K. Stoškus. Ar tikrai „teisėsauga išmoko Klonio gatvės pamokas“? (III)
Tęsinys.
I dalis – ČIA
II dalis – ČIA
Pagrobimo rengimas
Nors Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (S. Skvernelis, R. Požėla) iki šiol tebebando neigti šios atakos prievartinį pobūdį, tačiau nei tada, nei dabar sveiko proto nepraradusių suaugusiųjų neįmanoma įtikinti, kad 240 jėgos panaudojimui pasirengusių policininkų reikėjo pasiųsti į Klonio gatvę tam, kad įkalbėtų mergaitę palikti tetą ir pereiti pas jos abejotinos reputacijos motiną.
Tuo nepavyko įtikinti ir viso Seimo.
Kaip paskelbė Balsas.lt ir TV3, iš anksto sužinoję apie policinės atakos organizavimą, Gintaras Songaila, Asta Baukutė, Ligitas Kernagis, Aurelija Stancikienė, Rima Baškienė, Kazimieras Uoka, Rytis Kupčinskas, Jonas Šimėnas, Saulius Stoma ir Naglis Puteikis išplatino pareiškimą:
„Esame pasipiktinę dėl kai kurių teisininkų siūlymų, kad mergaitės paėmimui iš jos gyvenamosios aplinkos gali būti panaudotas net ginklas. Nepritariame Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko S. Šedbaro viešai pareikštiems siūlymams susidoroti su Garliavoje susirinkusiais piliečiais, kurie nepritaria Kėdainių teisėjo nutarimui skubiai nustatyti naują gyvenamąją vietą mergaitei.”
Tada jie net išdrįso viešai pareikšti, „kad antstolės patvarkymas naudoti prievartą ir pasitelkti net specialiąsias tarnybas neatitinka nei įstatymų, nei teismo sprendimo, nei žmogiškumo vertybių. Atsakomybė už įstatymų pažeidimus ir žalą vaikui teks visų pirma antstolei, o taip pat Vaikų teisių apsaugos tarnybai bei policijai“.
Gerai pasakyta, tik kur toji atsakomybė, niekam neteko iki šiol pamatyti. Galų gale jie kreipėsi laišku į Policijos generalinį komisarą, kad jis nenaudotų prieš vaiką prievartos. Bet į šiuos principinius juridinius ir moralinius politikų grupės reikalavimus irgi niekas nesureagavo. Policijos mašina buvo paleista.
Štai kaip suveikė „teisingumas“, pagrįstas Stankūnaitę globojusio politiko Ūso pastangomis įteisintu teismo sprendimu „Lietuvoje pedofilijos nėra“.
Kad ir ką galvotume apie šią parlamentarų grupę, nėra jokios abejonės, kad ją sudarė labiausiai pilietiškai atsakingi, humaniški ir jautrūs asmenys. Bet galios įgyvendinti šiuos reikalavimus neužteko ir jiems. Teisingumas buvo viešai ir begėdiškai sutryptas. Savivalė įtvirtinta ir įteisinta kaip politinio veikimo norma. Buvo aiškiai matyti, kad Lietuvoje jau nėra tokios jėgos, kuri atsakytų už šį nusikaltimą ar bent sąžiningai jį įvertintų.
Vien tik S. Stoma paaukojo savo politinę karjerą: ryžtingai išstojo iš TS-LKD partijos. Jis nepabūgo, kad pats bus apšauktas marginalu. Pagarba jam!
Pirmoji reakcija
Policinės atakos dieną vis tik kai kurie šios grupės parlamentarai patys važiavo į Garliavą, kad savo akimis pamatytų politinio elito suprojektuotą smurtą. Jie savaip prisijungė prie beveik 150 Venckienės ir jos dukterėčios užtarėjų ir maldininkų.
Atrodo, kad jie deramai suprato, kas ten vyksta. Be to, šis procesas buvo gana aiškiai nufilmuotas. Jį galėjo stebėti visi, kam tai rūpėjo. Gavęs iš R. Kupčinsko žinią apie jėgos naudojimą Garliavoje, gana adekvačiai padėtį įvertino ir prof. V. Landsbergis. Jis nė kiek nesuabejojo, kad prieš mergaitę „buvo panaudotas smurtas“.
Reakcija buvo gana ryžtinga ir sąmojinga: „padaryta taip, kad pedofilijos bylos nebūtų“. Tai esminis pripažinimas, kuriuo buvo įvertinta visa situacija. Kaip ir daugelis žmonių, jis net įtarė, kad mergaitė galėjo būti apsvaiginta. Čia pat švystelėjo ir jam būdinga ironija: „Pasiklausykit, kas buvo sakoma – čia ne angelų funkcijos“.
Vėliau net konservatorių partijos suvažiavime jis prasitarė apie abejotiną teisėsaugos darbą ir pedofilijos bylos tyrimo „blokavimą“. Nei pridėti, nei atimti – šventa tiesa. Net savo partiečiams buvo įgelta: „vis dėlto mes, Tėvynės sąjunga, stovėjome kažkokioje atsargioje pozicijoje, kuri galėjo būti ne tokia atsargi“.
Iš pradžių gana blaivus buvo ir Prezidentės atsiliepimas. Yra žinių, kad ji net buvo griežtai perspėjusi Skvernelį, kad jokiu būdu jis neturi naudoti prieš mergaitę fizinės jėgos. Bet jis jos nepaklausęs.
D. Ulpinaitės knygoje „Nustokime krūpčioti“ parašyta, kad Garliavos įvykiai suskaldę prezidentūrą į kelias dalis. Bet nulėmę teisininkai, paraginę Prezidentę nesikišti į šią istoriją. Gal dėl to iš pradžių ji visai korektiškai reagavo į situaciją: <,,,>Įvykdžius neeilinį mažo vaiko interesus liečiantį teismo sprendimą, atsakingos institucijos turi ištirti, ar prieš vaiką nebuvo naudota prievarta, įvertinti visas vaiko perdavimo aplinkybes ir perdavimo procedūroje dalyvavusių institucijų veiksmus.“
Visa tai žmonių nuotaiką galėjo tik prašviesinti, nors žinių apie nukentėjusių asmenų patirtą smurtą netrūko. Padrąsinti šio Prezidentės reikalavimo, šimtai žmonių susirinko prie prezidentūros.
Buvo tikimasi, kad valstybės galva pati imsis kontroliuoti, kaip tos „atsakingos institucijos“ vykdo jos reikalavimus ir įstatymų pažeidimai bus atskleisti. Bet neteko niekur užtikti žinių, kad ji ką nors būtų padariusi, jog tie tyrimai prasidėtų.
„Valstybės paslaptis“
Gaila, kad toks sąžiningas, atsakingas ir juridiškai pagrįstas nusistatymas tvėrė neilgai. Neužilgo abu valstybės lyderiai ėmė svyruoti, o galų gale persigalvojo. Nors nežinia, ką čia tinka tas žodis „persigalvojo“? Persigalvojimas yra mąstymas, kuriam būtini nauji argumentai. Bet mes jų negirdėjom.
Didesnė tikimybė, kad jie išsigando ar tiesiog dėl šventos ramybės susitaikė su konjunktūra. Tiksliau pasakius, pasidavė, kad prisijungtų prie krūpčiojančio politinio elito daugumos. Gal tiesiog suprato, kad reikia saviškiams ateiti į pagalbą, jog valdžia galėtų paslėpti savo nešvarius marškinius.
Valdantis elitas neketino to pasakyti. Jis tiesiog nutilo, pasitraukė į nuošalę. Aišku viena, teisingumą jie išmainė į patogumą. Ar ne dėl to jiems pasidarė taip reikalinga valstybės paslaptis, kad išsisuktų nuo atsakomybės? Kiekvienam Lietuvos piliečiui būtų be galo įdomu ir svarbu sužinoti, kas tą paslaptį sudarė. Juristų pedofilijos faktas?
„Nesugebėjimas“ išspręsti nė vienos su pedofilija susijusios žmogžudystės bylos? Tai, kad mergaitės tvirkinimą buvo priverstas aiškintis vien pats tėvas su seserimi? Panaudota prievarta? Be abejo, visi šitie dalykai darė gėdą valdžiai.
Ar ne dėl to juos teko paskelbti valstybės paslaptimi, kad visa visuomenė būtų nutildyta? Jeigu atsižvelgtume į tos nemalonios istorijos padarinius, būtų galima net ir taip paklausti: ar valdžia ne dėl to sugalvojo valstybės paslaptį, kad paslėptų mergaitę, o Venckienė pabėgtų iš Lietuvos? Juk tokių paslapčių jau turime ne vieną. Jų yra ištisas sąrašas. Beveik visa valstybė atrodo ant jų pastatyta.
Dėl to ji taip braška ir grasina griūtimi. Elitui kažkodėl neateina į galvą, kad iš to randasi tas pavojingas nepasitikėjimas bei nusivylimas savo valstybe ir didelės visuomenės dalies marginalizacija.
Šiame fronte telkiasi ne tik „antros“ arba „kitokios“ Lietuvos projektų išradėjai, bet ir nemaža dalis buvusių „antisovietinių“ disidentų.
Kai prof. V. Landsbergis perspėjo N. Venckienę nekurti partijos, matyt, jis neblogai matė (kol matė!), kokioj šaly mums tenka gyventi.
Viename interviu jis atvirai pareiškė: „Aš manau, kad vis dėlto mes, Tėvynės sąjunga, stovėjome kažkokioje atsargioje pozicijoje, kuri galėjo būti ne tokia atsargi. Bet galbūt galima už tą atsargumą atleisti. Elgėmės taip, kad neateitų dar blogesni.“ (bernardinai.lt; 2012 m. gruodis).
Tik kas tie „dar blogesni“? Ar šitie žodžiai nereiškia, kad politika jau yra perorientuota nuo teisingumo į partinius interesus?
Politikui Landsbergiui užteko politinės nuovokos perspėti Venckienę, kad ji nesiimtų naujos partijos kūrimo: „Šitame kambaryje sakiau jai: ponia, tik nepasiduokite, nesteikite partijos, jus sumurkdys, paliks sumenkintą, politikuojančią“(Ten pat).
Pranašingi žodžiai – taip ir įvyko. Tik čia buvo ne koks Venckienės „kvailumas“, kaip jis toliau prasitarė. Priešingai, ji buvo per daug gera juristė, kad pasitikėjo Lietuvos įstatymais. Ji tikėjosi teisingumu nutildyti prieš ją platinamus šmeižtus.
Bet Lietuva toli gražu nebuvo teisinė valstybė. Čia viską nulėmė partinių grupių suokalbiai ir jų žiniasklaida.
Bus daugiau
