Gintaras Sarafinas šioje kalboje pasakė tai, ką švietimo bendruomenė jau seniai kartoja.
Lietuvos švietimo problema šiandien yra ne vienas blogai parengtas egzaminas ar neišleistas vadovėlis ir net ne viena konkreti reforma.
Problema, kad pripratome gyventi eksperimento būsenoje.
Mokytojai nebegali planuoti savo darbo. Vienais metais keičiamos programos, kitais metais egzaminų struktūra, dar po metų atsiranda nauji patikrinimai, tada vėl persvarstomi terminai, užduočių logika, vertinimas, įtraukusis ugdymas.
Ir čia G. Sarafinas labai tiksliai įvardija esminį dalyką.
Švietime reformos tapo ne priemone spręsti problemas, o savotišku politiniu įpročiu. Ateina nauji žmonės, atsineša naują žodyną, naujas schemas, naujus modelius, naujas strategijas, bet labai retai atsako į paprastą klausimą: ar mokiniui nuo to tapo aiškiau, ar mokytojui nuo to tapo įmanoma geriau mokyti.
Ypač svarbi mintis apie atsakomybę. Tie, kurie inicijuoja pokyčius, dažnai po kelių metų jau būna kitose pareigose, kitose institucijose arba tiesiog viešai komentuoja iš šalies.
O mokyklos juk lieka su jų sprendimų pasekmėmis. Tai sukuria labai pavojingą kultūrą: galima pradėti didžiules reformas, bet nereikia iki galo atsakyti už jų rezultatą.
Todėl G. Sarafino raginimas palikti švietimą ramybėje yra pagrįstas.
Tai labai racionalus prašymas sistemai leisti atsikvėpti, susitvarkyti bazinius iššūkius.
Ši kalba svarbi dar ir todėl, kad ji primena, jog švietimas nėra vieta politinei saviraiškai. Čia negalima nuolat bandyti, perrašyti, taisyti, jungti, skaidyti ir žiūrėti, kas gausis.
Kiekvienas toks bandymas paliečia vaikus, mokytojus ir šeimas.
