžią įgyvendinti racionalią migracijos politiką.

Veikdami kartu, mes vis dar galime nukreipti Europą nuo šio greitkelio, vedančio į katastrofą. Tačiau turime veikti greitai ir ryžtingai, kad priverstume valdžią įgyvendinti racionalią migracijos politiką.

Tie iš mūsų, kurie dar gyvena saugioje šalyje, turi suvokti, kad tai gali greitai pasikeisti. Dar visai neseniai Prancūzija, Vokietija, Ispanija ar Švedija taip pat buvo saugios vietos. Masinė migracija radikaliai sumažino šių šalių piliečių saugumo jausmą.

Turime remti tuos, kuriuos valdžia persekioja už viešą pasipriešinimą mums priešiškų atvykėlių primetimui. Neleiskime įtikinti savęs, kad mūsų kova už saugumą ir tvarką, taip pat už mūsų kultūros išsaugojimą, yra „fašizmo ar ksenofobijos“ apraiška.

Apsauga nuo masinės migracijos yra vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo šiandien susiduria Europa.

„Ordo Iuris“ inf.