K. Stoškus. Ar tikrai „teisėsauga išmoko Klonio gatvės pamokas“? (IV)

Tęsinys.

I dalis ČIA; II dalis ČIA; III dalis ČIA.
„Valstybės perversmas“

Venckienė nepaklaũsė. Užteko jai įkurti Drąsos kelio partiją, persekiojimai išsyk sustiprėjo. Jos programoje buvo surašyti reikalavimai, kurie aštriai kirtosi su liberalių konservatorių tikslais. Lietuviškas neoliberalizmas, gali būti laikomas elementaria atmaina tos tradicijos, kurią yra aprašęs ekonomistas ir filosofas F. A. fon Hajekas „Kelyje į vergovę“.

Neigdamas kolektyvinę etiką ir kitas vertybes (lygybę, laisvę ir pan.), jis aiškino: „Visuomet egzistuos vienokia ar kitokia nelygybė, kuri atrodys neteisinga <…>. Bet kai tokie dalykai atsitiks sąmoningai valdomoje visuomenėje, žmonių reagavimo būdas labai skirsis nuo reakcijos į juos, kai jie nėra nulemti kieno nors sąmoningo sprendimo.

Nelygybė neabejotinai kur kas lengviau pakeliama ir mažiau žeidžia žmogaus orumą, jei ją lemia beasmenės jėgos, o ne kieno nors sumanymas. <…>Nors žmonės susitaikys su vargu, kuris gali užklupti kiekvieną, jie ne taip lengvai susitaikys su vargu, kuris yra valdžios sprendimo padarinys.

Negerai būti tik sraigteliu beasmenėje mašinoje, bet be galo blogiau, jeigu negalime iš jos pasitraukti, jeigu mes pririšti prie savo vietos ir prie mums mus parinktų viršininkų.“ (1991, p.158-159).

O Drąsos kelias buvo pavadintas alternatyva neoliberalizmui. Jo ideologinis siekimas buvo: „telkti Tautą, kad būtų atkurta Lietuvos teisinė, demokratinė, konstitucinė valstybė, sutramdyti valstybę griaunančius ir didžiąją dalį visuomenės išnaudojančius bei skurdinančius šešėlinius klanus, puoselėti krikščioniškas, humanistines vertybes, kurti pilietinę visuomenę, išsaugoti unikalią etninę kultūrą“.

Dar konkrečiau tie tikslai nurodyti 2011 m. paskelbtoje deklaracijoje. Čia buvo įsipareigota kovoti su oligarchija, imtis teisėsaugos pertvarkos, griežtesnių bausmių už valstybės turto grobstymą, korupciją, pedofiliją, narkotikų kontrabandą, prisijungti prie progresinių mokesčių politikos, imtis pridėtinės vertės mokesčio mažinimo, šildymo, elektros kainų reguliavimo net nemokamo mokslo.

Rinkimų Programoje dar atsirado: ir tautos renkamas Visuomeninis prokuroras, kuriam turėtų būti suteikta teisė inicijuoti „ visų galimai korumpuotų politikų, teisėjų, prokurorų veiklos“ ikiteisminius ir kitus tyrimus; imtis „korupcinio pobūdžio ekonominių – finansinių nusikaltimų senaties panaikinimo“; privalomo įstatymo laikymosi „nepriklausomai nuo užimamų pareigų, pažinčių ir turtinės padėties, viešojo intereso gynimo ir absoliutaus viešumo bei skaidrumo valdiškame sektoriuje“.

Tai buvo atviras politinis iššūkis. Vos ne revoliucija. Juk čia buvo trys „baisūs“ dalykai: teisinės sistemos pertvarkymas, valdžios kontrolės griežtinimas ir visuomenės įtraukimas į valstybės valdymą. Su juo susitaikyti negalėjo ne tik neoliberalų valdžia, bet ir ištisa armija korumpuotų politikų, teisėjų, prokurorų, vykdomosios valdžios tarnautojų, verslininkų, pedofilų, narkotikų platintojų, kuriems nerimą kėlė bet kokia griežtinimo politika.

Venckienė irgi greitai pamatė, kad ją pasodins vien už tai, kad ji pasiryžo grumtis su apsiprasta savivaliavimo tradicija. Kodėl taip nutiko – ne taip sunku suprasti. Juolab kad tas pavojus buvo regimas jau nuo Venckienės kaltinimų pradžios.

Betingis buvo teisus: teismas vyko po teismo, bet niekam nerūpėjo sisteminis Garliavos žudynių tyrimas. Tie, kuriems reikėjo vykdyti teisingumą, ir didžioji žiniasklaidos dalis padarė viską, „kad pedofilijos bylų nebūtų“, kitaip sakant, kad tiesa būtų paslėpta.

O to buvo pasiekta visą dėmesį nukreipus ne į pedofiliją, o tuos žmones, kuriems patiems teko kovoti su pedofilija. Jau tada buvo išplatintas pats absurdiškiausias politinis kaltinimas, kad mergaitės pedofilinius prievartavimus D. Kedys su N. Venckiene išgalvoję vien tam, jog suskaldytų visuomenę ir įvykdytų valstybės perversmą!

Taip, taip… Kažkas panašaus į beprotnamį. Nesvarbu, kad sveiko proto nepraradę žmonės kartojo: „tai kvailystė“. Bet opiniją valdė pagrindinės jėgos: valdžia, masinė žiniasklaida ir su jomis susiję pedofilai.

Kad šios „sąmokslo teorijos“ naivumas per daug nekristų į akis, ją buvo vengiama taip atvirai dėstyti, kaip tą padarė naivesni žurnalistai. Kedžiai buvo garsinami kaip savanaudiški provokatoriai, galintys lengvai sukurstyti tamsių žmonių mases („runkelius“, „marginalus“, „patvorinius“, „violetinius“, „vatninkus“) prieš „konservatorių“ politinę sistemą.

Prievartinio mergaitės pagrobimo pateisinimui ir Neringos „kalčių“ įrodymui visai pakako baimės, kuri kilo ir iš jau anksčiau minėtų iškalbingų užuominų apie jos ypatingai gerą įstatymų išmanymą, ir iš grėsmių korumpuotiems pareigūnams, ir iš pedofilijos bylų sudėtingumo. O gal ir iš sąmoningo teismų vengimo jas spręsti.

Pasirodo, kad net šitokia „sąmokslo teorija“ buvo naudinga. Nes nukreipė visuomenės dėmesį nuo minėtų žmogžudysčių į aibę teismų, kurie visiškai sutapo su akivaizdžiu „nesugebėjimu“ tų nusikaltimų atskleisti visuomenei.

Tas pats vyko ir sukūrus Venckienei partiją. Tik dabar valdantieji sluoksniai ir visa bendrabaimių armija turėjo solidžių argumentų savo neapykantai pagrįsti. Tačiau paslėpus mergaitę ir Venckienei išvykus į JAV, valdžia ir didžioji žiniasklaidos dalis ilgam pritilo.

Vaiko paaukojimas…

Ne kas kitas, o neeilinis pareigūnas mūsų krašte paskelbė, kad „moralė – ne šio pasaulio dimensija“, kiti politikai perspėja: „su politika nepainiokim moralės“. Tiesos čia yra. Bet viskas priklauso nuo to, kas tuos žodžius taria.

Politika yra pragmatiška, o Lietuvoje dar ir partinė. Tuo tarpu moralė – bendražmogiška. Kai juos taria Putinas ir jo bendraminčiai Lietuvoje, turime karą Ukrainoje, o kai juos sako N. Sadūnaitė, turime jos garsiąją taikos kalbą Seime. O kad politika nebūtų paversta žiauriu karu ir savivaliavimu, jai būtinas teisingumas, turintis ne tik juridinę, bet ir moralinę pusę.

Garliavos įvykių moralinė pusė buvo itin juoda. Ataką aš pats stebėjau per televiziją, bet suprasti, kas ten vyko iš tikrųjų, buvo beveik neįmanoma. Ten buvo nuslėptas ne tik įsiveržimas į teisėjos tėvų namus, bet ir pats žiauriausias plėšomos ir nežmoniškai klykiančios mergaitės vaizdas. Aiškiai ją pamačiau tik iš įrašo. Jis man įsirėžė į atmintį visam gyvenimui.

Baisu net dabar prisiminti. Kokia sadistė turėjo būti motina ir kiek ji tikrai jai buvo motina, jeigu išdrįso taip žiauriai plėšyti, draskyti savo nuosavą vaiką. Bet dar baisiau, kaip ši mergaitė toliau visą laiką su ja turėjo ir iki šiol turi nesuluošinta išgyventi. Tai peržengia visas mano fantazijos ribas…

Kas turėjo teisę dėl savanaudiško valdančiųjų išgąsčio paaukoti niekuo nenusikaltusių žmonių gyvenimus? Ypač mergaitės, kuri pagal įstatymus net nusikalsti negalėjo? Už ką ir kas turėjo teisę jai skirti šį pasmerkimą bene visam gyvenimui?

Biblinis Abraomas (Ibrachimas) paaukojo savo vaiką Dievui, kuris jį išgelbėjo. O kam paaukojo vaiką valstybė? Ir kokia ji turėjo būti žiauri, kad išdrįso tai padaryti. Ir kas ją turi išgelbėti? Kodėl ji turi kentėti už suaugusių nesusikalbėjimą ir jų nuodėmes?

Greičiau visus suaugusius žmones čia reikėtų kaltinti, tik ne ją. Juk vieni ją smurtu pagrobė, o kiti – skelbė pasiteisinimus, kad to reikia valstybės saugumui, treti ciniškai kartojo, kad Kedžiai – banditų lizdas, ketvirti stebėjo lyg serijinį kriminalinį filmą, penkti išmoko numoti ranka – vis tiek ten nieko nesuprasi.

Už ką jai skirta ši tremties bausmė, per daug jau panaši į kalėjimą iki gyvos galvos? Jai nutrauktas ryšys su tais artimaisiais, kurie jos pagailėjo, ją gelbėjo ir meldėsi už ją. Tie žmonės kenčia vien dėl to, kad nežino mergaitės likimo ir niekuo negali jai padėti. O mergaitė šitiek metų kenčia atplėšta nuo savo tetos, rūpestingiausių auklėtojų ir jų aplinkos, gal net nuo savo tautos ir visos visuomenės. Ir dar pavesta tariama priežiūra tokiam vaiko skausmui abejingai motinai.

Kas už tai atsakys, jeigu visi traukiasi į nuošalę? Tų, kurie vis dar priešinasi tokiam žiaurumui, liko nedaug. Daugiau ar mažiau, bet morališkai atsakingi esame mes visi. Bet pirmiausia valdžios viršūnės.

Iš pradžių V. Landsbergis laikėsi nešališkos pozicijos. Tada jis pasitarė, kad apie mergaitės pagrobimą sužinojęs iš įvykio vietoje dalyvavusių Seimo narių. Ryžosi net kandžiai ironijai: „Jūs irgi matėte, kad mergaitė išeina iš namų, vedama už rankutės. Klausykit, ką sako oficialūs pranešėjai.“ Tačiau vėliau ėmė gėdingai išsisukinėti ir skelbti sužinojęs iš televizijos.

TV3.lt žurnalistė J. Važgauskaitė 2019. 11. 11d. pranešė, kad V. Landsbergis atsižadėjo N. Venckienės nuo 2013 metų pavasario. Ji pacitavo šiuos profesoriaus žodžius: „Čia yra viena iš legendų, jų aš esu matęs per tuos dvidešimt ar daugiau metų jau ne vieną. Man buvo prirašomi kokie tai žodžiai, posakiai. Kokie nors visai kito politiko ar vadovo šalininkai išvadino ūkininkus runkeliais, tai paskui čia jau V. Landsbergis, jo partija vadina runkeliais. Niekada tokių dalykų nebuvo.“

Tada imi spėlioti, gal Landsbergis jau apsimeta nieko negirdėjęs net apie ištiso literatūros kūrinio reikalaujantį reginį. Tikros „motinos“ plėšomą mergaitę ir jos laukinį klyksmą galėjo įsiminti visa Lietuva. Bet tik ne Profesorius.

Prezidentė iš pradžių irgi rimtai gynė Venckienę, įvairiais būdais motyvuodama jos nekaltumą, delsė atimti teisėjos neliečiamybę. Ji net viešai paskelbė: „Kiek žinau, ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti dukrą, jei ji su tuo sutinka ir pati nori eiti pas mamą“. Juk taip ir turėjo būti.

Gerai bent tiek, kad savo knygoje „Nustokime krūpčioti“ buvusi prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė pripažino, jog „Garliavos kasdien tiesiogiai transliuojamos naujienos tik kurstė visuomenės isteriją, ir mums nepavyko į tai pažiūrėti iš šono ir objektyviai“.

Bus daugiau