Edvardas Čiuldė. Buldozeris prie Seimo: kaip nyki politinė proklamacija tapo simboliu?

I

 Pirmiausia privalu būtų nuodugniau nei įprasta pasiaiškinti – kas yra simbolis, tačiau jeigu jus teoriniai pasvarstymai vargina, praleiskite šią dalį, o aš savo ruožtu pažadu, kad II dalyje jau be užuolankų bus kalbama apie buldozerį.

Paprastai simbolis yra nusakomas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šis įvardijimas yra ypač daugiareikšmis, prasmės požiūriu neišsemiamas, daugiasluoksnis, nepaprastai miglotas dėl filosofinės arba dar labiau teologinė tradicijos įnašo, leidžiančio simbolį traktuoti kaip tokios perspektyvos atradimą, kurios dėka ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandomos išsakyti anapusybės pozicijos, o dar kitu atveju, pasitelkiant atskirą pavyzdį, siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą. Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija. Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta mintijimo kryptimi, kuri leidžia manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Jeigu vis dar tokia simbolio, kaip atrodo bent man, pagilinta apibrėžtis, leidžianti pereiti nuo neapibrėžties, trikdo vaizduotę, imkite abejones išsklaidantį lietuviškos trispalvės kaip Lietuvos valstybingumo simbolio pavyzdį. Net ir tie žmonės, kurie pernelyg nekvaršina sau galvos, dažnai, pavyzdžiui, krepšinio rungtynėse savo kūnais patiria, kad Lietuvos vėliava nėra nuoroda į išorinį objektą ar nutolusios Lietuvos ženklas, nėra vien tik spalvinė etiketė, kažkoks tolimų įvykių priminimas, bet yra pačios Lietuvos gyvas prasiveržimas, kiekvieną kartą prasidėjimas iš naujo, gyvenimo ribų išplėtimas, staigus būties priauginimo pliūpsnis.

O krikščionis tikrai žino, kad Eucharistijos simbolika nėra tik Paskutinės Vakarienės kultūrinis priminimas, bet yra Švenčiausiasis Sakramentas, užtikrinantis tiesioginį Dievo dalyvavimą, kai Šventų Mišių misterijos metu duona ir vynas tampa Dievo kūnu ir krauju.

Tai, be visa ko kito, reiškia, kad simbolių prievartinė grūstis, jų statymas vienas ant kito, bandymas įsprausti vieną simbolį į kitą, tarkime, vėliavų sukergimas gali baigtis ne tik visos simbolinio ženklinimo erdvės griūtimi, bet ir atvirumo būčiai užakimu, taip pat sielos erotinio pajautimo erozija.

Tačiau net ir taip suprantamas simbolis yra bedugnis, neišsemiamas vienkartine interpretacija. Štai ant kompiuterio dangčio įspaustas atkąsto obuolio simbolis prašosi interpretuojamas kaip sugundytos žmonijos noro siekti žinojimo informacinių technologijų epochoje manifestacija, tačiau tokį pavaizdavimą galima būtų interpretuoti ir kaip lėkštosios mąstysenos bei jausenos įsivyravimo simbolį, kai mūsų laikais informacijos srautais persisotinęs žmogus dažniausiai tik prakanda žinojimo obuolį ir numeta jį ant žemės, o pusmokslio, užganėdinto palengvintos versijos „virškinimo“ surogatais, pasitenkinimas savimi mūsų laikais tampa dominuojančia sąmonės forma.

Taigi, taip prakąstas obuolys, kaip mes jį matome ant kompiuterio dangčio, galimai liudija mūsų nesugebėjimą atsikąsti, abejingumą protėvių nuraškytam pažinimo medžio vaisiui.

Kita vertus, kaip jau esu dar anksčiau kažkur pastebėjęs, postmodernistinių laikų žaltys gundo kriaušėmis.

II

Seime rengiamų LRT įstatymo pataisų priešininkai prie Seimo rūmų atstūmė buldozerį kaip pigią nudėvėto iki skutų posakio, jog kažkoks įstatymas yra stumiamas buldozeriu, t. y. per prievartą, iliustraciją. Bijau net pagalvoti, kas atsitiktų, jeigu visi banaliausi posakiai būtų paversti daiktinėmis iliustracijomis, kita vertus, nebandysiu įsivaizduoti, kaip, tarkime, būtų galima sudaiktinti taip pat labai seną, dažnai kartojamą patarimą – „Aukščiau bambos neiššoksi“. Kita vertus, gal lėkštajai sąmonei yra reikalingas toks sudaiktinimas kaip savotiška atsvara žodžių efemeriškumui: dabar jie gali rodyti pirštu ir sakyti – štai buldozeris, kas dabar išdrįstų nepatikėti, kad ši daug mačiusi vargo gyvenime mašina pagal savo funkcinę paskirtį yra buldozeris, be to, jis dabar yra toks daiktas, kurį ramybės būsenoje galima net pačiupinėti. Tačiau ar toks posakio sudaiktinimas reiškia, kad mes bent per pusę kelio priartėjome prie tiesos, kai buldozeris, sunku būtų paneigti, jau stovi visų akivaizdoje miesto prestižinėje vietoje, a?

Kas be ko, nesunku suprasti, kad toks sugedęs buldozeris toli gražu yra ne vaizdi tiesos iliustracija, o pigi, tačiau brangiai kainavusi, aplinką teršianti politinė proklamacija, kvailių darbas, neįtikėtinai gremėzdiška oponentų neišradingumo ir neskoningumo demonstracija. Žinia, tas neskoningumas ypač skaudžiai atkreipia dėmesį, apie tai reikės pakalbėti kitą kartą labai rimtai kaip apie svarbiausią šios istorijos veiksnį, o dabar prabėgomis pasakysiu tik tai, kad man vis dar sunku patikėti, jog taip galėjo atsitikti, kad suaugę žmonės elgiasi kaip mažos mergaitės (kabinasi sau po kaklu lenteles, papūtę luputes tyli, atsitempia žaislinį buldozerį), kol galiausiai pasimatė, kad jie veikiausiai yra naujoji ir dar labai infantiliška drakono lizdo vada. Kas be ko, mums yra būtina perprasti juos kuo greičiau, nes jie ruošiasi dergti mums ant galvų ir, kaip atrodo, pradėti reikės nuo jų beveik nežmogiško neskoningumo kodo genomo iššifravimo, – čia slypi jų didžioji paslaptis.

Tačiau dabar pats laikas būtų pastebėti, kad pigi buldozerio politinė proklamacija mūsų padangėje dėl likimo ironijos tikriausiai jau netrukus taps laikmečio simboliu. Šis buldozeris vis labiau ima atrodyti kaip, apytikriai tariant, jungtinių leftistinių šimonoidinių pajėgų sumanymo išstumti socialdemokratus iš politinio lauko į užribį simbolis.

Pabandykime įsivaizduoti, būdami iki galo nuoseklūs, kad šimonoidiniai padarai, įgyvendinę tokius savo tikslus, turėtų iškelti šį kovinį buldozerį ant postamento, panašiai kaip rusai okupantai, rodydami savo viršenybę, demonstruodavo mūsų miestuose pastatytus ant paminklinio akmens savo tankus.

Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) po laimėtų rinkimų lydėjo siaubingi skandalai, tačiau tikriausiai dar didesnė bėda yra ta, kad, kaip atrodo bent man, šiandien LSDP intelektinis potencialas jau yra stipriai sumenkęs, dar tiesmukiau tariant, apgailėtinai žemas, nors dėl proto, kaip yra sakoma, niekas nesiskundžia.

Dar daugiau, – dėl tokių ir dar kitokių priežasčių, valdančioji koalicija su socialdemokratais priešakyje nepasižymi šalies valdymo, švelniai tariant, kokybe. Taigi, paskutinė galimybė Lietuvos socialdemokratams išlikti politinio lauko dalyviams po šio kadencijos yra susijusi su būtinybe jau dabar laimėti žūtbūtinį mūšį dėl LRT įstatymo pataisų. Tokiu atveju socialdemokratai pasirodytų tarsi esantys kažkam dar reikalingi be savęs pačių. Vadinu šį mūšį žūtbūtiniu, nes, kaip atrodo bent man, šio skandalo atomazga lems – ar Lietuva išliks?

Jeigu galėčiau rinktis, pasirinkčiau gyvenimą blogai socialdemokratų valdomoje Lietuvoje, kai šiandieninė LSDP galimai dėl savo bendro nusilpimo ir laiko trūkumo jau nebeperša pernelyg įkyriai leftistinių pertvarkų planų, nei gyventi Lietuvoje su galimai labiau išmaniu šimonoidiniu valdymo tipu, kuris, kaip jau turėjome galimybę įsitikinti, yra orientuotas į Lietuvos sunaikinimą iki pamatų.

Laukite reportažo tęsinio…