Kam iš tikrųjų priklauso Vilniaus Sporto rūmai?
Formaliai – Lietuvos valstybei. Tačiau kas iš tiesų sprendžia jų likimą?
Kodėl vienas svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo simbolių jau dešimtmečius paliktas nykti?
Kodėl valdžia vis kartoja, kad „dar reikia diskutuoti“, nors sprendimų laukiama metų metus?
Sporto rūmų tema išplečiama į platesnius klausimus – žydų turto restituciją, Lietuvos žydų atminimą, Vilniaus daugiakultūrę istoriją, valstybės suverenitetą, migraciją ir tautinės tapatybės išsaugojimą.
Kas ko bijo? Kas daro spaudimą? Ir kodėl Lietuva savo sostinės centre negali pati nuspręsti, ką daryti su jai priklausančiu pastatu?
Sporto rūmai jiems – ne eilinis sovietmečio statinys. Tai vieta, kurioje vyko Sąjūdžio suvažiavimas ir kurioje buvo kuriama nepriklausomos Lietuvos ateitis.
Todėl klausimas šiandien jau ne vien apie pastatą.
Klausimas – kas šeimininkas savo valstybėje?
Save laikantys patriotais, bet esantys tokiais tik popieriuje ir nedalyvaujantys protesto mitinguose prieš Lietuvos priešų veikimą mūsų valstybėje, savo eunuchiškumu padeda promaskvėnams, kurie tik ir nori, kad mūsų valstybėje (liktų) paniekinti mūsų didvyriai, Lukiškių aikštėje nebūtų Memorialo, didvyriams atminti lentų, gatvių pavadinimų, Sąjūdžio lopšio Sporto rūmų. Manau, kad tokie savo neveiksnumu provakuoja valstybės priešus veikti. Juk pvz, kaip ne kartą buvo sakyta ir rašyta- kapinės buvo iškeltos dar caro laikais, už tai buvo sumokėta. O ir pagal dabartinius teisės aktus kapų ramybės laikotarpis- 25 metai. Girdėjau, kad pvz. Lenkijoje, kur žemė privati, tai kol jos savininkui mokama už kapavietę, tol ji turi savo savininką.