Kaip Iranas nusižudė

Dešimtmečius trukęs Irano blefas, paremtas teroristiniais įgaliotiniais, branduoline programa ir Vakarų pataikavimu, žlugo tą akimirką, kai susidūrė su tiesiogine jėga ir pasikeitusiu geopolitiniu kraštovaizdžiu.

 Victor Davis Hanson

Kaip tariamai pavojingiausias režimas smurtiniuose Artimuosiuose Rytuose dabar atsidūrė ant visiško ekonominio ir karinio žlugimo slenksčio?

Pusę amžiaus formuota Irano, kaip mirtino terorizmo rėmėjo, reputacija pasiekė kulminaciją 2023 m. spalio 7 d. žudynėmis Izraelyje, kurias jis padėjo finansuoti ir koordinuoti.

Irano siekiai dominuoti Artimuosiuose Rytuose sustiprėjo, kai jis įžvelgė Joe Bideno silpnumą ir jo administracijos atsiribojimą nuo Izraelio. Bideno pažeminimas dėl Kinijos spaudimo ir Rusijos invazija į Ukrainą dar labiau susilpnino JAV atgrasymo galią. Europos pataikavimas dar labiau skatino Irano pasitikėjimą savimi.

Teokratinis režimas, regis, manė, kad jo vadinamasis „ugnies žiedas“ – sąjungininkai Sirijoje, Irake, Libane, Gazoje ir Jemene – gali mirtinai suspausti Izraelį, kuris patyrė didžiausią vienos dienos žydų gyvybių netektį nuo Holokausto.

Taip pat buvo tikimasi, kad, kaip ir ankstesniais atvejais, Bidenas bus perrinktas ir tęs Obamos laikų nuolaidžiavimo politiką.

Kai Bideno administracija siekė atnaujinti susitarimą su Iranu, švelnino sankcijas, pervedė lėšas ir išbraukė kai kuriuos subjektus iš teroristų sąrašų, Khamenei režimas, gavęs papildomų pajamų iš naftos, dar labiau paspartino branduolinio kuro sodrinimą.

Teheranas tikėjo, kad net Izraelis nedrįs smogti jo branduolinei infrastruktūrai, saugomai modernios oro gynybos ir papildytai tūkstančiais balistinių raketų bei dronų, taip pat dešimtimis tūkstančių trumpesnio nuotolio raketų, kurias turi jo regioniniai sąjungininkai.

Tačiau Iranas smarkiai apsiskaičiavo.

Bideno kandidatūra žlugo, ją pakeitė silpnesnė Kamalos Harris kampanija, o demokratai prarado valdžią.

Tuo pat metu Donaldas Trumpas netikėtai sugrįžo į politikos viršūnę.

Benjaminas Netanyahu išgyveno politinę krizę po spalio 7-osios įvykių ir dabar turi palankesnę JAV administraciją.

Atsargesnis Iranas būtų sumažinęs retoriką, atsiribojęs nuo teroristinių tinklų ir grįžęs prie savo įprastos delsimo strategijos, tikėdamasis, kad tarptautinės jėgos apribos JAV veiksmus.

Tačiau vietoj to Iranas toliau demonstravo savo karinę galią ir rėmė regioninius sąjungininkus.

Jis neįvertino, kad spalio 7 d. įvykiai galutinai įtikino Izraelį, jog kompromisas su tokiais priešininkais neįmanomas.

Iš tiesų, Irano reputacija daugiausia rėmėsi netiesiogine veikla – kitų grupuočių naudojimu atakoms prieš Izraelį, JAV ir jų sąjungininkus.

Kai 2025 m. konflikte Izraelis sunaikino didelę dalį Irano oro gynybos, o JAV smogė branduoliniams objektams, tapo akivaizdu, kad režimo galia buvo gerokai pervertinta.

Net Rusija ir Kinija Iraną laikė labiau naudingu partneriu nei lygiaverčiu sąjungininku.

Rusijai įklimpus Ukrainoje ir praradus įtaką Sirijoje, jos parama Iranui susilpnėjo.

Kinija taip pat bendradarbiavo su Iranu daugiausia dėl ekonominės naudos – pirkdama pigią naftą ir parduodama ginklus.

Persijos įlankos valstybės ilgą laiką balansavo tarp baimės ir pragmatizmo, bandydamos išvengti tiesioginio konflikto su Iranu.

Europa dešimtmečius siekė išlaikyti stabilumą per diplomatiją ir ekonominius ryšius, tačiau ši strategija taip pat prarado efektyvumą.

Šiandien Iranas susiduria su vidine krize: valdžios struktūros fragmentuotos, o režimas bijo tiek vidinių konfliktų, tiek visuomenės sukilimo.

Ekonominė padėtis taip pat blogėja – režimas kasdien patiria didžiulius finansinius nuostolius.

Apibendrinant, Iranas nebegali patikimai grasinti ar vilkinti sprendimų.

Jo 47 metus kurtas įvaizdis byra.

amgreatness.com