Europos katalikiškų šeimų asociacijų federacijos Europos Tarybos advokacijos direktorė Teresa Gerns vadovaus komitetui, nagrinėjančiam kliūtis, su kuriomis moterys susiduria derindamos apmokamą darbą ir motinystę.
Strasbūro „Agora“ pastate, kur Europos Taryba suburia balsus, kurie nesėdi parlamentuose ar ministrų kabinetuose, bet atstovauja tarptautinių nevyriausybinių organizacijų organizuotai pilietinei visuomenei, balandžio 16 d. Teresa Gerns buvo išrinkta Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų konferencijos (CINGO) komiteto „Lyčių lygybės ir moterų teisių gynėjai“ pirmininke.
Tai kukliai skambantis pavadinimas, turintis tikrą svorį: ateinančią kadenciją katalikų įkvėpta federacija užims vieną iš dviejų komiteto, padedančio formuoti pilietinės visuomenės indėlį į moterų teisių politiką 46 Europos valstybėse, pirmininkų. Gerns yra Europos katalikų šeimų asociacijų federacijos (FAFCE) Europos Tarybos advokacijos direktorė.
1949 m. įkurta Europos Taryba, įsikūrusi Strasbūre, šiandien vienija 46 valstybes nares, atstovaujančias apie 700 mln. gyventojų. Be trijų geriau žinomų ramsčių – Ministrų Komiteto, kuriame kalba vyriausybės, Parlamentinės Asamblėjos (PACE), kurioje renkasi išrinkti nacionaliniai parlamentarai, ir Vietos bei regionų valdžios institucijų kongreso – organizacija nuo 2005 m. oficialiai įtraukė ketvirtąjį ramstį, skirtą pilietinei visuomenei.
Tai NVO konferencija, paprastai vadinama prancūzišku akronimu CINGO. Jos kompetencija apima visą žemyną – nuo Jungtinės Karalystės iki Pietų Kaukazo, gerokai peržengdama 27 Europos Sąjungos valstybių ribas. Šį statusą bet kuriuo metu turi daugiau nei trys šimtai NVO. Jos renkasi į plenarines sesijas Strasbūre, paprastai du kartus per metus PACE sesijų metu, o tikrasis darbas vyksta nuolatiniuose komitetuose pagal prioritetines temas, tarp jų ir Lyčių lygybės bei moterų teisių komitete, kuriam dabar pirmininkauja Teresa Gerns.
FAFCE yra skėtinė organizacija, įkurta 1997 m. ir registruota Strasbūre. Jos ištakos siekia bendrą chartiją, kurią 1991 m., po Berlyno sienos griūties, pasirašė Austrijos, Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos katalikų šeimų asociacijos. Šiandien ji vienija 33 nares iš 20 Europos šalių, o jos generalinis sekretoriatas nuo 2009 m. veikia Briuselyje.
Organizacijos veikla grindžiama Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu, o dabartiniai strateginiai prioritetai apima šeimą kaip investiciją, demografinius iššūkius, šeimos ir darbo bei asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, vaikų apsaugą internete, žmogaus gyvybės orumą ir integralią ekologiją.
Federacijos institucinis statusas yra tvirtas. 2001 m. Europos Taryba jai suteikė dalyvavimo statusą, o po metų įgaliojo teikti kolektyvinius skundus pagal Europos socialinę chartiją. Europos Sąjungos lygmeniu FAFCE daugelį metų buvo Europos Parlamento Šeimos tarpparlamentinės grupės sekretoriatas. Jungtinėse Tautose ji siekia ECOSOC konsultacinio statuso.
Pakomitečio darbas nėra improvizuotas. Jis remiasi 2021 m. Baltąja knyga „Moterų apsauga nuo motinos mobingo“, kurią „New Women for Europe“ parengė bendradarbiaudama su FAFCE ir „Femina Europa“. Tai iki šiol vienas sistemingiausių bandymų tiksliai apibrėžti šį reiškinį.
Pasiskolinus iš švedų psichologo Heinzo Leymanno, kuris devintajame dešimtmetyje „mobingą“ apibrėžė kaip ilgalaikį, sveikatai kenksmingą priešišką elgesį darbe, šiame kontekste terminas taikomas motinystei. Motinų mobingas apima tris persidengiančias grupes: moteris, planuojančias susilaukti vaikų, nėščiąsias ir neseniai pagimdžiusias moteris.
Jis pasireiškia atpažįstamomis formomis: nenoru įdarbinti kandidates dėl įtariamos būsimos motinystės; atgrasymu nuo gimdymo, įskaitant darbdavio finansuojamą kiaušialąsčių užšaldymą; neformaliu pažeminimu grįžus iš motinystės atostogų; pertekliniu darbo krūviu ar priekabiavimu paskelbus apie nėštumą; terminuotų sutarčių nepratęsimu.
Skaičiai iškalbingi. Maždaug viena iš trijų moterų Europos Sąjungoje neturi teisės į vaiko priežiūros atostogas; tik keturios valstybės narės užtikrina visuotinę prieigą. Šešios iš dešimties britų motinų teigia patiriančios atskirtį vos pranešusios apie nėštumą.
Trejų metų pakomitečio įgaliojimų laikotarpiu, galiosiančiu iki 2027 m., siekiama sistemingai dokumentuoti šiuos reiškinius ir, bendradarbiaujant su Europos Tarybos institucijomis, nustatyti teisines bei institucines teisių gynimo priemones. Tarp jų – Europos socialinės chartijos Vyriausybinis komitetas, pagal kurį galima teikti kolektyvinius skundus.
Pagrįsta išvada, kad „motinos mobingas“ pažeidžia Chartijos nuostatas dėl darbo, šeimos gyvenimo ir nediskriminavimo, būtų pirmasis tokio pobūdžio pripažinimas Europoje.
Politinis kontekstas šiems įgaliojimams suteikia papildomo aštrumo. Europos gimstamumo rodikliai per vieną kartą nusistovėjo gerokai žemiau kartų kaitos lygio, o pati Europos Taryba demografinį atsparumą vis dažniau traktuoja kaip žmogaus teisių klausimą.
Komitetas, nagrinėjantis kliūtis, su kuriomis susiduria moterys, bandydamos derinti apmokamą darbą ir motinystę dėl diskriminacijos, natūraliai įsilieja į šią diskusiją.
Kartu tai yra pliuralistinė, kartais ginčytina erdvė. Katalikų įkvėpta federacija, pirmininkaujanti šiam komitetui, turės veikti koalicijose, kurti pasitikėjimą per ideologines ribas ir įrodyti, kad į šeimą orientuotas moterų teisių aiškinimas gali būti pagrįstas, argumentuotas ir jautrus dirbančių motinų patirčiai. Tai – ir galimybė, ir išbandymas.
Tobias Teuscher yra europeanconservative.com autorius, turintis didelę profesinę patirtį Europos Parlamente.
europeanconservative.com
