Įsivaizduokime valstybę, kuri pagal kreditų reitingų agentūros „Moody’s“ skaičiavimus skolinga savo pensininkams 313 mlrd. dolerių, kurią ateinantys 5 metai paliks su beveik 21 mlrd. dolerių biudžeto deficitu, kuri kasmet praranda dešimtis tūkstančių mokesčių mokėtojų ir iš kurios bėga didžiausios pasaulio korporacijos. O dabar įsivaizduokime, kad tos valstybės parlamentas, sprendžiantis, kur leisti paskutinius iždo dolerius, skiria finansavimą akademinei institucijai „Reimagining Capitalism in Illinois Lab“, kurios jau pats pavadinimas kalba apie tikslą – „permąstyti kapitalizmą“, ir dar krūva pinigų paskiriama akademinei „bazinių išmokų“ pilotinei programai, kažkodėl mokančiai žmonėms valstybės pinigus dėl to, kad jie tiesiog nedirba.
Sistemos savižudybės instrukcija, įrašyta į biudžeto eilutę
Mokesčių mokėtojas, dirbantis Čikagos parduotuvėje, savo pinigais finansuoja akademiką, įrodinėjantį, kad dirbti nereikia. Tai sistemos savižudybės instrukcija, įrašyta į biudžeto eilutę. Čia ne pokštas, o du tikri įrašai Ilinojaus 2026 metų biudžete, matomi „Illinois Policy Institute“ ataskaitoje „Illinois Forward 2027“. Tokia padėtis susidarė jau dešimtmečius demokratų partijos valdomoje Ilinojaus valstijoje, kurios centras – garsusis Čikagos miestas, kadaise buvęs JAV pramonės sostine.
Pensijų skolos srityje valstijoje egzistuoja dvi apskaitos. Oficialioji – optimistiška rodo 143,5 mlrd. dolerių skylę. „Moody’s“ korekcija tą pačią skylę realiai vertina 313 mlrd. dolerių. Net kiaurai socialistinė Kalifornija, turinti 3 kartus daugiau gyventojų, „Moody’s“ matavimu turi 240 mlrd. dolerių skolą. Vienam Ilinojaus gyventojui tenka apie 64 200 dolerių valstijos pensijų prievolių ir tai yra antras blogiausias rodiklis šalyje.
Į šią duobę valstija įkrito ne per naktį. 1994 metais skola siekė vos 15 mlrd., o gubernatorius Jimas Edgaras pasiūlė planą, kuris turėjo viską sutvarkyti per 50 metų. Amerikiečių spaudoje jis iki šiol vadinamas „Edgar Ramp“ – pakopiniu mokėjimų grafiku, leidžiančiu pradžioje mokėti mažiau, o sutaupytus pinigus skirti tam, kas tuo metu politikams duodavo balsų. 2025-ųjų spalį gubernatorius J. B. Pritzkeris pasirašė įstatymą, policininkų ir ugniagesių sistemai uždedantį papildomus 11 mlrd. naujų įsipareigojimų. Pensijų pažadai dalijami šiandien, sąskaita siunčiama vaikams.
Mokesčių aplinka nesuderinama su sveiku protu
Verslas tokios aritmetikos nesupranta. JAV mašinų gamybos milžinas „Caterpillar“, šimtmetį stovėjęs ant Ilinojaus žemės, savo pasaulinę būstinę perkėlė į Teksasą. „Boeing“ – į Virdžinijos valstiją. Miliardierius Kenas Griffinas, vadovaujantis fondui „Citadel“, perkėlė įmonę į Floridą, viešai pasakęs, kad Čikagoje mokesčių aplinka nesuderinama su sveiku protu. O Teksaso gubernatorius po „Caterpillar“ persikraustymo pasigyrė, kad jo valstijoje dabar registruotos 54 „Fortune 500“ sąrašo įmonių būstinės – daugiau nei bet kur Amerikoje.
Bėga ne tik milijardieriai. 2025 metais Ilinojus prarado virš 40 tūkst. gyventojų – trečias prasčiausias rezultatas šalyje. Vien Kuko apygarda, kurioje yra Čikaga, neteko virš 31 tūkst. žmonių. Bendras gyventojų skaičius dar laikosi tik todėl, kad jį dirbtinai palaiko apie 45 tūkst. atvykėlių – daugiausia paramos reikalaujančių migrantų, kurie yra ne mokesčių mokėtojai, o valstijos išlaidų šaltinis.
Ir štai šitokioje aplinkoje valstijos parlamentas paskutinėmis sesijos valandomis į 2026 biudžetą įgrūdo virš 2 800 smulkių finansuojamų projektų bendrai 4,5 mlrd. dolerių sumai. Tarp jų – 7 mln. Ilinojaus universiteto kiaulių tyrimų centrui perkelti į kitą vietą, 40 mln. – sporto kompleksui Atstovų rūmų pirmininko Chriso Welcho buvusioje mokykloje.
Tame pačiame mieste, kuriame Al Capone laikais alkoholio draudimas sukūrė organizuoto nusikalstamumo imperiją, šiandien progresyvistinė politika kuria fiskalinę imperiją – tik šįkart aukos yra ne smuklių lankytojai, o paskutiniai vis dar dirbantys žmonės. Čikagos centre stovi tušti dangoraižiai, iš kurių išsikraustė „Boeing“, „Caterpillar“ ir „Citadel“. Priemiesčiuose parduodami namai, kurių savininkai išvyko į Floridą ar Teksasą. O miesto rotušėje vis dar diskutuojama, kaip „permąstyti kapitalizmą“. Bankrutuojanti valstybė, finansuojanti kapitalizmo kritiką ir mokanti žmonėms už nedirbimą – tai savaip logiška pagal socializmo doktriną. Kapitalas keliauja ten, kur jis laukiamas, žmonės – ten, kur jie gerbiami, o sistema, finansuojanti savo pačios pamato griovimą, neturi teisės skųstis, kai tas pamatas griūva.
