Prof. Jonas Grigas. Kas bendro tarp kvantinės fizikos ir indų išminties

Sakoma, kad filosofija prasideda ten, kur baigiasi mokslas. Bet kartais šios pažinimo sritys susitinka. Ričardas Feynmanas rašė: „Esate sudaryti iš kvantinių laukų, o ne iš dalelių.“ Indijos mąstytojas Svamis Vivekananda rašė: „Viskas kyla iš absoliučios tuštumos.“ Pirmasis buvo Nobelio premijos laureatas, vienas žymiausių XX amžiaus fizikų. Antrasis buvo XIX amžiaus filosofas. Jie niekada nesusitiko. Bet priėjo prie tos pačios išvados.

Lankydamas Indijos universitetus pastebėjau, kad indų profesūra labai dvasinga. Kai kurie savo namuose turi altorėlius, prie kurių visa šeima malda pradeda ir baigia dieną. Todėl nenuostabu, kad Indijos dvasinė kultūra yra sena ir gili.

Vivekananda prieš 100 metų Advaita Vedantoje, rafinuočiausiame hinduizmo filosofiniame perle, rašė: Brahmanas reiškia aukščiausiąją tikrovę, pasaulio esmę, beasmenį dvasinį pradą, egzistuojanti nepriklausomai nuo erdvės ir laiko.

Iš Brahmano viskas gimsta, jame gyvena ir į jį grįžta, kad vėl atgimtų. Jis neturi formos, tapatybės. Visa materija, visas gyvenimas, visos mintys yra laikinos šio beformio substrato modifikacijos. Jo tuštuma yra tikrovės pamatinė būsena, virpanti begaliniu potencialu. XX amžiuje tai matematiškai įformino Kvantinio lauko teorija. Fizikas naudojo lygtis, mąstytojas – meditaciją.

Jie beldėsi į skirtingas duris, bet atsidūrė tame pačiame kambaryje. Mokslas giliausiame lygmenyje patvirtina senovės indų išmintį.

Prieš tris dešimtmečius amerikiečiai man rodė, kaip praėję pro difrakcinę gardelę natrio atomai virsta elektromagnetine banga, o po to interferuodami vėl virsta atomu. Jie sakė, kad ir amebą gali paversti banga, tik sunku sukurti tinkamą difrakcinę gardelę. Tada supratau, kad kietos dalelės yra elektromagnetinio lauko telkiniai.

Dabar jau plačiai diskutuojama, kad Visatoje elektronai ar atomai tėra lokalizuoti sužadinimai kvantiniame lauke. Jūsų kūnas nėra dalelių rinkinys. Jis yra dinamiškas virpesių modelis kvantiniuose laukuose.

Daiktų kietumas yra elektromagnetinių laukų stūma. Visa materija yra kvantinis vakuumas, iš kurio atsiranda ir kuriame ištirpsta visos dalelės. Tuščia erdvė yra kvantinių putų maišymasis – dalelės blyksteli ir išnyksta erdvėje. Realybės pagrindas yra laikinas egzistavimas, nuolatinis kūrimas ir naikinimas.

Sąmonė yra sudėtingiausia technologija. JAV fizikas Nassimas Harameinas teigia, kad sąmonė yra įausta į patį tikrovės audinį, o Nevados universiteto fizikas Michaelas Pravica tvirtina, kad žmogaus sąmonė kyla iš paslėptų Visatos matmenų, o ne tik smegenų veiklos, todėl mirtis jos nesunaikina.

Upsalos universiteto fizikė Maria Strømme teigia, kad sąmonė, o ne materija yra pagrindinis tikrovės pagrindas, kad sąmonė neatsiranda iš žmogaus smegenų. Ji egzistuoja kaip Visatos savybė.

Ir kvantinės fizikos interpretacijos rodo, kad žmogaus sąmonė gali būti ne smegenų produktas, o lokalizuota didžiulio universalaus sąmonės lauko išraiška. Ši koncepcija randa mokslinį atitikmenį kvantinio susietumo reiškinyje, kai dalelės akimirksniu sąveikauja per didžiulius atstumus, o tai reiškia, kad egzistuoja nelokalus tinklas, kuris palaiko darną po fizinės materijos paviršiumi.

Šios idėjos keičia Visatos suvokimą kaip protingą, kurioje egzistuoja fundamentalus informacinis laukas, kuris veikia kaip kūrimo planas, o intelektas yra erdvėlaikio savybė, o ne biologinės evoliucijos rezultatas.

Vis plačiau diskutuojama, kad Dievas gali būti pati Visata, o jos atomai, iš kurių mes sudaryti, yra dieviški, todėl ir mes esame Dievo vaikai. Gal Visata yra Dievo smegenys. Gal ta prasme reikia suprasti mintį, kad Dievas žmogų sukūrė pagal savo paveikslą?

O ką Indijos Vedų tekstai sako apie sąmonę?

Vedos nenaudoja kvantinės fizikos ar multivisatos kalbos. Tačiau jos pateikia gilią sąmonės, kaip pagrindinės realybės, filosofiją. Bhagavad-gita knyga yra Indijos dvasinės išminties perlas apie žmogų, Dievą ir pasaulį. Ji teigia, kad siela negimsta ir nemiršta. Kūnas yra laikinas. Sąmonė (aš) yra nuolatinė. Mirtis yra būsenos pasikeitimas, o ne sąmoningojo „aš“ sunaikinimas.

Katha Upanišada – viena iš Vedų brahmaniškųjų komentarų dalių – teigia, kad sąmonė tęsiasi ir po mirties, vidinis sąmoningas „aš“ nemiršta. Sąmonė yra tai, kas mes iš tikrųjų esame. Mirtis tik atskiria sąmonę nuo kūno, mirtis nėra sunaikinimas, o sąmoningos būties pasikeitimas.

Mandukya Upanišada yra viena iš svarbiausių hinduizmo Upanišadų, kurioje nagrinėjama keturios sąmonės būsenos. Ji moko, kad sąmonė yra vienintelė Visatos realybė. Ši idėja primena šiuolaikinį filosofinį ir kvantinės fizikos aiškinimą.

Pirmoje ir seniausioje iš keturių Vedų Indijos literatūros paminkle Rigvedoje sąmonė yra kosminis principas, o Visata kyla iš vieno pamatinio sąmoningumo ir tvarkos principo. Savo kosmologiniuose himnuose ji teigia, kad egzistencija kyla iš giliau nei materija, matomas pasaulis nėra galutinis realybės sluoksnis. Sąmonė traktuojama kaip pirminė, o materija – kaip antrinė.

Vedose nekalbama apie atomus ar multivisatas. Tačiau jos teigia, kad sąmonė yra fundamentali. Kūnas nėra tikrasis „aš“. Mirtis nesunaikina sąmonės. Vedų filosofija ir kvantinė fizika nėra tapačios. Kvantiniai eksperimentai neįrodo sąmonės.

Vedų tekstai grindžiami filosofiniu mąstymu, o ne laboratoriniais tyrimais. Jų ryšys su kvantine fizika yra ne mokslinis, o filosofinis.

Tačiau pasaulį aprašo panašiai.