Alina Laučienė: Šis kraštas – Dievo duota vieta gyventi lietuvių tautai (baigiamoji kalba teisme – pabaiga)

Tęsinys (IV dalis). Pirma dalis – čia, II – čia, III – čia, IV – čia.

Naujas išpuolis prieš valstybinę lietuvių kalbą

Grįžtant prie lietuvių kalbos mokymo iš viso to seka, kad lietuvių kalbos mokymasis ir jos vartojimas faktiškai tebėra grindžiamas savanoriškumo principu. Visi matome, kaip valdžia sąmoningai vengia reikalauti, kad kitataučiai deramai mokėtų lietuvių kalbą ir mūsų šalyje būtų laimingi, orūs, kartu su mumis draugiškai gyvenantys žmonės. Esame visi liudininkai, kad yra jėga stumiamas supratimas, jog lietuvių kalbos mokymasis ir jos vartojimas faktiškai turi būti laikomas privačiu asmens reikalu, o demokratinėse Vakarų šalyse tai laikoma ne privačiu, bet valstybės lygmens ir svarbos klausimu.

Maža to, Valdemaras Tomaševskis kadaise sau leido ciniškai pareikšti, kad lenkų vaikai niekada nesugebėsiantys lietuvių kalbos išmokti taip, kaip ją moką lietuviai, nors visose pasaulio šalyse puikus valstybinės kalbos mokėjimas yra laikomas kiekvienam kitataučiui pasiekiamu tikslu ir įgyvendinamu uždaviniu.

Asmeniškai pažįstu daug tokių lenkų vaikų ir jaunuolių, kurie puikiai kalba lietuviškai, tad kaip gali šis ponas leisti sau šitaip niekinti savo tautos vaikus, tarsi šioje srityje jie būtų neįgalūs?

Kaip įsitikinome, Lietuvos valstybei per sunku padaryti tai, kam ryžosi kur kas blogesnę demografinę ir kalbinę padėtį turinčios Latvija ir Estija – jos jau įvedė visuotinį mokymą valstybine kalba.

Atkaklus lietuvių valdžios nenoras pagaliau išspręsti lietuvių kalbos valstybinio statuso įtvirtinimo problemą savaime skatina kitataučių požiūrį, kad lietuvių kalba iš esmės yra viena iš daugelio Lietuvoje esančių tautinių mažumų šnekta, kurios ne tik neprivalu mokytis, bet kurią galima atvirai niekinti, ją žeminti ir iš jos šaipytis, ypač antilietuviškiems, šovinistiškai nusiteikusiems gyventojų sluoksniams.

Niekinantis požiūris į lietuvių kalbą savaime kuria terpę traktuoti pačius lietuvius ne kaip ilgaamžę istoriją turinčią visavertę politinę tautą, bet kaip neišsivysčiusią čiabuvių tautelę, kuri tiesiog privalanti taikytis prie didžiųjų, pirmiausia rusų ir lenkų, tautų atstovų poreikių ir jų įnorių. Įdomu, ką darytų minėtų tautų valdžia, jeigu jų taip pat elgtųsi jų šalyse gyvenantys lietuviai? Laikui bėgant atrandami vis nauji faktai. Kai kurie pasaulio istorikai, archeologai ir genetikai teigia, jok mūsų tautai aštuoni ar net dešimt tūkstančių metų!

Turint tokį kitataučių mokyklų tinklą laikoma savaime suprantamu dalyku, kad net po trisdešimt penkerių Nepriklausomybės metų, kitataučių gausiai apgyvendintose vietovėse yra keliami reikalavimai įvesti oficialią daugiakalbystę ir raštvedybą ne tik lietuvių kalba. Apmaudi tiesa tokia, kad tai jau pradėta daryti: 93 Seimo nariai, visi tuo metu buvę Seimo salėje, vienbalsiai pakėlė rankas, kad nuo 2026 m. gegužės 1 d. visi administraciniai paslaugų raštai Lietuvoje būtų skelbiami lietuvių ir anglų kalbomis, arba kuria nors kita ES valstybės narės kalba.

Juk net plika akimi matyti, jog vadovaujamasi prielaida, kad net po dešimtmečio tose vietovėse bus daug žmonių, nemokančių vietinės lietuvių kalbos, kurių patogumui, kaip nutarė Vilniaus apskrities teismo viešieji pareigūnai, lietuviai savo Tėvynėje privalą mokėti vietinių gyventojų kalbą, o vietiniai gyventojai, ne autochtonai, neprivalą mokėti valstybinės lietuvių kalbos.

O juk šiems teismo pareigūnams atlyginimus moka visos Lietuvos mokesčių mokėtojai už tai, kad šie dirbtų Lietuvos gerovei ir jos naudai, bet ne kitataučiams, kurie turi savo valstybes. Tai kas čia įvyko? O įvyko neįtikėtinas Lietuvos Konstitucijos pamatinių nuostatų ir faktinis lietuvių kalbos valstybinio statuso akiplėšiškas ir įžūlus pažeidimas, už kurį reikia nedelsiant bausti tuos pažeidėjus. O pasekmės baisios: kalbinė ekspansija neišvengiamai perauga į kultūrinę ir istorinę agresiją prieš lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę.

Justinas Marcinkevičius rašė: „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje. Sakau: esi man, kaip žibintas pasaulio tamsoje.“

Esu gyvas ir suprantu savo tapatybę, kai kalbu sava kalba, nes tai yra Dievo įdėta mano DNR, nes šia mano tapatybe prisisunkusi kiekviena ląstelė, motinos lopšinių ir dainų įdainuota, tad kas gali išdrįsti ją iš manęs atimti ar ją pakeisti kita mano žemėje? Bet kokia tauta pradeda mirti, kai savo kalbą iškraipo svetimybėmis, jos išsižada ir jos nebegina.

O tautos kalba yra ne tik tautos, bet ir valstybės egzistavimo pagrindas.

Ta pačia kalba kalbanti bendruomenė gali suprasti, kur yra jos apgyvendintų žemių ribos. Tai suprantančios tautos neleidžia rašyti vietovardžių pavadinimų kitomis kalbomis būtent todėl, kad svetima kalba užrašyti vietovardžiai žymi kitataučiais apgyvendintų žemių ribas. Gal nustebsite, bet tokie užrašai parodo, kas yra šių žemių savininkai.

Aš ginu daugiau negu lietuvių kalbą

Rašydama straipsnį turėjau omenyje mūsų Konstitucijos pirmo skirsnio 3 straipsnį, kuris įgalioja kiekvieną, be išimties, pilietį priešintis tokiems ir panašiems veiksmams. O straipsnis skamba taip: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“

Remiantis šiuo straipsniu, man kyla klausimas, kodėl Teismo ekspertės Herasimenkienė ir Kietytė teigia, jog aš turinti ilgalaikę nuostatą žeminti ir niekinti kitataučius, kas yra visiška netiesa, – tad belieka klausti stovint čia, Teismo salėje, ar blogai, kad Lietuvos piliečiai piktinasi Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimais ir reikalauja, kad kitataučiai laikytųsi Lietuvos įstatymų ir mokytųsi lietuvių kalbos? Juk trečiasis straipsnis suteikia teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi į Lietuvos konstitucinę santvarką. Ar blogai, kad pilietis yra aktyvus žmogus ir elgiasi pagal Konstituciją?

Visiems turi būti akivaizdu, kad šalyje vartojama valstybinė kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir nuolatos girdimas priminimas, kas yra tos šalies suverenas.

Kiekviena tauta yra kaip didžiulė šeima, kurioje visada atsiras svečiui vietos, bet jei šeima darni, o šeimos galva tvirta, svečiui niekada nebus leidžiama užimti jo vietos, nes čia yra tik tos šeimos valdos.

Žiauri tikrovė yra tokia: siaurindami savo kalbos vartojimą, jos vaidmenį ir jos tvirtą valstybinį statusą iš tiesų prarandame savo žemę, istoriją, tapatumą ir galiausiai prarasime savo laisvę.

Mes sparčiai ritamės į Vinco Kudirkos taip tiksliai aprašytą XIX amžiaus lietuvio būvį ir statusą, kai gėdijomės savo kalbos, bijojome viešai ja kalbėti, prisitaikėme prie kitataučių ponų ir juokingai švebeldžiavome rusiškai, lenkiškai ir vokiškai, kol nesusigrąžinome ir nepradėjome gerbti savo gimtosios kalbos. Bet iki tol neiškildavo mintis, jog esame atskira ir savita tauta, galinti laisvai gyventi savo pačių susikurtoje ir valdomoje valstybėje.

Ir koks džiaugsmas! Mums pavyko atkurti ir sukurti savo Tautos valstybę. Pavyko tapti tikrai laisvais žmonėmis, mums pavyko prikelti savo sparčiai nykstančią kalbą, kurią išsaugojo knygnešiai. O ta valstybė oficialiai įkurta 1253 metais!

Deja, mano byla rodo, kokiu mastu šių dienų Lietuvos valstybė nuvertino ir prarado tuos didžiuosius mūsų senelių ir prosenelių iškovojimus.

Todėl čia, Teismo salėje, aš stoviu kaip lietuvė moteris ir kukli mokytoja, bet nesijaučiu niekuo kalta ir juo labiau menka, nes suprantu, kas daro mane teisią, stiprią ir orią. Aš ginu kur kas daugiau negu lietuvių kalbą – ginu Tautos ir asmeninę laisvę, kurios pagrindas yra teisė ir galimybė kalbėti lietuvių kalba savo pačios šalyje tada, kada noriu ir su kuo noriu, nesitaikstant prie atėjūnų ir netenkinant jų kaprizų bei įgeidžių, juo labiau reikalavimų žemintis – kalbėti savo šalyje jų kalba.

Kas sovietiniais laikais tenkino mūsų lietuviukų, jaunų kareivėlių, ką tik išvarytų į rusų sovietinę armiją, norus? Niekas. Per savaitę jie turėjo išmokti gerai kalbėti rusiškai.

Žmogaus laisvė ir orumas turi būti kaip liepsnojantis ir niekada neužgęstantis deglas, kurį nešame visą savo gyvenimą, todėl jokios valdžios ar tuo labiau pavieniai žmonės, ar kitataučiai šitos laisvės iš mūsų negali atimti. Tai yra dalykai, kurių joks žmogus neįstengia atimti prieš žmogaus valią, ir žinote, kodėl? Nes kalba ir vieta kiekvienai tautai gyventi yra Dievo duota, kad tauta Jį garbintų. Skaitykime Apaštalų darbus 17, 26. Taigi, jeigu Dievas davė, būtina ją prižiūrėti visais atžvilgiais.

Iš manęs šis Teismas jų irgi neatims, kad ir koks būtų jo sprendimas. Man garbė būti pripažintai kalta, nes žinau, kad padariau viską, kas mano kuklioms jėgoms įmanoma, gindama savo Tautos kalbą, savo Tautos garbę laisvę ir gyvybę.

Tačiau… tikiu, kad šis Teismas nevirs aklu Temidės įrankiu ir mano byla bus išspręsta Tautos laisvės, Teismo teisingumo, pagarbos ir orumo žmogui bei ramaus ir gražaus gyvenimo dvasia.

O gyvenimas trumpas, ir jį kiekvienam būtina nugyventi žmoniškai pagal Dievo širdį ir Jo įvestas taisykles, nepriklausomai nuo to, ar mes tikime, ar netikime Dievą Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją.

Todėl sakau: tegul Aukštybių Dievas padeda Lietuvai, mano brangiajai Tėvynei, išlikti laisvai, oriai ir per amžius nepriklausomai. Tegul Jis padeda šiame krašte visiems gyvenantiems suvokti, kad čia yra ne teritorija, kad čia yra LIETUVA – čiabuvių lietuvių žemė, kurią tūkstančių tūkstančius metų kūrė lietuvių tauta kalbėdama lietuviškai.

Mūsų kalba yra karalienė – su valstybinės kalbos statuso karūna, ir jokia valdžia tegul nedrįsta kėsintis tą karūną nuimti nuo lietuvių Tautos galvos. Mes, lietuviai, gyvendami kitose šalyse, nesikėsiname į mus svetingai priėmusių tautų garbę, kultūrą, istoriją, kalbą ir nekeliame jokių reikalavimų dėl savo bendrijos.

Viso to meldžiu Dievą savo Lietuvai, nes, kaip visi lietuviai, aš kitos gimtinės, kitos Tėvynės ir kitos Lietuvos valstybės – neturiu. Ji yra čia – ir tik čia, todėl kviečiu visus dorus lietuvius ir čia gyvenančius mūsų draugus kitataučius ją labai saugoti, gerbti ir puoselėti, kad visiems čia gyvenantiems būtų saugu ir gera.

Žinau, kad išeidama į amžinybę, ramia sąžine galėsiu pasakyti: „Dieve Tėve, aš padariau viską, ką savo kukliomis jėgomis galėjau padaryti dėl Tavęs ir dėl savo Tėvynės, kurią man davei“.

Tuo ir baigiu savo kalbą.