Šiandien sukanka dvidešimt metų nuo mįslingos pulkininko Vytauto Pociūno žūties. Taip ir neištirtos. Taip ir neatskleistos.
Pasak filosofo Mykolo Drungos, karininko žūtį tyrusi Lietuvos prokuratūra tiesiog „tyčiojosi iš piliečių“, o šalies žurnalistai neatliko savo pareigos – nesiekė išsiaiškinti tiesos, bet „vilko šią istoriją į miglotas insinuacijas“…
Kodėl taip Lietuvoje dėjosi, kodėl po mirties pačios tarnybos organizavo pareigūno šmeižto kampaniją, kodėl dalis žiniasklaidos joje dalyvavo, iki šiol nežinome.
Bet negalime užmiršti nei pulkininko žūties, nei jo pomirtinio šmeižto. Tai ne tik šeimos tragedija. Tai Lietuvos valstybės žaizda.
Ir gal mūsų pastangos atsiminti tai, kas 2006-ųjų rugpjūčio 23-iąją įvyko Lietuvos Brastoje, saugos valstybę nuo naujų žaizdų?
Tuo tikėjome kartu su Romu Sakadolskiu, Jonu Kronkaičiu, Leonidu Donskiu ir kitais rengdami Simono Daukanto aikštėje Vytauto Pociūno žūties minėjimus…
O ČIA – nuoroda į 2007-ųjų radijo laidą „Tarp Rytų ir Vakarų“, kurioje su pulkininko artimaisiais mėginome aiškintis ir žūties, ir šmeižto aplinkybes.
Taip. Tiksliai įvardinta.