Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Vakarų „progresyvizmas“ – Maskvos politinis kapitalas

XXIV dalis. Ankstesnės dalys čia.

Kremlius „progresyvizmo“ ideologijos Vakaruose nesukūrė. Šį darbą atliko patys Vakarų intelektualai, universitetai, žiniasklaida, kultūros įstaigos ir biurokratija. Kairieji profesoriai jaunam žmogui dešimtmečiais aiškino, kad jo tauta yra priespaudos mašina, jo protėviai – nusikaltėliai, o jo lytis – dirbtinis konstruktas ir pasirinkimo reikalas. Mokykla vietoje šalies istorinių pasiekimų įdiegė Vakarų civilizacinę kaltę. Maskvai liko lengvesnė užduotis: stiprinti ir išnaudoti tai, kas Vakaruose skaldo tautą, silpnina kariuomenę, ardo sienų apsaugą, didina energetinę priklausomybę ir moko Vakarų žmogų gėdytis savo civilizacijos. „Progresyvistinė“ kultūra Kremliui dirba todėl, kad silpnina būtent tai, ko Maskva bijo labiausiai – tautinę vienybę, susitelkimą, valią gintis ir tikėjimą savo civilizacija.

Beveik tobula veidmainystė

Tai sena Maskvos technologija. Sovietų Sąjunga dešimtmečius rėmė vadinamąsias taikos organizacijas, studentų, jaunimo ir moterų judėjimus, antikolonijines kampanijas ir nusiginklavimo agitaciją. Pasaulio taikos taryba, Tarptautinė studentų sąjunga, Pasaulio demokratinio jaunimo federacija, Moterų tarptautinė demokratinė federacija ir kitos panašios struktūros leido sovietinei politikai pasiekti Vakaruose žmones, kurie niekada nebūtų stoję į komunistų partiją. Jiems buvo siūlomas patrauklesnis žodynas: taika, antifašizmas, moterų teisės, jaunimo solidarumas, antikolonializmas. Maskvai nereikėjo kiekvieno paversti komunistu. Pakako, kad jie spaustų savo vyriausybes nusiginkluoti, NATO laikytų agresoriumi, o sovietų priešus – niekšingais imperialistais.

Veidmainystė buvo beveik tobula. Sovietų Sąjunga pati ginklavosi iki dantų, tačiau Vakaruose rėmė „taiką“. Pati laikė okupuotą Rytų Europą, tačiau Afrikai ir Azijai skelbė tautų apsisprendimo teisę. Pati buvo klasikinė imperija, tačiau savo priešus vadino kolonialistais.

Dovana Kremliui

Kultūrinis marksizmas nuosekliai atlieka Kremliui dalį jo darbo: Vakaruose žmogus vis mažiau mokomas būti piliečiu ir vis labiau – kažkokios grupės atstovu, kuris skaičiuoja svetimas privilegijas, iškelia savo nuoskaudas ir sveria paveldėtą „baltųjų viršenybės“ kaltę. Vakaruose solidarumas tirpsta, o Maskvai belieka įmesti vieną kitą malką į pačių „progresyvistų“ uoliai kurstomą laužą. Pavyzdžiui, Rusijos Interneto tyrimų agentūra taip ir veikė JAV: apsimetinėjo skirtingų Amerikos stovyklų atstovais. Vienus kurstė protestuoti prieš „rasistinę“ policiją, kitus – prieš protestuotojus. Maskvai buvo nesvarbu, kuri pusė laimės. Jai tiesiog reikėjo, kad amerikiečiai pradėtų nepasitikėti vieni kitais ir savo valstybe.

Dar didesnė dovana Kremliui yra Vakaruose paplitęs savos kultūros niekinimas. Kai žmogui nuo mokyklos aiškinama, kad jo civilizacija pastatyta ant vergijos, kolonializmo, rasizmo ir patriarchato, sunku paskui reikalauti, kad jis už ją rizikuotų gyvybe. Tauta paskelbiama priespaudos konstrukcija, valstybės siena – diskriminacijos simboliu, patriotizmas – baisiojo hitlerinio nacionalizmo užuomazga, o kariuomenė – kolonializmo ir patriarchato įrankiu. Taip visuomenė moraliai nusiginkluoja dar prieš pasirodant priešui.

Karas tokias teorijas išsklaido akimirksniu. Teritoriją gina kariuomenė. Valstybę saugo siena. Kareivis rizikuoja gyvybe už konkrečią šalį, konkrečią žemę ir konkrečius žmones. Ukrainiečiai kaunasi todėl, kad Ukraina jiems brangi, nes yra jų tėvynė. O kiekvienas Vakarų seminaras, mokantis jauną žmogų savo tautos istoriją laikyti gėdinga, dirba prieš visuomenės valią gintis – ir tuo pačiu Kremliaus naudai.

Save naikinanti hedonistinė civilizacija

2022 m., JAV prezidento Bideno „progresyvizmo“ klestėjimo epochoje pradėdamas karą prieš Ukrainą, Vakaruose Putinas matė iš vidaus save naikinančią hedonistinę civilizaciją su faktiškai nesaugomomis sienomis, užsiėmusią lytinės tapatybės klausimais, rasinėmis kvotomis, savo istorijos niekinimu ir kariuomenės degradacija, todėl padarė išvadą, kad Vakarams stinga valios rimtai kovai. Ir čia jis buvo teisus, nes rėmėsi Krymo okupacijos precedentu, kai Vakarai nedarė nieko. Tačiau dėl Ukrainos Putinas šį kartą skaudžiai apsiriko: „progresyvizmo“ kultūros mažai paliesta Ukraina atsakė tuo, ko Putinas joje neįžvelgė – tautiniu solidarumu, patriotizmu, motyvuota kariuomene ir masiniu pasirengimu aukotis už savo žemę.

Kremliui naudinga Vakarų energetinė saviplaka

Kremliui naudinga ir Vakarų energetinė saviplaka. Dar 2014 metais NATO generalinis sekretorius Andersas Rasmussenas viešai kalbėjo apie sąjungininkų turimą informaciją, kad Rusija dirbo su aplinkosaugos organizacijomis prieš skalūnų dujų eksploatavimą, nes norėjo išlaikyti Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Rusijos žiniasklaida taip pat sistemingai puolė skalūnų dujų gavybą. Žaliasis fanatizmas padarė tai, ko „Gazprom“ lobistai vieni nebūtų sugebėję: įtikino dalį europiečių uždarinėti netgi savo atomines elektrines ir didinti priklausomybę nuo Rusijos.

Vokietijoje Meklenburgo-Pomeranijos „klimato ir aplinkos apsaugos“ fondas gavo 20 milijonų eurų iš „Nord Stream 2 AG“, priklausiusios „Gazprom“, ir aktyviai padėjo dujotiekio projekto vystymui. Žalioji ideologija skelbė gelbstinti klimatą, o sąskaitą už tai Europa apmokėjo Kremliui. „Nord Stream“ buvo instrumentas, kuriuo Europa savo rankomis ardė energetinę nepriklausomybę, o milijardai už dujas tekėjo režimui, kuris tuos pinigus naudojo savo karinei galiai stiprinti.

Pavojingiausios „progresyvizmo“ ideologijos pasekmės

Pavojingiausios „progresyvizmo“ ideologijos pasekmės atsiranda tada, kai tos idėjos įsiveržia į kariuomenę. Valstybė gali išgyventi kvailus universiteto seminarus, absurdiškas muziejų parodas, aktyvistų maršus. Bet kariuomenėje tai jau kainuoja nacionalinį saugumą. Kariuomenė egzistuoja tam, kad kautųsi ir laimėtų karą, todėl „įvairovės“, genderizmo ir LGBT ideologijos brukimas į jos vidų ardo vienybę, drausmę ir pasitikėjimą vadovybe – būtent tas savybes, nuo kurių karo metu priklauso kariuomenės efektyvumas.

2021 metų pavasarį JAV kariuomenė išleido reklaminį naujokų verbavimo filmuką „The Calling“ (Šaukimas). Filmuko herojė – mergaitė Ema. Filmuke jausmingai ir ilgai kalbama apie jos vaikystę lesbiečių šeimoje, apie mokymąsi groti smuiku ir dalyvavimą LGBT aktyvistų eitynėse. Galiausiai Ema nusprendžia, kad visas šias patirtis ir įgūdžius ji geriausiai pritaikys JAV kariuomenėje. Internete šis filmukas buvo sugretintas su rusiška armijos reklama, kurioje tvirti vyrai žygiuoja rikiuotėje, treniruojasi, šoka su parašiutais, užtaiso ginklus ir ruošiasi kovai. Senatorius respublikonas Tedas Cruzas socialiniame tinkle parašė: „Po velnių. Galbūt woke ir moteriška kariuomenė nėra pati geriausia mintis.“

Tas JAV kariuomenės filmukas atrodė kaip pikta Kremliaus parodija, tik „progresyvūs“ amerikiečiai ją sukūrė patys. Viena kariuomenė reklamavo kovą, fizinę jėgą ir pasirengimą karui, kita į karių verbavimo pasakojimą įdėjo leftistinio aktyvizmo biografiją. Kremliui nereikėjo kurti karikatūros apie degraduojančią Amerikos armiją. Amerika ją sukūrė pati.

Smuko pasitikėjimas kariuomene

Bideno paskirta Pentagono politinė vadovybė kariuomenę užvertė antirasizmo, LGBT bei „įvairovės“ ir „įtraukties“ politika tokiu mastu, kad kariuomenei pradėjo trūkti žmonių. 2022 metais armijos sausumos pajėgos neįvykdė apie ketvirtadalio naujokų šaukimo plano. Pasitikėjimas kariuomene smuko. Reigano instituto apklausoje „didelį pasitikėjimą“ kariuomene turinčių amerikiečių dalis nuo 70 procentų 2018 metais nukrito iki 45 procentų 2022-aisiais. Net 62 procentai apklaustųjų ideologizuotą karinę vadovybę siejo su pasitikėjimo nuosmukiu, o pusė teigė, kad woke praktikos mažina kariuomenės veiksmingumą.

Tuo pat metu iš pačios kariuomenės sklido ženklai, kuo šitas žaidimas baigsis. 2021 metais Kosminių pajėgų pulkininkas leitenantas Matthew Lohmeieris išleido knygą apie marksistinių idėjų skverbimąsi į kariuomenę ir viešai pasakė, kad „įvairovės ir įtraukties“ bei kritinės rasės teorijos politika kuria kariuomenėje „blogą aplinką“ ir „mus suskaldys, o ne suvienys“. Jis netrukus neteko savo posto. Oficiali atleidimo priežastis buvo „pasitikėjimo gebėjimu vadovauti praradimas“, o sprendimas buvo tiesiogiai susietas su jo viešais pasisakymais. „Progresyvistų“ ruporas „Washington Post“ jo knygą iš karto apibūdino kaip sąmokslo teoriją ir „dešiniųjų šmėklas“.

Nacionalinio saugumo problema

Čia „progresyvistinė“ politika nustoja būti kultūriniu cirku ir tampa nacionalinio saugumo problema. Kariuomenei trūksta naujokų, pasitikėjimas ja smunka, o Pentagono vadovybė tuo metu kalba apie „įvairovę“ ir „įtrauktį“ bei gėjų paradų svarbą. Valstybė kultūrinį karą atneša į instituciją, kuriai karo dieną teks reikalauti iš žmogaus ne teisingų lytinių įvardžių vartojimo, o gyvybės aukojimo. Kai valstybė praranda ryšį su žmonėmis, kurie turi ją ginti, pusė darbo priešo naudai jau padaryta..

Masinė migracija silpnina Vakarų Europą ne vien kultūriškai. Ji tiesiogiai suryja policijos, žvalgybos, teismų ir socialinių sistemų išteklius, kurių vis daugiau reikia vidaus saugumui palaikyti. Gynybine problema tampa islamistinės ideologijos plėtra, uždaros bendruomenės ir radikalų tinklai, kuriems valstybė turi skirti milžiniškus saugumo išteklius. Kai trys ketvirtadaliai kovos su terorizmu bylų Britanijoje yra susiję su islamistiniu terorizmu, kalbame apie valstybės gynybinių išteklių eikvojimą vidaus grėsmei. Žvalgybininkas, sekantis islamistų teroro tinklą Londone, tuo metu neseka Rusijos agentų.

JAV viceprezidentas J. D. Vance 2024 metais britų padėtį iliustravo aštriu pokštu. Jis retoriškai paklausė, kuri valstybė taps pirmąja „tikrai islamistine“ Europos šalimi su branduoliniu ginklu, ir pats atsakė: galbūt Jungtinė Karalystė. Pokštas buvo skaudus todėl, kad palietė rimtą klausimą: kas gali nutikti branduolinei valstybei, kurios politinis elitas masinį migrantų įsileidimą skelbia moraline pareiga.

Putino propagandistui nebereikia kurti karikatūros apie Vakarus. Vakarai ją nupiešia patys

Tokiu būdu „progresyvistai“ savo rankomis įteikia Putinui konservatyvios tradicijos vėliavą. Kai biologinis vyras vien dėl savo užgaidos gauna teisę vadintis moterimi, eiti į moterų persirengimo kambarius ir varžytis moterų sporte, kai mokykla vaikui aiškina, kad jo lytis priklauso nuo tos dienos savijautos, kai sienos apsauga paskelbiama ksenofobija, o patriotizmas – pavojingu fašistiniu nacionalizmu, Putino propagandistui nebereikia kurti karikatūros apie Vakarus. Vakarai ją nupiešia patys.

„Progresyvistai“ išstumia šeimą, tautą, biologinę tikrovę ir valstybės sieną iš politinio centro, o Putinas su džiaugsmu pasiima tai, ką jie išmetė, ir pasiskelbia gynėju. Putino triumfas būtų ne Rusijos tankas Paryžiuje. Putino svajonių viršūnė būtų amerikietis, britas ar vokietis, svarstantis persikelti į Rusiją tam, kad jo gyvenamoje šalyje nepakeistų jo vaikui lyties be jo sutikimo, o jo žmona bijotų viena išeiti į gatvę, kad netaptų islamisto prievartautojo auka. Maskvai nebūtina padaryti Rusijos tobula. Jai užtenka, kad Vakarų „progresyvistai“ savo šalis padarytų pakankamai atgrasias.

Maskva tapo politine atsvara Briuseliui

Šitas procesas aiškiai matomas politikoje. Viktoras Orbanas savo laiku iškilo kaip antikomunistas ir Rusijos kritikas. Dar 2008 metais jis griežtai smerkė Rusijos invaziją į Gruziją. Tačiau vėliau prasidėjo posūkis į Rytus, kurio katalizatorius buvo konfliktas su Briuseliu dėl migracijos srautų, nacionalinio suvereniteto ir genderizmo. Kuo labiau Briuselis spaudė Vengriją dėl sienų kontrolės, migracijos politikos ir konservatyvių šeimos įstatymų, tuo patrauklesnė Orbanui buvo Maskva, kaip priešingas polius.

Orbano požiūrio kaita svarbi būtent tuo, kad parodo virsmą. Jaunas antikomunistas, reikalavęs rusų kariuomenės pasitraukimo, per du dešimtmečius atsidūrė padėtyje, kurioje Maskva jam tapo politine atsvara Briuseliui. Kremliui nereikėjo sukurti Orbano konservatizmo. Užteko, kad Vakarų institucijos jo konservatyvią politiką vis dažniau skelbtų žalinga bei ydinga ir reikalautų ją taisyti, riboti bei drausminti tos politikos atstovus.

Prancūzijos Nacionalinio fronto ir jo lyderės Marine Le Pen istorija panaši. Prancūzijos politinė sistema jos partiją dešimtmečius demonstratyviai laikė politiniu raupsuotuoju. Vėlgi dėl tų pačių priežasčių: griežtas požiūris į migraciją, nacionalinių interesų gynimas prieš Briuselį, nepritarimas genderizmui ir pan. Bankai dėl ideologinių priežasčių atsisakė partijai duoti paskolas, todėl 2014 metais Nacionalinis frontas paėmė paskolą iš su Rusija susijusio banko. Le Pen Prancūzijos parlamente liudijo: „Mes kreipėmės į 200 bankų. Nė vienas nesutiko mums suteikti paskolos. Aš niekada nebūčiau skolinusis užsienyje, jeigu koks nors Prancūzijos bankas būtų sutikęs man paskolinti“. Maskvai nereikėjo išrasti Le Pen pažiūrų. Vakarų politinė sistema uždarė vienas duris, o tuo tarpu rusiškas bankas atidarė kitas.

AfD kelias rodo tą patį Vokietijoje. Partija 2013 metais susikūrė kaip euro zonos gelbėjimo politikos kritikė. 2015 metų nelegalios migracijos krizė ją pavertė pagrindine Merkel atvirų sienų politikos priešininke. Dėl to sekė vis griežtesnė AfD politinė izoliacija Merkel valdomoje Vokietijoje, o Maskva savo įtakon gavo milijonus vokiečių, kurie pyko ant savo valdžios, nepasitikėjo pagrindine žiniasklaida ir buvo pasirengę klausytis kitokio pasakojimo. AfD negimė kaip Putino partija. Vokietijos vidaus kultūrinis karas ją vis labiau stūmė Maskvos link.

Vakarų „progresyvistai“ pirmiausia užtrenkia konservatyviems politikams duris – paskelbia juos „fašistais“, „homofobais“ ir „demokratijos priešais“, o paskui piktinasi, kad kitame koridoriaus gale jas atidaro Maskva. Blogiausia, kad „progresyvistai“ dažnai tuo net džiaugiasi, aiškindami, kad tokiu būdu įrodyta, jog visi jų politiniai oponentai yra Kremliaus agentai.

„Kremliaus korta“

Taip atsiranda dar viena „progresyvistų“ dovana Putinui – pati „Kremliaus korta“. Pasakai, kad valstybė turi saugoti sieną – ksenofobas. Pasakai, kad vyras negali tapti moterimi – transfobas. Pasakai, kad tėvai turi žinoti, kas mokykloje daroma su jų vaiku, – ekstremistas. Prieštarauji „progresyvistinei politikai“ – putinistas.

Triukas primityvus: užuot paneigus žmogaus argumentą, jam priklijuojama „putinisto“ etiketė. Ir dažnai atsitinka taip, kaip sako liaudies patarlė: „jei žmogų dešimt kartų išvadinsi kiaule, tai nenustebk, jei jis ims kriuksėti“. Taip „progresyvistai“ savo rankomis nustumia Kremliaus kryptimi tai, kas jam nepriklauso – šeimą, tautą, patriotizmą, biologinę tikrovę ir valstybės sieną.

JAV MAGA aktyvistė Laura Loomer 2026 metų vasarą parodė, kaip tai vyksta. Ilgai Ukrainą kritikavusi veikėja pakeitė poziciją ir paskelbė: „Nuo šiol oficialiai remiu Ukrainą!“ Ir pripažino anksčiau patikėjusi rusiška propaganda. Ji paaiškino, kad nuolatinis „Rusijos kortos“ naudojimas demokratų partijos kovoje su Trumpu daliai Trumpo šalininkų išugdė refleksą bet kokią neigiamą žinią apie Maskvą laikyti dar vienu išpuoliu prieš Trumpą.

Jeigu dešimt metų dėl kiekvieno prieštaravimo „progresyviajai“ darbotvarkei užkaukia ta pati „putinizmo“ sirena, ilgainiui daugelis į ją nebereaguoja. „Progresyvistai“ patys nuvertina sąvoką tiek, kad žmonės tiesiog jos nebegirdi.

Vakarietiška cenzūra

„Progresyvizmas“ Kremliui dovanoja ir dar vieną ginklą – vakarietišką cenzūrą. Kai universitetas atleidžia iš pareigų dėstytoją, darbdavys išmeta žmogų už politinę nuomonę, socialinių tinklų platforma uždaro žmogaus paskyrą už politiškai nepatogią mintį, o už „neteisingus“ įrašus socialiniame tinkle susilaukiama netgi arešto, Kremlius gauna tobulą atsakymą: jūs irgi cenzūruojate, tik savo cenzūrai sugalvojote gražesnius vardus.

Kremliaus laimikis šiame kultūriniame kare yra ne meilė Rusijai, o Vakarų visuomenių išardymas. Putinui užtenka, kad Vakarų žmogus nustotų tikėti savo visuomene ir valstybe, nes tada žmogus praranda valią veikti. O būtent vieningos Vakarų politinės valios Kremlius bijo labiausiai.

Vakarams nereikia rinktis tarp „progresyvizmo“ ir Kremliaus. Savo sienas saugantys, savo istorija besididžiuojantys, šeimą ginantys, biologinės tikrovės neneigiantys ir kariauti už savo šalis pasirengę Vakarai būtų blogiausias Putino košmaras.