Valdas Sutkus. Europos Komisija atsisako stabdyti Europos naikinimą

2026 metų liepos 22 dieną Europos Komisija padarė tai, kas Briuselio biurokratams jau seniai tapo geru tonu: kai europiečiai pabando ginti savo pačių žemyną, Komisija jiems parodo duris. Piliečių grupės iniciatyva „Save Europe Act“ (Europos gelbėjimo aktas) pasiūlė bent laikinai uždaryti imigracijos iš ne Vakarų šalių kanalus, apginti vietines Europos tautas ir sustabdyti europiečių demografinį pakeitimą ateiviais iš trečiojo pasaulio šalių. Naujai atvykę migrantai neturėtų iš karto gauti tokio paties priėjimo prie socialinių paslaugų ir išmokų, kaip žmonės, kurie toje valstybėje daugelį metų gyveno, dirbo ir mokėjo mokesčius. Trumpai sakant: gana vežti milijonus svetimų kultūrų žmonių į Europą, ir po to apsimesti, kad tai nieko nekainuoja ir nekeičia.

Briuselio biurokratų vertybės

Komisijos atsakymas buvo ciniškai tiesmukas – tokia iniciatyva esą „akivaizdžiai prieštarauja Sąjungos vertybėms“. Vadinasi, europietiškos civilizacijos ir kultūros išlikimas ir Europos mokesčių mokėtojų pinigai Briuselio biurokratams nėra jokia vertybė, o jų taip vadinamos „Sąjungos vertybės“ jau pasiekė tokį absurdo dugną, kad Europos tautų noras išlikti šeimininkais savo namuose, eurobiurokratams jau tampa problema. Tokia baisi problema, kad netgi svarstyti ir diskutuoti atsisakoma. Masinė migracija – vertybė. Bandymas ją sustabdyti – amoralumas.

Jei ši piliečių iniciatyva būtų buvusi Europos Komisijos registruota, organizatoriai galėtų oficialiai rinkti parašus ir surinkus bent 1 mln. galiojančių parašų, Komisija privalėtų tą iniciatyvą nagrinėti, svarstyti, susitikti su organizatoriais ir per šešis mėnesius oficialiai paaiškinti, ar siūlys atitinkamus teisės aktus ar ne ir kodėl. Bet Komisija nepasivargino susitikinėti su kažkokiais fašistais ir homofobais. Tiesiog pasiuntė juos, kaip sakoma, „paskui rusų laivą“.

Nepaisant Komisijos atsisakymo registruoti, parašų rinkimo kampanija vyksta toliau. Rugpjūčio 28 d. surinkta jau apie 725 tūkst. parašų.

Migracija ardo senąjį daugelio Europos miestų veidą

Tuo tarpu masinė migracija jau ardo senąjį daugelio Europos miestų veidą. Plečiasi pašalpinių migrantų kvartalai, kuriasi getai, daugėja valkatavimo, nelegalios prekybos, nusikalstamumo ir žmonių, metų metus gyvenančių socialiniuose būstuose iš valstybės pašalpų. Briuselis tam turi gražų žodyną: getas tampa „įvairove“, pašalpinių gyvenimas – „socialine įtrauktimi“, o nenoras integruotis – „integracijos iššūkiais“.

Tačiau kai piliečiai pasiūlo uždaryti masinės migracijos srautą, Briuselis staiga prisimena Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kažkaip ten draudžiančią kokią tai diskriminaciją dėl rasės ir etninės kilmės. Komisija rūsčiai paskelbia, kad migracijos ribojimas pagal kultūrinę ar civilizacinę kilmę prieštarauja Sąjungos vertybėms. Kitaip tariant, miestus galima ramiausiai versti skurdo, nusikalstamumo ir pašalpinio gyvenimo telkiniais, ir tai labai atitinka „Sąjungos vertybes“, bet europiečiams užsimanius užverti duris, Briuselis staiga įjungia pavojaus sireną. Vakarų civilizacijos griovimas eurobiurokratui atrodo labai vertinga „įtrauktis“ ir „įvairovė“, o štai pasipriešinimas griovimui – jau vertybių pažeidimas.

Mirusių karalių ir gyvų žmonių miestas

„Sen Deni – mirusių karalių ir gyvų žmonių miestas“, – po rinkimų pergalės šiemet pareiškė naujasis Paryžiaus priemiesčio Sen Deni meras Bally Bagayoko, afrikietiškos kilmės Prancūzijos pilietis ir kraštutinės kairės partijos „La France insoumise“ (Nepaklusnioji Prancūzija) politikas. Meru jį išrinko miesto taryba, kurios didesnę pusę sudaro ne europietiškos kilmės politikai. Sunku buvo parinkti tikslesnius žodžius: tradicinė Prancūzija iš tiesų Sen Deni jau daugiausia guli po akmeninėmis plokštėmis. Už kelių žingsnių nuo miesto centro stovi garsioji Sen Deni bazilika, kur po gotikiniais skliautais ilsisi Prancūzijos valdovai ir šimtmečiais kurta valstybės istorija bei atmintis.

Išėjus pro bazilikos duris prasideda naujasis „gyvų žmonių miestas“. Dabartiniame Sen Deni keturi iš dešimties gyventojų yra imigrantai, didžioji jų dalis iš Afrikos. 2023 metais 40 proc. gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos, bendras nedarbas siekė 18 procentų. Jaunimo nedarbas viršija 40 proc. Apie 40 proc. visų butų yra valstybės finansuojami socialiniai būstai.

Savivaldybės policijos ataskaitose – kontrabandinės cigaretės, psichotropiniai vaistai, kanapės, kokainas, peiliai ir ginklai. Policijai tenka vaikytis nelegalius prekiautojus, tramdyti muštynes, o miesto valdžiai – kovoti su šiukšlių kalnais gatvėse. „Įvairovė“ čia jau nebe „progresyvios“ konferencijos brošiūroje, o policijos protokoluose. Tai jau ne pavieniai atvejai. Tai dešimtmečiais valstybiniais pinigais auginta socialinė katastrofa.

Pakeisk miesto gyventojus – pasikeis rinkėjai

Šie dalykai neatsirado iš dangaus. Pirmiausia dešimtmečiais suvežami žmonės. Palaipsniui jie sutelkiami socialinio būsto kvartaluose. Tada paaiškėja, kad integracija neveikia. Tuomet valstybė pila pinigus į pašalpas, būstą, policiją ir dar daugiau paramos integracijai. Vaikai užauga tokioje kultūroje, kvartalai tampa getais ir užsidaro savyje, plinta nelegali prekyba, o senoji prancūziška aplinka traukiasi. Po kelių dešimtmečių miestas jau kitas. Tada reikia dar daugiau mokesčių mokėtojų pinigų šitai „įvairovei“ ir „įtraukčiai“.

Paskui demografija ateina iki balsadėžių. Pakeisk miesto gyventojus – pasikeis rinkėjai. Pasikeis rinkėjai – pasikeis ir valdžia. Sen Deni tai jau įvyko. Prancūzijos karaliai po žeme, naujasis elektoratas viršuje, ir miestui jau vadovauja naujosios Sen Deni visuomenės išrinktas afrikietiškos kilmės kraštutinis kairysis aktyvistas.

Eurazinė-negroidinė ateities rasė

Taip į sceną grįžta senasis „Europos Sąjungos vertybių“ kūrimo architektas Richardas von Coudenhove-Kalergi – Paneuropos sąjūdžio steigėjas. Paneuropa buvo Kalergi ir jo bendraminčių sumanymas po I Pasaulinio karo sujungti Europos valstybes į vieną žemyninę sąjungą.

Jis prognozavo, kad senosios Europos tautos ateityje palaipsniui nyks. 1925 metų veikale „Praktinis idealizmas“ Kalergi rašė: „Eurazinė-negroidinė ateities rasė, išoriškai panaši į senovės egiptiečių rasę, tautų įvairovę pakeis individų įvairove.“ Jis aiškino, kad „ateities žmogus“ bus mišrios rasės, nes nyks atstumai ir grius senosios tautinės skirtys. Būsimo „ateities žmogaus“ pirmtaku Kalergi laikė rusą – slavų, totorių ir suomių kilmės mišinį.

Europos integracijos entuziastai, „progresyvieji“ faktų tikrintojai, visokios „kovos su ekstremizmu“ organizacijos ir pati Europos Komisija taip vadinamą „Kalergi planą“ vadina dešiniųjų sąmokslo teorija, nes juk „nėra dokumento, kuriame Kalergi būtų įsakmiai nurodęs Europos vyriausybėms importuoti Afrikos ir Azijos gyventojus kaip demografinio europiečių pakeitimo priemonę“.

Briuselis vykdo „Kalergi planą“

Vis dėlto realybė tokia, kad Briuselis tą „Kalergi planą“ vykdo de facto, ir tam nebūtina Komisijos stalčiuose laikyti kažkokį slaptą rankraščių segtuvą, sukurtą kažkada tamsiame rūsyje, prie žvakių šviesos kaukėtų sąmokslininkų. Šiuolaikinėje Europoje viskas daug banaliau. Yra kondicionuojamos posėdžių salės, tūkstančiai iš to gyvenančių gerai apmokamų euroklerkų, tarptautinės konferencijos apie įvairovės svarbą, tos pačios Europos Komisijos per įvairius fondus ir grantus finansuojami „socialinio teisingumo“ aktyvistai gatvėse ir teisininkai, kurie tautų savisaugą mikliai pervadina į „diskriminaciją“.

Kalergi rašė apie Europą, kurioje senosios tautos ištirps mišrioje ateivių masėje. Briuselio valdininkai jau konkretų darbą atlieka su reglamentais, fondais, migracijos programomis ir moralizuojančiais komunikatais. Viena ranka jie atveria duris ateiviams, kita ranka europiečių mokesčių mokėtojų pinigais moka tiems ateiviams už jų socialinį būstą, pašalpas, integracijos nesėkmes, o koja paspiria tuos, kurie mėgina atėjūnams duris užverti.

Nei tie euroklerkai, kurių didžiausias gyvenimo iššūkis yra per ilga eilė prie ofiso kavos aparato, nei su „antifašistiniais“ plakatais gatvėse pramogaujantys „įvairovės“ ir „įtraukties“ aktyvistai nepastatė nei vienos gotikinės katedros, neparašė nei vienos Bacho kantatos ir nei vienos Šekspyro dramos, tačiau mano turintys teisę spręsti, kad tumbu jumbu genties būgnų padaužymas yra toks pats vertingas menas, kaip Mocarto koncertas fortepijonui ir orkestrui. Todėl turi klestėti „lygybė“ ir „įvairovė“. Be jokių sienų.

Europiečių pinigais finansuoja Europos visuomenių ardymą

Eurobiurokratų cinizmas tobulas. Jie ima europiečių pinigus, jais finansuoja Europos visuomenių ardymą, o paskui tuos pačius europiečius griežtai perspėja, kad jų noras sustabdyti šį procesą pažeidžia „Europos vertybes“.

Sen Deni vaizdas labai iliustratyvus: Prancūzijos karaliai po akmens plokštėmis, virš jų – jau kitoks miestas, kitokia visuomenė ir kita valdžia. Europiečiai sako: nenorime, kad taip baigtųsi visa mūsų istorija. Komisija atsako: jūsų noras prieštarauja mūsų vertybėms. Štai ir visa šių laikų briuselinė Europa – paveldą uždaryti nekropoliuose, tautas ištirpdyti, o protestuojančius šeimininkus išbarti už netoleranciją.