Ar klysta piliečiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus laikydami įteisintais dykaduoniais?
LR Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios kompetencijos teismus sudaro Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.
Pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį visų nacionalinių teismų konstitucinė paskirtis – vykdyti teisingumą. Nors teisingumo vykdymo sąvoka įstatymu neapibrėžta, bet pagal teisines doktrinas ir protingumo kriterijus tenka pripažinti, kad vykdyti teisingumą – tai atlikti pareigą tiesai.
Tokia teisingumo vykdymo samprata reiškia, jog kiekvienas teisėjas, nepriklausomai nuo jo instancinės padėties (pirmoji, apeliacinė ar kasacinė instancija), atlikdamas jam patikėtas funkcijas, už kurių vykdymą nustatyta atitinkama alga, privalo besąlygiškai paklusti ne tik tiesai (faktinėms aplinkybėms), bet ir įstatymui, nes Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis ir 112 straipsnio 6 dalis reikalauja iš teisėjo vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą.
Kadangi Konstitucija kaip pagrindinis įstatymas neišskiria kurio nors teismo iš teismų sistemos ir nesuteikia teisėjams teisės nukrypti nuo jų funkcinės paskirties, todėl kiekvienam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) teisėjui galioja visos bendrosios konstitucinės normos.
Nesuderinama su Konstitucija tai, kad LAT sprendimus nenumatyta skųsti, kai Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis, laiduoja piliečiams teisę kritikuoti ir apskųsti valstybės įstaigų ir pareigūnų sprendimus. Juk teismas yra valstybės įstaiga, o teisėjas – pareigūnas.
Todėl LAT priimtame akte teisėjo rašomas teiginys, kad šis aktas galutinis ir neskundžiamas, patenka į priešpriešą su Konstitucijos 33 straipsnio norma.
Be to, Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai (tarp tokių aktų yra ir LAT priimti aktai).
Nėra jokios konstitucinės prielaidos, kad LAT priimtą nutartį paskelbus galutine ir neskundžiama, nustotų galioti imperatyvi konstitucinė norma, nustatanti Konstitucijai priešingų aktų negaliojimą. Todėl tuo atveju, jeigu LAT priimtas aktas kelia abejones dėl jo konstitucingumo, turėtų būti nustatyta teismo akto atitikties Konstitucijai patikrinimo procedūra.
Tai, kad tokia procedūra Konstitucijoje nenumatyta, yra akivaizdi Konstitucijos spraga.
Ar ne paradoksas, kad Tautos atstovybės – LR Seimo, visuotinai renkamo Prezidento ir Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai patikrinimo procedūra nustatyta, o LAT aktai palikti be konstitucingumo kontrolės, lyg teisėjai būtų sudievintai neklystančios būtybės?
Esamos spragos Konstitucijoje sudaro prielaidas ignoruoti Konstitucijos 7 ir 33 straipsnių normas: Konstitucijai priešingų aktų pripažinimą negaliojančiais ir piliečio teisę skųsti bet kurį valstybės įstaigos ar pareigūno sprendimą. Praktikoje tai reiškia, kad LAT teisėjų priimti aktai turi didesnes galias už Konstituciją, nes tiesiogiai taikytinos konstitucinės normos (Konstitucijos 6 str. 1 dalis) nevykdomos, o teismo aktai vykdomi, pasitelkus valstybės prievartą.
Kitaip tariant, LAT teisėjai priimtais instituciniais aktais nekontroliuojamai gali kėsintis į prigimtines žmogaus teises ir Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, už tai nepatirdami jokios atsakomybės.
Pagalvokime apie pasekmes, jeigu LAT akto tekstą rengia, pavyzdžiui, mums priešiškos valstybės papirktas teisėjas. Ši problema rodo ne tik esamos Konstitucijos loginio vientisumo stygių, bet ir galimus pavojingus padarinius.
Todėl Konstitucijos 6 straipsnio teiginys, jog Konstitucija yra vientisas aktas, reikalauja ją atitinkamai papildyti, pašalinant vidinius prieštaringumus.
Beje, Konstitucijos pataisymo variantą esu teikęs LRS Peticijų komisijai, tačiau komisijos nariai peticijos nesvarstė ir, demonstruodami išankstinį nusiteikimą ir labai ribotą teisinę kompetenciją, jos nepateikė į Seimo posėdį.
Ne mažiau aktuali, bet paprasčiau pašalinama blogybė yra ta, kad greta Konstitucijoje išvardintų teismų, veikiančių instanciniu principu, LAT teisėjų iniciatyva buvo įkurtas ypatingus įgaliojimus turintis teisminis institutas – LAT teisėjų atrankos kolegija.
Nepaisant to, kad Konstitucijos 111 straipsnio 3 dalis nustato, jog teismai su ypatingais įgaliojimais taikos metu Lietuvos Respublikoje negali būti steigiami, toks teismas Lietuvoje veikia (LR CPK 350 straipsnis).
Kuo pasireiškia šio antikonstitucinio instituto galių ypatingumas?
Teisėjų atrankos kolegija visais atvejais be išlygų pažeidžia Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą viešumo principą, kurio privalu laikytis nagrinėjant bylas. Nors gali rastis nuomonių, kad teisėjų atrankos kolegija nenagrinėja bylų, o tik priima (kartais) arba atsisako (gana dažnai) priimti kasacinius skundus.
Su tokia formalia pozicija galima būtų sutikti, jeigu nevertintume teisėjų atrankos kolegijos priimamų nutarčių padarinių. Tačiau atrankos kolegija, atsisakydama priimti nagrinėti kasacinį skundą, nulemia bylos baigtį, be jokio teisinio vertinimo aklai įteisindama skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį), kuris gali būti tiek priešingas Konstitucijai, tiek priimtas korupciniais ar kitais teisei priešingais motyvais.
Todėl savo galiomis ir veiklos padariniais teisėjų atrankos kolegija prilygintina ypatingų įgaliojimų teismui. Detaliau žvelgiant į kai kuriuos teismų sprendimus, peršasi išvada, kad jie priimti vykdant „5-osios kolonos“ programą, skirtą griauti mūsų piliečių pasitikėjimą savo valstybe. Teisėjų atrankos kolegijos savivalė pagal įgeidžius priimti ar atsisakyti nagrinėti kasacinį skundą (teisingumas pagal teisėjų privatų interesą) – nenuneigiamas korupcijos katalizatorius.
Dėl ko žymi dalis piliečių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus laiko įteisintais dykaduoniais?
Teisėjų atrankos kolegija, atsisakydama nagrinėti didžiąją dalį civilinėse bylose teikiamų kasacinių skundų, reikšmingai atpalaiduoja LAT teisėjus nuo konstitucinės prievolės vykdyti teisingumą, pažeisdama asmens teisę į teisingą teismą.
Taip LAT teisėjams susikuriamos išskirtinės sąlygos gauti visą pareiginę algą, atliekant tik nežymią dalį Konstitucija jiems priskirtų funkcijų.
Kad būtų aiškiau, jog LAT teisėjai visiškai nevaržomai gali atsisakyti nuo jiems priklausančių pareiginių funkcijų, pasilikdami tik simbolinį darbo krūvį, ignoruojant Konstituciją, visuomeninį interesą ir teisėtus žmonių lūkesčius, pateikiu Civilinio proceso kodekso 346 straipsnio ištrauką:
„2. Pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra:
1) materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui;
2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos;
3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.”
Kaip matyti iš pateiktos CPK normos turinio, ne visuomeninis interesas, ne pareiga laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų lemia ar kasacinis skundas bus priimtas nagrinėti. Čia suabsoliutinta LAT suformuota teisės aiškinimo praktika. Tai reiškia, kad teisėjų atrankos kolegija nepriims nagrinėti jūsų kasacinio skundo, jeigu šalių ginčas vyksta dėl tų santykių, kurie dar nebuvo patekę į LAT aiškinimo ir taikymo sritį.
Kadangi realiame gyvenime nėra visiškai identiškų santykių, kasacinį skundą, teikiamą normalia įstatymine tvarka (be papildomų ,,argumentų”), teisėjų atrankos kolegija visais atvejais gali nepriimti, parašydama trafaretinę nutartį, jog jūsų kasaciniame skunde nėra kasacijos pagrindų.
Minėtas kodeksinis reguliavimas patvirtina, kad LAT teisėjų galimybė savavaliauti yra iš anksto apsukriai parengta. Tam savo laiku LAT teisėjai pasiūlė Seimui atitinkamą CPK normų redakciją ir tai įgavo įstatyminį pagrindą. Todėl atsakomybė už dalies Konstitucijos normų ignoravimą tenka ne tik teisėjams, bet ir įstatymų leidėjui. Žinoma, čia aktyvioji pozicija nenuneigiamai priklauso LAT teisėjams, nes jie savarankiškai vykdo akląjį ,,teisingumą”.
Pagrįstai peršasi klausimas, ar atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus tai, kad be susipažinimo su bylos medžiaga, be faktinių ir teisinių bylos aplinkybių įvertinimo teisėjų atrankos kolegija, atsisakydama priimti kasacinį skundą, įteisina apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį), priimtą net ir korupciniais motyvais?
Apskritai, ar galima kalbėti apie Lietuvą kaip teisinę valstybę, jeigu LAT galias iškėlus virš Konstitucijos, šio teismo teisėjams suteikta ypatinga teisė – aklai įteisinti apeliacinės instancijos teismo aktus, galinčius turėti kriminalinę prigimtį? Nereikia būti išminčium, kad suprastum, jog tokie teisėjų atrankos kolegijos įgaliojimai yra už sveiko proto ribų.
Tenka pažymėti, kad palaipsniui teisėjų atrankos kolegijų nutartyse atsiranda ir akivaizdžiai melagingų teiginių, aiškinant, jog kažkas neleidžia vykdyti teisingumo, normaliai nagrinėjant kasacinius skundus: ,,…kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui” (LAT 2026-06-03 nutartis Nr. DOK-1850).
Kiekvienas pareigingas pilietis, o tuo labiau valstybės pareigūnas, kuriam patikėta kilni misija – vykdyti teisingumą, turintis bent minimalius valstybiško mąstymo pradmenis, nesiimtų įteisinti nepatikrintą ir teisiškai neįvertintą teisinį aktą. Jis pagalvotų, ar pilietis, kurio kasacinis skundas aklai atmestas, nuolankiai susitaikys su teisėjų cinizmu ir išliks lojalus valstybei (teismų aktai priimami Lietuvos Respublikos vardu) ir, esant reikalui, ją gins, jeigu ta valstybė tyčiojasi iš jo, įteisindama akivaizdų melą ir pažeisdama prigimtines žmogaus teises bei teisėtus interesus.
Tai, ką LAT teisėjai šiandien daro su pateiktais kasaciniais skundais civilinėse bylose, rodo, jog čia vadovaujamasi išskirtinai savanaudiškais interesais (atsisakoma atlikti darbą, imant algą ne už Konstitucija pavestas funkcijas, o už pareiginį pavadinimą), visiškai nepaisant bendruomeninio intereso ir teisinės valstybės principų. Todėl netenka stebėtis, jog su tokia teismine praktika susidūrę piliečiai LAT teisėjus laiko įteisintais dykaduoniais.
Ar normalu, kad Lietuvos valstybės viešasis sektorius metai iš metų abejingai taikstosi su mūsų Tėvynėje gėdingai besitęsiančiu teisingumo niekinimu, beatodairiškai trypiant konstitucines vertybes ir sistemingai žlugdant civilizuotai tautai aktualią valstybingumo kultūrą?
„Apskritai, ar galima kalbėti apie Lietuvą kaip teisinę valstybę…“
…
Apie Lietuvą kaip valstybę, gali kalbėti jos priešas, demagogas arba ***** , kuris nesupranta, ką pliurpia.
Institucijų ir infrastruktūros buvimas valstybės nesukuria, jei nėra kordinuotos sąveikos tarp jų, ką parodo ir įrodo šiame straipsnyje dėstomos problemos, o svarbiausia tų problemų ignoravimas. Kitais žodžiais tariant, valstybingumo proceso boikotas.
O tokių ***** demagogų ir Lietuvos valstybingumo priešų, kasdiena malančių tą patį š… t. y. valstybė, valstybė, valstybė, tiek kalbose, tiek straipsniuose viešojoje erdvėje nors vežimų vežk.
Būtent jie labiausiai ir suinteresuoti, kad Lietuva netaptų valstybe, nekalbant jau apie teisinę valstybę, nes jie šioje zekų zonos principais valdomoje Teritorijoje, nardo kaip žuvys vandenyje. Jie nenori nei matyti, nei girdėti, kad čia kas nors ne taip ir turėtų keistis, nes tai išbalansuotų ar net sugriautų jų pačių susikurtą konfortą.