Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) yra bene pagrindinis Lietuvos saugumo garantas. Ši valstybė į mūsų šalį reguliariai siunčia rotacinius batalionus ir šarvuotą techniką, nuolat čia dislokuoja apie 500–1000 JAV karių. Tačiau vietinėje žiniasklaidoje apie Lietuvos valdžios santykius su dabartine JAV administracija beveik nieko negirdėti. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos saugumas šiuo ypač pavojingu metu yra paliktas savieigai.
Apie JAV ir Lietuvos valstybės ryšius kalbamės su garsiu JAV lietuviu advokatu, teisės mokslų daktaru Povilu Žumbakiu.
Vytautas Budnikas
Kaip Jūs vertintumėte Lietuvos ir dabartinės JAV administracijos santykius? Ar mūsų valstybės ryšiai yra pakankamai glaudūs? Ar mes galime jaustis saugūs, kai vyksta karas Ukrainoje, Persijos įlankoje? Kaip D. Trumpo administracija vertina Lietuvos poziciją įvairiais klausimais, tarp jų dėl masinės imigracijos, žodžio laisvės ir nacionalinio suvereniteto išsaugojimo?
Man sunku į tai atsakyti, nes nėra aišku, kiek šiuo metu JAV realiai skiria dėmesio Europos valstybėms. Tačiau akivaizdu, kad dalis Lietuvos diplomatų, ypač dirbančių Vašingtone, yra pernelyg susisaistę su viena politine stovykla. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos ambasada Vašingtone labiau prisitaiko prie JAV vidaus politikos vėjų, o ne nuosekliai atstovauja Lietuvos interesams, nepriklausomai nuo to, kuri politinė jėga tuo metu yra valdžioje. Iš to kyla pagrįstas klausimas, ar mūsų diplomatija iš tiesų siekia ilgalaikių strateginių ryšių su JAV, ar tiesiog bando įtikti momentinei politinei konjunktūrai.
Apie kokią politinę jėgą kalbate ir ką turite galvoje?
Štai pavyzdys. Prieš 2024 metų JAV prezidento rinkimus Žygimantas Pavilionis lankėsi Demokratų partijos suvažiavime. Tuomet viešai kalbėjo apie tai, kokia „šviesi“ yra ši partija. Ž.Pavilionio elgesys pademonstravo jo politinę orientaciją, kuri negali būti vertinama kaip, kaip pernelyg artimas ryšys su viena JAV politine stovykla. Buvęs ambasadorius akivaizdžiai demonstravo palankumą vienos politinės jėgos stovyklai. O tai, mano vertinimu, nėra tinkama laikysena buvusiam diplomatui. Jei Lietuvos diplomatai ir ambasados atstovai įsitraukia į vienos politinės stovyklos palaikymą, ilgainiui nuo to nukentės pati Lietuva.
O kas, Jūsų nuomone, skatina Lietuvos politikus taip elgtis?
Manau, labai didelę įtaką Lietuvos ambasadai Vašingtone daro buvę kai kurie kairiųjų pažiūrų lietuvių liberalai. Užuot situaciją vertinę plačiau ir galvoję apie tai, kas iš tikrųjų naudinga Lietuvai, į JAV politiką jie dažnai žvelgia per vienos politinės stovyklos „akinius“.
Lietuvoje dar nepakankamai suvokiama, kad didžioji dalis JAV žiniasklaidos yra palanki demokratų partijai. Dėl šios priežasties informacinė aplinka Amerikoje yra įgavusi tam tikrą vieną kryptį. Mūsų diplomatai, vadovaudamiesi informacija žiniasklaidoje, laikydamiesi jos nustatytos krypties ir taip vadinamosios akademinės pozicijos, sukuria įspūdį, jog palaiko tik vienos JAV politinės partijos politiką.
Diplomatams taip elgtis nederėtų, nes tai gali būti suprantama kaip kišimasis į JAV vidaus politiką. Diplomatinė tarnyba turi išlaikyti neutralumą ir pirmiausia dirbti Lietuvos interesų labui, o ne būti siejama su viena ar kita politine stovykla – nesvarbu, ar tai būtų respublikonų ar demokratų partija. Deja, šį reiškinį stebiu ne vienerius metus. Daugelis Lietuvos ambasadorių ar diplomatų, kaip taisyklė, veikia vedami tik vienų tam tikrų politinių įsitikinimų. Tokia praktika nėra sveika Lietuvai – diplomatija neturėtų kištis į kitos valstybės vidaus politiką.
Ir kas, Jūsų nuomone, tai lemia?
Manyčiau, Lietuvos politikai nepakankamai supranta, kaip mąsto JAV visuomenė. Beje, ir patys amerikiečiai ne visada gerai suvokia, kaip masto Europos Sąjungos gyventojai. Net ir JAV lietuvių bendruomenėje trūksta šių skirtumų suvokimo bei aiškaus diplomatinės tarnybos vaidmens supratimo. Dalis lietuvių Amerikoje linkę manyti, kad Europos Sąjungos (ES) valstybės veikia panašiai kaip atskiros JAV valstijos. Bet iš tikrųjų ES politinė, institucinė ir kultūrinė sandara yra gerokai sudėtingesnė ir iš esmės kitokia nei JAV.
Ką turite galvoje, sakydamas, kad ES veikia panašiai kaip atskiros JAV valstijos?
Istoriškai JAV valstijų sistema susiformavo labai skirtingomis aplinkybėmis. Kai buvo sukurta Amerikos Respublika, atskiros valstijos turėjo savo identitetą ir gana platų suverenitetą. Buvo valstijų, kuriose vyravo protestantai, kitose didesnę įtaką turėjo katalikai, o dar kitose svarbų vaidmenį atliko prekybininkai ir verslo sluoksnis. Kiekviena valstija turėjo savo valdžios institucijas, savo interesus ir savarankiškumą. Tačiau laikui bėgant dalis galių buvo perduota federalinei valdžiai, ir daugelis sprendimų šiuo metu yra priimami nacionaliniu lygmeniu. Dėl to dalis anksčiau labai ryškių skirtumų tarp valstijų susilpnėjo, o kai kurie jų interesai buvo suvienodinti bendroje federalinėje sistemoje. Kitaip tariant, dalis ankstesnio valstijų savarankiškumo palaipsniui ištirpo bendroje valstybės struktūroje.
Pvz., JAV Indianos valstijos gyventojai gali atvykti į Floridą ir ten jaustis tokiais pat piliečiais. Iš Floridos jau kitą dieną galima persikelti į Niujorką – ir tai nekeičia šių žmonių teisinės padėties.
Jei panašiai vystysis ES, tai Lietuva liks tik teritorija, kurioje bus pažymėta, kad tai Lietuva, o kas joje gyvena ir kokios čia tradicijos – taps niekam nesvarbu.
Būtent todėl Lietuvos diplomatai pirmiausia turėtų vadovautis valstybės interesais ir išlaikyti politinį neutralumą, o ne perimtų vienos ar kitos JAV politinės ar ideologinės stovyklos požiūrį. Tik toks požiūris leistų nuosekliai atstovauti Lietuvos interesams sudėtingoje tarptautinėje aplinkoje.
Minėjote, kad JAV žiniasklaida ypač palanki demokratams. Tačiau, pvz. „Fox News“ objektyviai nušviečia dabartinės administracijos darbus, netgi JAV karą su Iranu. Ar visuomenė realiai žino, kokius darbus jis daro?
Tai tiesa. š tikrųjų, maždaug 95 proc. JAV žiniasklaidos palaiko demokratus ir liberaliąją kryptį, įskaitant radikalius progresyvistinius judėjimus. Taip vadinamų „intelektualų“ akademinėje bendruomenėje, kurie palaiko opoziciją prezidentui, yra dar daugiau.
Žinoma, Prezidentas D. Trumpas moka prieiti prie žiniasklaidos ir ja naudotis, geba ja manipuliuoti. Tačiau kairioji žiniasklaida paprastai neskelbia jam palankių publikacijų, nerodo jo pozityvių darbų arba pateikia juos iškreiptai, dažniausiai pateikdama ne visą informaciją.
Imkime laikraštį The Wall Street Journal. Svarbu ne tik tai, ką šis laikraštis rašo, bet ir tai, ko nerašo. Jame vykdomas sąmoningas D.Trumpui palankios informacijos nutylėjimas. Kairioji žiniasklaida įvairiais būdais bando daryti neigiamą įtaką visuomenės nuomonei apie D. Trumpo politiką. Tuo tarpu Prezidentas, gal tai jo asmeninė silpnybė, negali kasdien nepasirodyti žiniasklaidoje. Jis dažnai pasirodo būtent tuo metu, kai pats mano, jog būtina kažką pasisakyti. Tačiau jo pasisakymai, ypač kalbant apie statistiką, kartais būna perdėti, todėl dalis žmonių ne visada pasitiki jo pateikiamais skaičiais. Ir ai nėra gerai.
Būtų geriau, jei apie tokius dalykus dažniau pasisakytų kiti žmonės, pavyzdžiui, ekonomistai ar specialistai. D.Trumpas yra įpratęs žaisti su žiniasklaida. Tačiau šiuo požiūriu tai gal net šiek tiek pavojinga JAV vadovybei.
Grįžkime prie jo gerų darbų. Vis dėlto, visuomenė negali nežinoti, kokius jis darbus yra atlikęs. Vargu, ar įmanoma nepastebėti fakto, kad pvz., benzino kainos bent iki karo Irane buvo sumažėjusios netgi dvigubai – iki maždaug 2 dolerių už galoną. Panašiai ir su vaistų kainomis. D.Trumpas sako, vaistai atpigo. Nejaugi žmonės to nepastebi?
Su statistika galima žaisti, ir D.Trumpas tuo naudojasi. Panašiai elgiasi ir žiniasklaida. Reikia nepamiršti, kad Amerikoje yra 50 valstijų, kurių kiekviena jų turi savo įstatymus bei mokesčius, taip pat ir kuro mokesčius. Todėl vienoje valstijoje benzinas gali kainuoti apie 2 dolerius už galoną (galonas ≈ 3,785 litro), o kitoje – net 6 dolerius. Tokiu atveju dažnai imama pati mažiausia kaina ir sakoma, kad benzinas kainuoja mažiau nei 2 dolerius, pavyzdžiui, 1,9 USD už galoną. Tačiau visos JAV benzino kainos vidurkis yra arti 3 USD už galoną (kainos iki karo Irane).
Svarbu ir tai, kad respublikonų valdomose valstijose, tokiose kaip Teksasas ar Florida, kur gubernatoriai yra respublikonai, kuro mokesčiai paprastai būna mažesni. Jei pvz., Ilinojuje ar kitoje demokratų valdomoje valstijoje pažiūrėsime į kainas, matysime, kad jos gerokai didesnės, nes didelę tos kainos dalį sudaro ne pati nafta ar kuro produktai, o mokesčiai. Dėl to ir benzino kaina ten, kur valdo respublikonai, dažnai yra mažesnė nei kitose valstijose. Taigi dėl čia dažnai žaidžiama statistika – pasirenkami tie skaičiai, kurie yra naudingi. Ir žiniasklaida dažnai naudoja būtent tokius duomenis, kurie prezidentui nėra palankūs.
O kaip pramonė? Trumpas teigia, kad į JAV plūsta kapitalas, statoma daug naujų gamyklų ir kuriamos darbo vietos. Ar tai iš tikrųjų vyksta, ar tai tik viešųjų ryšių akcija?
Iš dalies tai vyksta – kai kur tikrai matyti naujos statybos ir nauji pramonės objektai. Vyksta daug naujų statybų. Tačiau didelė dalis JAV žiniasklaidos šiuos dalykus ignoruoja, vengia apie juos kalbėti, nes tai būtų laikoma reikšmingu Trumpo ekonominės politikos laimėjimu, ypač muitų politikos pasiekimu.
Pažymėtina, kad pernai respublikonai įvykdė mokesčių reformą, kuria nustatė naują tvarką investicijoms. Esmė ta, kad jeigu šiandien JAV statote fabriką, visas investicijų išlaidas galite nusirašyti nuo mokesčių iš karto. Anksčiau tokias išlaidas buvo leista išdėstyti 15–20-čiai metų ir palaipsniui jas nurašyti mažinant mokesčius. Dabar tai leista padaryti per vienerius metus. Dėl to kompanijoms apsimoka statyti fabrikus Amerikoje, nes jos gali efektyviau pasinaudoti mokesčių lengvatomis.
Vaistams taip pat buvo įvesti tam tikri muitai. Pvz., jei vaistus gamini Airijoje, Kanadoje ar kitose šalyse, juos parduodant teks mokėti didelius muitus. Bet jei gamyba vyksta Amerikoje, muitų mokėti nereikia. Dėl to vaistai atpigo, nes pramonės šakų įmonės nusprendė, jog gaminti vaistus kitur nebeapsimoka, jos pradėjo statyti fabrikus Amerikoje. Šiuo metu visoje Amerikoje statoma labai daug fabrikų.
O ką kalba amerikiečiai apie JAV karą su Iranu?
Tai sudėtingas klausimas, dėl kurio nuomonės labai skiriasi. Nesniai paaiškėjo nauji dalykai. Marco Rubio pasakė tai, ko anksčiau nebuvome girdėję. Jis teigė, kad galėjo pradėti karą kitu metu, gal net vėliau, bet pasirinko veikti būtent dabar. Pasak jo, taip nutiko, nes matė, jog karą pradės Izraelis. Buvo suprasta, kad jei karą pradės Izraelis, bus neišvengiama Irano reakcija ir atsakas, nukentės JAV karinės bazės ir jose esantys žmonės. Atrodo, kad M.Rubio mėgino pasakyti, jog sprendimas priimtas dėl tikėtinų Izraelio veiksmų.
Dėl to dabar aiškiau. Jei tai tiesa, tuomet tai būtų didelė prezidento klaida. Kyla klausimas, kodėl viskas įvyko būtent šeštadienį ir kodėl įvykiai vyko vienas po kito. Buvo pranešta, kad tuo metu Irano valdžios atstovai su aukščiausiu dvasiniu lyderiu turėjo svarbų posėdį, kuriame dalyvavo daug svarbių pareigūnų (49). Smūgis buvo suduotas dienos metu, kai jie buvo susirinkę vienoje vietoje, dėl to žuvo daug žmonių – pasirinktas būtent toks momentas, nes norėta sunaikinti aukščiausią Irano valdžios vadovybę. Nepaisant to, kyla klausimas, kodėl apskritai prasidėjo karas. Jei tai, ką sakė Marco Rubio, yra teiesa, tuomet galima manyti, kad JAV prisidėjo prie karo, o ne pradėjo jį.
Yra ir tokia informacija, kad Irane buvo sukaupta labai daug raketų ir kitokių ginklų. Jie paprastai kaupiami ne kolekcijai. Sakoma, Iranas priartėjo prie branduolinio ginklo sukūrimo – 2026 m. pradžioje turėjo 440 kg iki 60 proc. prisodrinto urano, kurio pakanka pagaminti net 10 branduolinių galvučių. Prieš birželio smūgius Teheranui buvo likę mažiau nei dvi savaitės iki pakankamo urano kiekio vienai branduolinei bombai. Tad jei būtų praėję dar metai, ką nors daryti būtų buvę jau per vėlu. Argumentas toks: arba branduolinę grėsmę sustabdai šiandien, arba rytoj to padaryti jau nebepavyks.
Marco Rubio ir apie tai kalbėjo. Be to, panašią mintį po paskutinių derybų su Irano atstovais išsakė ir Steve Witkoff. Pasak jo, Irano atstovai teigė turintys pakankamai prisodrinto urano, kad būtų galima pagaminti keliolika atominių bombų. Jie taip pat sakė, kad praėjusią vasarą, nepaisant to, kad buvo sunaikintos kai kurios laboratorijos, jiems pavyko išsaugoti prisodrintą uraną, kurio turėtų pakakti kelioms branduolinėms bomboms pagaminti.
Taigi, jei dalis urano buvo paslėpta ir nebuvo sunaikinta, iškilo rimta rizika. Dėl to prabilta apie galimą pavojų. Tačiau dabar kasdien pateikiamas vis kitoks paaiškinimas, kas ir kodėl įvyko. Jau minimos kelios skirtingos priežastys, kodėl buvo pradėtas karas. Dažniausiai kalbama apie branduolinius ginklus, raketas ir Irano paramą kitoms grupuotėms. Tuo tarpu pamirštama, kad Irane buvo daug žmonių, kurie buvo naikinami, nes protestavo, norėdami daugiau demokratijos.
Kai pasklido žinia iš Irano, kad valdžia žudo protestuojančius piliečius, D.Trumpas pareiškė, esą jeigu režimas imsis smurto prieš savo žmones, jis tuojau pat ims juos ryžtingai ginti. O kai Irano valdžia pradėjo masiškai malšinti protestus – žmones žudyti ne šimtais, o tūkstančiais – jų buvo išžudyta dešimtys tūkstančių, paaiškėjo, kad D.Trumpas tam nebuvo pasirengęs, jis negalėjo imtis tiesioginių veiksmų protestuotojams apginti. Jo retorika pasikeitė – vietoje tiesioginių grasinimų režimui jis ėmė kalbėti apie Irano branduolinės programos ir galimos branduolinės bombos pavojų. Nebekalbėjo apie žmones, kurie buvo naikinami vien dėl to, kad protestavo prieš diktatūrą. Dabar apskritai apie tai nekalbama.
Kita vertus, kalbant apie Iraną, būtina prisiminti, kuo baigiasi tarptautinės bendruomenės neveiklumas. Šiaurės Korėja yra akivaizdus to įrodymas: kol pasaulis delsė, režimas ramiai sukūrė branduolinį ginklą, o dabar bet kokios realios priemonės jį sustabdyti tėra iliuzija. Šiandien dėl šio abejingumo pasaulis priverstas gyventi nuolatinėje įtampoje – jis turi derintis prie branduolinį arsenalą turinčio neprognozuojamo diktatoriaus.
Panaši situacija susiklostė ir Irane: daugelio metų delsimas ir neapsisprendimas stiprino režimą, todėl kiekviena prarasta diena mažino galimybes užkirsti kelią dar pavojingesniam scenarijui.
Kaip Jūs manote, ar tarpiniuose rinkimuose Trumpas turi šansą laimėti?
Sunku pasakyti. Trumpas atstovauja Respublikonų partijai. Viskas vis tiek sukasi apie rinkimus. Yra ir kitų žmonių, kurie nori partijai padėti. Bet Trumpas daugiausia rūpinasi savimi. Neaišku, ar kas nors galėtų jį pakeisti, nes viskas priklauso nuo rinkėjų pasirinkimo. Tik jie sprendžia, kas laimės ir kodėl laimės. O rinkėjams svarbūs šie dalykai: ekonomika, kainos, mokesčiai, mokyklos, saugumas ir panašiai.
Tarpiniai rinkimai vyksta kas dveji metai – tuomet renkami visi Atstovų Rūmų nariai ir trečdalis Senato. Kadangi tai nėra prezidento rinkimai, balsuoti ateina mažiau žmonių. Prezidentas dažnai pasirodo žiniasklaidoje, tačiau respublikonų partijos kandidatai, ypač į Atstovų Rūmus, lieka mažiau matomi. Tai naudinga demokratams, nes jie sugeba mobilizuoti savo rinkėjus ir motyvuoti juos eiti balsuoti. Respublikonai tuo metu sėdi namuose.
Be to dažniausiai taip nutinka, kad partija, kurios prezidentas tuo metu yra valdžioje tarpiniuose rinkimuose praranda dalį vietų Kongrese. Kai D. Trumpas pirmą kartą buvo prezidentas, jo partija taip pat pralaimėjo dalį vietų atstovų rūmuose. Taip yra atsitikę ir su kitais prezidentais – Obama žiauriai pralaimėjo tarpiniuose rinkimuose. Rinkėjai tarpiniuose rinkimuose dažniausiais palaiko opozicines partijas.
Taigi, mano nuomone, D. Trumpas turėtų pralaimėti, nors, žinoma, gali ir laimėti, jei leistų žiniasklaidoje daugiau kalbėti Kongreso nariams apie tai, ką jie daro ir kokius visuomenei naudingus sprendimus priima.
Povilas Žumbakis dėstė Vytauto Didžiojo universitete, parašė apie 500 straipsnių teisės, politikos ir aktualijų temomis, kurie buvo spausdinami lietuviškoje žiniasklaidoje JAV, Kanadoje, Australijoje, kartais Pietų Amerikoje, išleido nemažia knygų. Jis nuolat komentuoja JAV bei pasaulio politiką Lietuvos žiniasklaidoje.
„Jis nuolat komentuoja JAV bei pasaulio politiką Lietuvos žiniasklaidoje”.
…
Ką jis gali komentuoti, jei iki šiol nesuvokė, kad Lietuva niekada nebuvo daugiau nei teritorija, kontroliuojama degeneratų.
Praėjus daugiau nei 80 metų po Vokietijos tautinių socialistų valdymo pabaigos JAV nacionalinis archyvas suteikia galimybę visiems norintiems atlikti istorinius tyrimus internete. Kiekvienas, ieškantis savo senelių, gali peržiūrėti milijonus įrašų be išankstinės registracijos. Vokiečiai taip pat turėjo ir sovietines bylas su vardais ir pavardėmis kas kuo buvo ir ką veikė, pavyzdžiui, pirmosios Lietuvos okupacijos metais. Lengvai galima susipažinti su visų Tautinių socialistų partijoje buvusių žmonių biografijomis, o mes net pilnai seimūnų biografijų negalime susižinoti, kas buvo jų tėvai ir seneliai okupacijos metais, ką veikė, kur dirbo. Kitaip nei Lietuva, jos neosovietinis elitas, JAV suteikia prieigą prie pilnos skaitmeninės mikrofilmuotų Tautinių socialistų partijos centrinių ir vietinių skyrių bylų ir jų kopijų. Juose yra milijoni vokiečių, kurie iki 1945 m. buvo Tautinės socialistų ir darbininkų Vokietijos partijos (NSDAP) nariais, duomenys, o pas mus viskas įslaptinta ir mes nežinome, kas tupi Seime ir Vyriausybėje, kaip padarė karjerą. Biografijos nepilnos, o dalinės – visur dalinė tiesa ir nieko daugiau. Vien dezi propaganda ir nieko daugiau. Tai labai pavojinga galimos okupacijos ar galimo karo išvakarėse, kai Trumpas taip stipriai pradėjo gelbėti Putino Rusiją ir dėkoti už Amerikai suteiktą galimybę laimėti karą prieš konkurentę Vokietiją. Negi tikrai apsišaukę Putino stabdytojais laukia išvadavimo arba nori jį paskubinti? Nori paskatinti Putiną?
Ech, Jūs, minusuotojai, ponai kapsukiečiai ir kiti zubrylos bele ko, ateities pasaulio likimas spęsis Didžiajame vandenyne. Ir tai bus ne Jūsų dievaičių naudai. Jūs gebate tik alinti ir skurdinti savo šalį – lietuvius keisti nelietuviais ir didinti socialinę atskirtį, ir susipriešinimą, neapykantą savo šaliai, savo tautai. Nuolat sunkinti lietuviams gyvenimą savo beprasmybėmis ir svetimųjų politikos vykdymu, kad mūsų nebeliktų. Jūs net nesugebate į Lietuvių kalbą išversti Politinį Miterano testamentą, ką jau bekalbėt apie Niurnbergo popierkas ar Epštaino sąrašus, ar jo koaliciją.
Viską nulėmė 1992 metų Seimo rinkimai. Iki to dėmesys komunistų biografijoms buvo nemažas, o po rinkimų – čiukšt! Brazauskas liepė nesiknaisioti po praeitį, bet visiems drauge, petys į petį statyti nylimą Lietuvą. Kad nebūtų jokių kiršinimų. Ir AMB buvo smarkiai teisus. Paaiškėjo kad tauta sukomunistėjusi pavojingiau už Brazausko komunistus, kurie buvo jokie komunistai, bet tikriausi karjeristai O tauta labai net piktai apgailėjo mūsų gražios tarybų Lietuvos griovimą. Ir negali „kaltininkui” atlesti iki šiol
Žinot, tai buvo gana seniai, o geopilitikoje, kiek supratau, nelabai gaudotės, kaip ir tie mūsų akademikai – tik atkartoja kaip „papugajai” svetimųjų valią, nukariautojų valią, kurie laukia nesulaukia, kada mūsų nebeliks. Konservatorių partijoje komunistų buvo ne ką mažiau nei pas lddp-istus, kurie dėl naivuolių socialdimokratais dabar pasivadino. Kuo pasivadins rytoj, nežinia. Gal ateivių partija, jei to bus pareikalauta pagal CE 5 protokolus.
Jei tie ir tie komunistai, iš kur tokia staigi tautos neapykanta ,pagal tave, komunistams Sąjūdininkams? Kas ją sukėlė? O sukėkė irgi komunistai, tik brazauskiniai, pasinaudodami tautos sukomunistėjimu. Į darbus žiūrėk, ką darė vieni ir kiti, pagal tave, komunistai. Vieni atstatinėjo nepriklausomybę ir darė ūkio reformas, o kiti lakstė derindami klausimus į Maskvą, o namuose aiškino ,kad reikėjo „kitaip daryti”. Negriauti, nedraskyti mūsų gražios tarybų Lietuvos.
Apie visus aš nekalbu, bet žinau, kad išimtimis remtis negalima. Vertinu, kaip Jūs sakote, pagal darbus ir ne kitaip. Jei atimdamas iš šešių tebegauni tuos pačius šešis – taip ir vertinu. Atimti reikės daugiau, bet ne dabar. Na, o geopolitika ir pas ufonautus geopolitika, kuriais dabar žada pridengti Epštaino sąrašus, Epštaino koaliciją. Ufonautų sąrašai pasaulio žmones domina ne mažiau, nei Epštaino sąrašai. Dezi LRT išvis nedomina.
Geras straipsnis.