Pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius buvo įprasta daug kalbėti apie vadinamąjį „paprastą žmogų“. Turėta omenyje ta visuomenės dalis, kurios atstovai nesiorientavo į gilų mąstymą, intelektualias aplinkas, nestudijavo universitete arba studijavo, bet nesistengė intelektualiai lavintis; neuždirbo daug pinigų ir arba gyveno provincijoje, arba tiesiog priklausė tai žmonių kategorijai, kuri anksčiau buvo vadinama darbininkų klase.
Pirmaisiais dviem nepriklausomybės dešimtmečiais beveik niekam, išskyrus to meto užkietėjusius narcizus ir moralistus, kurių tuomet buvo gerokai mažiau nei šiandien, nebūtų šovę į galvą laikyti tuos žmones nevisaverčiais, tyčiotis iš jų vien todėl, kad jie nepriklauso savarankiškai pasiskelbusiai aukštesnei kastai, aiškinti, kad Lietuvai jų nereikia, kad visi jie – šūdros, demokratijai nesubrendę kvailiai ir vatnikai.
Kartais buvo galima stebėti net kitą kraštutinumą, kai iš „paprasto žmogaus“ sąvokos bandyta kurti normatyvinę moralinę kategoriją: jei kažkas daroma ne dėl paprasto žmogaus, jo interesų ar įsivaizduojamų nuostatų, tuomet toks veikimas esąs smerktinas, elitistinis, nepriimtinas. Daugų daugiausia, ką buvo leidžiama sau viešai pasakyti apie paprastus žmones, tai – kad jie yra manipuliuojami ir klaidinami įvairių populistų.
Baigiantis pirmajam nepriklausomybės dešimtmečiui tokiais populistais tapo įprasta vadinti Artūro Paulausko įkurtą Naująją sąjungą; kiek vėliau – Rolando Pakso šalininkus ir Viktoro Uspaskicho Darbo partiją. Atsirado „antrosios Lietuvos“ samprata, bet ji kurį laiką nebuvo menkinanti ir smerkianti „antrosios Lietuvos“ žmones, o tik nurodanti į tą visuomenės grupę, kurios sunkesne ekonomine padėtimi manipuliuoja minėtos politinės jėgos.
Menkinti ir niekinti „paprastą žmogų“ iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą buvo politiškai rizikinga: jie sudarė tokią rinkėjų masę, kuri galėjo nesunkiai sutriuškinti vadinamąsias tradicines politines jėgas, kaip nutiko 2003 metų prezidento rinkimuose ir 2004 metų Seimo rinkimuose. Nuo paprasto žmogaus pasaulėvokos tikrai ar tariamai nusigręžusi Tėvynės sąjunga patyrė triuškinamą pralaimėjimą 2000 metų Seimo rinkimuose.
Tačiau ilgainiui ši padėtis ėmė kisti. Prasidėjus masinei emigracijai, paprastų žmonių Lietuvoje sparčiai mažėjo. Jau apie 2015 metus buvo matyti ryškus kontrastas tarp Lietuvos, kur anksčiau paprastų žmonių tankiai lankytos, gyventos ir politinį svorį lėmusios vietos drastiškai ištuštėjo, ir, tarkime, kaimyninės Lenkijos, kur paprastų žmonių buvo likę – ir tai labai krito į akis – daug.
Dviejų Lietuvų santykis iš esmės pakito: antroji Lietuva susitraukė, pirmoji išsiplėtė, suaktyvėjo ir pasirinko, už ką balsuoti – ne tiek dėl objektyvaus vertinimo, kiek dėl politinės mados ir pasirinktos tapatybės (XIX amžiuje – „katalikas“, dėl ko labai sielojosi Vincas Kudirka; XX a. – „lietuvis“, kas Kudirką turėjo džiuginti; XXI a. – „šiuolaikiškas centro dešinysis“, kas džiugina TS-LKD ir kitus liberalus). Kartu pakito ir normatyvusis diskursas: sektinu ir siektinu standartu tapo nebe paprastas, o nepaprastas („tikras“ patriotas, „labiau“ išprusęs, balsuojantis už „teisingas“ partijas, priskiriantis save „elitui“) žmogus.
Ši tendencija kurį laiką gerino konservatorių ir liberalų rinkiminę situaciją, bet dar neišmušė iš vėžių paprasto žmogaus partijų. Taip 2012 m. Seimo rinkimus laimėjo socialdemokratai, Darbo partija ir Rolando Pakso komanda. 2016 m., itin efektyvios sociologinės propagandos, kaip ją vadina Jacques’as Ellulis, pagalba, rinkimų nugalėtojais tapo valstiečiai. O tada prasidėjo keisti dalykai.
Apie 2016 metus socialdemokratai su Algirdu Butkevičiumi ir „ankstyvuoju“ Gintautu Palucku („vėlyvasis“ Paluckas padarė teisingas ir išmintingas išvadas dėl rinkėjų) priešakyje nusprendė persiorientuoti nuo paprasto žmogaus prie nepaprastų žmonių burbulo. Tai jiems baigėsi visišku fiasko 2020 metų rinkimuose. Pasidarę teisingas išvadas, jie laimėjo 2024 m. Seimo rinkimus. Bet po jų vėl ėmė gundytis „tikrųjų patriotų“ retorika, kurią gerai įvaldė Dovilė Šakalienė ir kai kurie kiti jų politikai.
Nepaprastų žmonių burbulu šią kadenciją susigundė ir demokratai „Vardan Lietuvos“. Jie nutarė būti vardan pirmos Lietuvos, o antra jiems ėmė nebepatikti. Dabartinio partijos pirmininko Virginijaus Sinkevičiaus laikysena gana aiškiai liudija, kad antroji Lietuva jam – neįdomi. Tas pats pasakytina ir apie demokratę Agnę Širinskienę, kuri, atrodo, įsimylėjo tuos, kurie myli Olegą Šurajevą ir Ingridą Šimonytę. Įsimylėjo ta pačia stipria meile, kuria anksčiau politiškai mylėjo Ramūną Karbauskį ir (kiek trumpiau) Remigijų Žemaitaitį.
Panašu, kad dabar vienintelė partija, mėginanti atstovauti paprastam žmogui, yra Aurelijaus Verygos valstiečiai. Ir jiems puikiai sekasi: pastarojoje „Spinter“ apklausoje (kuri paprastai būna palankesnė liberalams ir konservatoriams) valstiečiai išsiveržė net į antrą vietą, išstumdami iš jos liberalus.
O ką socialdemokratai? Mėgina būti geri visiems. Žinote, kur tokia laikysena veda poliarizuotoje, kaip šių dienų Lietuva, visuomenėje? Į politinį pralaimėjimą.
Jie gali patys sau aiškinti, kad poliarizacija yra blogis ir jie stengiasi ją sumažinti, būdami nei karšti, nei šalti, o drungni. Tokia retorika gal ir būtų prasminga, jei jie kandidatuotų į prezidentus arba skaitytų paskaitas akademinėms auditorijoms. Bet jei jie ketina nepatirti skaudžių pralaimėjimų savivaldos ir Seimo rinkimuose, kovoti reikia ne su poliarizacija, ne su reiškiniu, kuris nuo jų beveik nepriklauso, o su politiniais oponentais.
Ir čia yra tik vienas receptas: užuot ieškojus naujų rinkėjų „nepaprastų“ žmonių burbule, reikėtų nuolat ieškoti ir, suradus, klausyti tų paprastų žmonių, kurių balsai atnešė socialdemokratams pergalę 2024 metais. Ir kovoti, atsižvelgiant į poliarizacijos nulemtus frontus, užuot vaidinus didžiausius centristus. Nepatinka? Tuomet tegu pasižiūri į demokratų reitingus ir ruošiasi keliauti ta pačia kryptimi: žemyn.
Kokie socialdemokratai? Po 1992 metų Seimo rinkimų turime dvi galingas dešiniasias partijas, iš kurių , po sėkmingos prichvatizacjos, vadinami „socialdremokratai” net pranoko savo galia konservatorius
„Paprastas žmogus” , sąvoka, yra atėjusi iš tarybinės propagandos laikų. O dabartinėje Lietuvoje paprastas yra tas kuris iki šiol nekenčia Landsbergio už mūsų gražios tarybų Lietuvos , jos klestinčių kolūkių ir galingos pramonės sugriovimą ir išdraskymą.
Ką veikei kol Gorbis neleido arba ereliu pasidarei tik Gorbiui leidus ar kaip? Joks vienas žmogus nieko nevaldo, jokios valstybės, be klano, be savo klasės, rėmėjų, bendražygių ir pan. Griovė kolchozų pirmininkai, o ne Landsbergis. Kompartsekretoriai, nežinai? Kolchozus reikėjo tvarkingai privatizuoti, o ne leisti bolševikams prichvatizuoti ir kolchoznikus paversti vergais – priversti bėgti iš Lietuvos ir ten, užsieniuose, gelbėtis ir maitinti šeimas. Visos dirbtinės sąvokos ateina iš Didžiojo Trejeto, vadinasi, iš Rusijos ir jos kraujo sąjungininkės Amerikos. Sąjunga bus laikoma nutraukta tik tada, jei ji pati stos į mūšį kartu su Anglija prieš savo kūrinį, produktą, kad ir dėl Ukrainos, juk dimokratais save vadina, tiesa? Dėl Lenkijos pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, o dėl Lenkijos okupuotos trečdalio Lietuvos kažin kodėl nieko nepradėjo? Tas karas taip pradžioje ir buvo vadinamas – karu dėl Lenkijos, kaip ir Napoleono žygio pradžioje. A, nebuvo sutarčių, nebuvo Lietuvai Londone suteiktos Karo garantijos, ane? Tą garantiją po suteikimo vokiečiai pavadino neišvengiama jos katastrofa, žlugimu, bet, kaip visuotinai žinoma, Lietuvoje nėr istorikų – tik dezi propagandistai ir ideologiniai pamišėliai, kaip Sovietų kariuomenėje zampolitai arba lietuvių kilmės karininkai, kurių reikėjo vengti iš tolo. Tai neseniai ryte ir patvirtino per dezi LRT, kad istorikų Lietuvoje nėra, o valdiški atidirbinėtojai už studijas, už diplomą, už galėjimą dezuoti runkelyną ir svaiginančią karjerą neverti mažaraščių dėmesio.
Pirmininkai griovė ir draskė , bet paprastas žmogus (kolūkietis) nekenčia , pirmininkų nurodymu, Landsbergio. Nekenčia ir prieš mirdamas įpareigoja nekęsti vaikus ir anūkus.
Na, kas tiesa tas ne melas, nesvarbu, kas tai sako – priešas ar draugas, ar bendramintis. Landsbergio, kaip ir pačios Antrosios Lietuvos respublikos, nei ištrinsi, nei paneigsi. Negi pats save neigsi? Landsbergio su CK Pirmuoju sekretoriumi nėr ko net iš tolo lyginti. Tai mūsų jaunystė ir mūsų istorija, kuri nuo mūsų valios nepriklauso. Šita neapykanta ant ***** mums naudos neduoda, o baisiai kenkia. Reikia kalbėti ir vadovautis faktais, argumentais, patikrintais istoriniais įvykiais, o ne užsiiminėti šmeižtu ir neapykanta nežinia vardan ko? Čia Jūs, be jokios abejonės, teisus. Mano aplinkoje tokių nėr.
Taigi, viskas dėl paprastų žmonių, o sudėtingi žmonės tegul verčiasi, kaip išmano.
„šiuolaikiškas centro dešinysis“
Koks mandagus pavadinimas leftistui. Leftistai dabar vadinasi „šiuolaikiški centro dešinieji“, o dešinieji dabar yra „kraštutiniai dešinieji“.
Čmiłytė, Bilotaitė, PIŠ – dešiniosios.