Jonas Nedzveckas
Atrodo, Lietuva ir jos visuomenė nėra psichologiškai pasiruošusi realiai grėsmei, nes pernelyg pasitiki tuo, jog kritiniu momentu ją apgins sąjungininkai.
Drono „isterija“, kuri kilo LRT ir liejosi iš kitų žiniasklaidos kanalų atskleidė, kad vos pasirodžius vienam neaiškiam objektui iš Baltarusijos pusės kilo chaosas – buvo stabdomas gyvenimas, uždaromas oro uostas, žmonės išsigando, o valdžia reagavo vangiai ir bailiai.
Didžiausia problema Lietuvoje tapo ne vien pats įskridęs dronas, o tai, kaip neaiškiai ir chaotiškai žmonėms buvo pateikiama informacija apie pavojų.
Paskelbus aliarmą daugelis net nesuprato, ar tai reali grėsmė, ar pratybos, ar tiesiog techninis perspėjimas. Tokioje situacijoje svarbiausia ne vien signalas, o aiškumas – kas vyksta, kur vyksta ir kiek tai pavojinga būtent jiems.
Tačiau žmonės praktiškai neturėjo galimybės realiu laiku matyti, kurlink juda galimas pavojus. Jeigu dronas skrenda vienoje miesto dalyje, tai nereiškia, kad visas miestas turi būti visiškai paralyžiuotas. Gyventojai turėjo teisę žinoti, kur konkrečiai yra grėsmė, kad galėtų priimti racionalius sprendimus, o ne veikti panikos pagauti.
Yra labai didelis skirtumas tarp Ukrainos ir Lietuvos. Ukrainiečiai per karą priprato veikti savarankiškai patys, nelaukti leidimų ar pagalbos iš šalies. Jie supranta, kad valstybę pirmiausia turi ginti jos pačios žmonės, todėl jie mokosi, gamina ginklus, kovoja ir prisitaiko prie nuolatinės grėsmės.
Tuo tarpu Lietuvoje vyrauja laukimas – tikimasi, kad viską išspręs NATO, JAV ar kitos šalys.
Blogiausia, kad mūsų valstybės institucijos pernelyg orientuotos į procedūras, draudimus ir formalumus, vietoje to, kad priimtų greitus sprendimus ir realiai pasiruoštų. Ukrainiečiai jei būtina, veikia čia ir dabar, nes nuo to tiesiogiai priklauso kiekvieno gyvybė. Jiems „kabinetinis mąstymas“ iš principo nepriimtinas.
Pasišlykštėjimą kelia ciniškas mūsų valdininkų požiūris į vadinamąsias priedangas. Sostinės valdžia dangstosi popieriais. Taip, beje, elgiasi ir Lietuvos valdžia – popieriuje atrodo labai gražiai, visa Lietuva „uždengta“ priedangomis. Bet realybėje daugelis neatitinka minimaliausių standartų, nes tos užeigos nebūtų saugios net nuo netolimo sprogimo bangos poveikio.
Žurnalistė Danutė Jakubėnienė socialinuose tinklsuoe paskelbė nuotrauką ir klausia: Koks kvailys galėjo suvaryti vaikus pavojaus atveju į tokią patalpą?! Tai juk būtų masinis kapas! Ar Vilniaus savivaldybė per 4 metus tik tiek sugebėjo paruošti?
Iš tikrųjų, ši sporto salė su dideliais stikliniais langais, apskritai, negali būti laikomos tinkama vieta slėptis – dūžtantis stiklas gali tapti mirtinu pavojumi joje esantiems vaikams. Tokių patalpų pavadinimas „priedanga“ sukuria klaidingą saugumo jausmą.
Dideli langai per sprogimą virstų pavojingomis stiklo skeveldromis, kurios sunkiai sužeistų net ir toliau esančius žmones. Be to, langai yra aukštai per visą sienų ilgį, todėl net netolimas sprogimas sukeltų stiprų slėgio poveikį viduje. Tikros civilinės saugos slėptuvės dažniausiai įrengiamos po žeme arba storų gelžbetoninių konstrukcijų patalpose, kuriose nėra didelių langų ir yra keli apsaugoti išėjimai.
Nurodyta „slėptuvė“ vaikams nuo raketų ar bombardavimo absoliučiai netinkama – sporto salė neturi jokios realios apsaugos nuo sprogimo bangos, griūties ar skeveldrų poveikio.
Aukštos, lengvos konstrukcijos lubos ir nearmuotos sienos nėra skirtos atlaikyti smūginės bangos apkrovų, todėl pastatas neabejotinai būtų visiškai ar dalinai sugriautas ir žmonės jame žūtų. Tai tikrai būtų masinė kapavietė.
Be to sporto salė rodo bene patį pavojingiausią žmonių pasirinkimą – itin didelė žmonių koncentracija vienoje erdvėje. Panikos atveju neabejotinai susidarys spūstys, atsiras traiškymo rizika, nekalbant jau apie sudėtingą evakuaciją.
Vaikai susodinti labai arti vieni kitų, nėra aiškių atskirtų zonų, praėjimų ar organizuoto išdėstymo – ekstremalioje situacijoje būtų neįmanoma bet kam greitai suteikti pagalbą. Be to salė neturi matomų apsauginių pertvarų, smūgio bangą sugeriančių konstrukcijų ar slėptuvėms būdingų hermetinių zonų.
Šioje vadinamoje „priedangoje“ nematyti nei avarinio medicininio punkto, nei vandens atsargų, nei ventiliacijos filtravimo sistemų, kurios būtinos ilgesniam žmonių buvimui pavojaus metu.
Tokia atvira salė yra pavojinga ir psichologiškai – didelis triukšmas, perpildymas ir nežinomybė vaikams sukelia stiprų stresą ir gali skatinti paniką. Tokia vieta labiau tinka laikinam susirinkimui, ne tikrai apsauginei slėptuvei nuo raketų ar bombų.
Štai pirmojo pavojaus akimirką ir paaiškėjo, kad mūsų visų saugumas tėra popieriuje. Lietuvai reikia skubaus ne biurokratinių planų vykdymo, o realios civilinės saugos sistemos peržiūros. Būtina vertinti ne tai, kiek žmonių teoriškai telpa patalpose, o ar tos vietos iš tikrųjų apsaugotų nuo skeveldrų, smūginės bangos ir griūties.
Mums dera labai pasimokytis iš Ukrainos patirties, nes ten karas privertė praktiškai peržiūrėti visą požiūrį į slėptuves ir jų standartus.
Ypač svarbi problema yra – žmonių psichologinis pasirengimas. Jei pirmas neaiškus signalas sukėlė tokią visuotinę paniką ir sustabdė normalų gyvenimą, tai reiškia, kad ilgainiui žmonės arba nebereaguos į perspėjimus, arba gyvens nuolatinėje įtampoje. Todėl nėra aišku, kokiu tikslu suveikė ši perspėjimo sistema – gal tikslu sukelti baimę?
Reikia nepamiršti, kad silpnumas ir baimė tik skatina agresorių. Mums priešingai, reikėtų ne panikuoti ar slėptis, o ugdyti pasirengimą, valią gintis ir gebėjimą reaguoti savarankiškai.
Paprastai tariant, turime atsakyti sau į klausimą: ar būsime tie, kurie pirmo pavojaus metu paniškai lauks, kol juos kažkas išgelbės, ar tie, kurie patys bus pasiruošę saugoti save, savo šeimas ir savo valstybę.
Taigi svarbiausia problema – ar esame pasiruošę patys rūpintis savimi ir ginti savo šalį, ar ir toliau tikėsimės, kad tai už mus padarys kažkas kitas ir krūpčiosime bei drebėsime nuo kiekvieno paskelbto pavojaus, nuolankiai klausydami įgrįsusio melo, kad „viskas kontroliuojama“, „priedangų tinklas paruoštas“, kad Lietuva neva pasirengusi krizėms.
Laikas suvokti tiesą – metų metus mums buvo kuriama saugumo imitacija. Pasakos apie „paruoštas priedangas“ šiandien susidūrė su skaudžia realybe.
O ji tokia – pavojaus akivaizdoje esame visiškai nuogi ir niekieno neapsaugoti.
Kaltinu Lietuvos psichiatrus ir politikus,kad su vakarų ekspertų pagalba neįsigilino į lietuviškai naivų geopolitinio suvokimo mentalitetą ir neparuošė mūsų žūtbūtinei kovai už vakarietiškas demokratines vertybes.Su tokiu karingu įkarščiu laukiame ir norime prisijungti prie Ukrainos demokratinių kovų už demokratinio pasaulio išlikimą,kad manau dabar tik nato mums dar truputį demokratiškai,biurokratiškai,kol nesutvarkyti visi Baltijos šalių puolimo „ant” Maskvos formalumai ,dar mus sulaiko,trukdo ir neleidžia…pykštelti ,o taip mums visiems norisi prisidėti prie demokratinių kovų prieš Rusiją.
Lietuva neturi slėptuvių. Priedangos tik žmonių mulkinimui – jos nuo nieko neapsaugo. Dronui skrendant link Merkinės mūsų „vadovai” Vilniuje pirmieji nubėgo slėptis į rūsius. Ar čia vadovai? Ką jie darytų iškilus tikram pavojui, ar jiems rūpėtų žmonės? Abejoju.
Vadovai , kilus pavojui ar grėsmei, turi būti saugomi geriausiai,.nes be vadovavimo viršų paims panikuotojai. Tai yra labai gerai žinomas dalykas. Aišku, ir esant slėptuvėje turi būti išlaikytas vadovų ryšys su kariuomene, policija ir t.t.
Ukrainiečiai vieni patys irgi nesprendžia, kaip ir mes mažai ką sprendėme tiek 1914-1921 metais arba Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, per karą ir pokarį, arba ir per Gorbbio „Perestroikę“ neseniai, ypač pradžioje. Jokio didelio skirtumo nėr, išskyrus, kad visgi didelė teritorija ir ukrainiečių daug daugiau, todėl jų galimybės kitokios. Mes jiems padėjome Brest-Litovsko taikos metu valstybės įkūrimo procese. Padėjome sukuriant jų valstybę po Rusijos imperijos kapituliacijos Brest-Litovske, padėjome ir šiais laikais, ir dabar, ir tikimės, kad ir jie mums irgi ateity padės. Ukrainiečiai tik iš dalies per karą priprato veikti savarankiškai patys, nelaukti leidimų ar pagalbos iš šalies, bet ne iš esmės. Jie supranta, kad valstybę pirmiausia turi ginti jos pačios žmonės, be jokios abejonės, todėl jie mokosi, gamina ginklus, kovoja ir prisitaiko prie nuolatinės grėsmės, bet ten irgi yra visagalė ir neliečiama oligarchija per Maskvos malonę, kaip ir mūsų tokia pati, tik daug mažesnė, oligarchija per buvusio okupacinio režimo atstovų ir jų šeimininko toje pačioje Maskvoje malonę. Žinoma, kartu ir visas Didysis Trejetas in corpore lemia beveik viską. Lemia, kol nėr stiprios Europos Sąjungos kariuomenės.
Bet užtat džiaugiamės oligarchiniu valdymu ir pasaulinių klanų konspiracija ir agresija.
KAS TAS „Nedzevckas”? Aš tokio nepažįstu ir mano el. paštas tokio nepažįstą, kuris, neva, „iš manęs yra gavęs ir čia Pozicijoje niekus rašinėjo? Kodėl jis ir čia niekus rašo, neturėdamas jokio supratimo apie karybą ir civilinę saugą? SPORTO SALĖ KAIP TIK GERESNĖ PRIEDANGA, NEI KLASĖS, nes langai yra aukštai ir sprogimo metu viršuje stiklai daugiausiai lakstytų. Be to, jei ir griūtų šis pastatas, tai vis tiek mažiau pavojaus, nei griūna daugiaukščiai, iš kurių atkapstyti problemų daugiau, kai gyvybes praranda besikankindami, kol atkapsto po kelių parų. O apie „ventiliaciją” šis „Nedzveckas” aplamai nusišnekėjo. Kam ji reikalinga, kai viršuje langai? Gal, kaip tik vaikų nevarė į rūsį, nes vaikai jame būtų užtroškę? Geriausios priedangos yra metro ir juose labiausiai ukrainiečiai slėpėsi. Kodėl „Nedzvetskas” nekelia klausimo, kad visi VILNIEČIŲ nauju gyvenamieji namai aplamai be rūsių statomi? Pavyzdžiui, mano dukra pavojų pasitiko vonioje būdama ir joje ji jautėsi saugiausiai, nes jei į kambarį dronas įskristų ir sprogtų, tai vonioje gal saugiausia? Gal jis vonios sienų neišvers, ar bent akumuliuos sprogimą? Ir, išvis, kodėl „Nedzveckas” DEZINFORMUOJA-tyčiojasi iš, neva „isterijos”, kai Lietuvai labai realus pavojus iš dviejų priešingų pusių nedraugiškų valstybių? Juk, ŠIS DRONAS BUVO PUIKIAUSIOS PRATYBOS, visiems trūkumams išsiaiškinti. Tuo labiau, DRONAS YRA NAUJAUSIAS IR PAVOJINGIAUSIAS GINKLAS, kuris labai lengvai per visą Rusiją praskrenda ir nėra jam sukurti „nauji fizikos dėsniai”, kad jį sėkmingai aptikti ir prognozuoti, kur jis toliau pasuks. Todėl „filosofijos” kažkokio PATYČIŲ „eksperto” yra labai prastos ir be karinės logikos rodo, kad Pozicijos redaktorius net neturi geresnių karo specialistų, kad nekompromituotų iki šiolei buvusio puikaus portalo.
Mažiau vartokit. Gal apskritai meskit?
Už tokią „priedangą” atsakingą staigiai vyti iš darbo jo paties labui, kol neužsitarnavo kriminalinio straipsnio
Tikrai. Bet kas galėjo šito tikėtis iš maskolių? Juk šitiek metų to nebuvo.