Pulkininkas leitenantas Robertas Maginnis (ats. dim.)
Pirmosiomis Amerikos konfrontacijos su Irano Islamo Respublika savaitėmis JAV ir sąjungininkų oro pajėgos privertė Teheraną patirti realių nuostolių. Ši taktinė sėkmė buvo reikšminga. Tačiau, kaip jau rašiau anksčiau, „pirmąjį kovos su Iranu etapą laimėjo JAV kariuomenė“.
Vis dėlto lieka neatsakytas svarbiausias klausimas – koks bus strateginis šio konflikto rezultatas.
Šiuo metu Jungtinės Valstijos stovi ties esminiu pasirinkimu. Vienas kelias veda į karinę eskalaciją, rizikuojant platesne regionine ar net pasauline katastrofa. Kitas – į kontroliuojamą deeskalaciją. Tačiau lieka neaišku, ar toks kelias apskritai dar egzistuoja.
Kas įvyko Pekine
Vos prieš kelias dienas prezidentas Donaldas Trumpas Pekine užbaigė aukšto lygio susitikimą su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu. Abu lyderiai sutarė, kad Hormūzo sąsiauris turi likti atviras, o Iranas negali įgyti branduolinio ginklo. Vis dėlto Pekinas nepasiūlė jokio konkretaus plano, kaip daryti spaudimą Teheranui.
D. Trumpas apie tai kalbėjo tiesmukai. Jis JAV pareigūnams sakė, kad neprašė Kinijos pagalbos, nes „kai kas nors tau padeda, visada nori kažko mainais“.
Tačiau tikroji Pekino laikysena atsiskleidė per veiksmus. D. Trumpui viešint Kinijoje, Irano pusiau oficialios naujienų agentūros pranešė, kad Kinijos laivai pradėjo plaukti sąsiauriu pagal naujus Irano nustatytus protokolus, suderintus Kinijos užsienio reikalų ministro ir ambasadoriaus Irane prašymu. Kitaip tariant, Pekinas ne spaudė Teheraną, o prisitaikė prie jo sąlygų.
Kodėl tai svarbu
Gegužės 10 dieną D. Trumpas paskelbė „trapias paliaubas“, ankstesnį Teherano pasiūlymą atmesdamas kaip „visiškai nepriimtiną“. Gegužės 18-ąją Iranas, tarpininkaujant Pakistanui, pateikė dar vieną atsakymą, tačiau kartu pareiškė, kad dėl teisės sodrinti uraną „negali būti deramasi“, nes tai esą yra „prigimtinė teisė“. Tokia pozicija nerodo pasirengimo kompromisui.
Hormūzo sąsiauris išlieka pagrindiniu konflikto tašku. Gegužės 15 dieną prie Jungtinių Arabų Emyratų krantų buvo sulaikytas laivas, o netoli Omano nuskendo su Indijos vėliava plaukiojantis krovininis laivas. Tuo metu Irano viceprezidentas pareiškė, kad sąsiauris „priklauso Iranui“ ir nebus atiduotas „jokia kaina“.
Aukščiausias JAV karinis vadas regione admirolas Bradas Cooperis Kongrese teigė, kad Irano kariniai pajėgumai „dramatiškai susilpnėjo“. Tačiau, jo teigimu, vien Teherano grasinimų pakanka trikdyti pasaulinę laivybą – tai aiškiai jaučia tiek prekybos, tiek draudimo sektoriai. Cooperis pabrėžė, kad JAV turi galimybių visiškai atverti sąsiaurį, tačiau sprendimus turi priimti politikai.
Šiuo metu susidarė savotiška dviguba blokada: JAV karinis jūrų laivynas nuo balandžio 13 dienos blokuoja Irano uostus, o Iranas grasina blokuoti Persijos įlanką. Nei viena pusė kol kas nesitraukia.
Karinės galios ribos
Argumentai už eskalaciją gali atrodyti emociškai įtikinami. Jei Iranas atsisako nusileisti dėl branduolinio sodrinimo ar laivybos kontrolės, galingesni smūgiai gali pasirodyti vieninteliu likusiu spaudimo instrumentu. Tačiau istorija rodo ką kita.
Irano ekonomika jau dabar patiria didžiulį spaudimą dėl valiutos nuvertėjimo. Vis dėlto elektros tinklų, tiltų ar civilinės infrastruktūros bombardavimas greičiausiai nesukeltų kapituliacijos. Iranas vis dar turi apie 460 kilogramų iki 60 proc. prisodrinto urano. Kovo mėnesio Natanzo palydovinės nuotraukos nerodė reikšmingos žalos požeminiams tuneliams, nepaisant D. Trumpo pareiškimų apie „sunaikintą“ Irano branduolinę programą. Karinis spaudimas gali pristabdyti branduolinę programą, tačiau jos nesunaikins.
Dar platesnė bombardavimo kampanija galėtų paskatinti Teheraną smogti Persijos įlankos šalių gėlinimo įrenginiams, elektros tinklams ir kitai civilinei infrastruktūrai. Iranas jau demonstravo pasirengimą veikti regioniniu mastu – buvo konfiskuojami tanklaiviai, skandinami krovininiai laivai, prieš komercinę laivybą naudojamos sparnuotosios raketos. Visiškas Hormūzo sąsiaurio uždarymas sukeltų ne tik regioninę krizę, bet ir pasaulinės recesijos grėsmę.
Šis scenarijus jau matytas
Iranas ir jo remiamos grupuotės ne kartą atlaikė baudžiamuosius smūgius ir tęsė veiklą. Po ankstesnių atakų Teheranas vėl atnaujindavo spaudimą jūroje, išlaikydavo savo įgaliotinių aktyvumą ir išsaugodavo režimo stabilumą. Taktinės JAV pergalės taip ir nevirto strateginiu Irano pralaimėjimu. Nėra daug pagrindo manyti, kad šįkart būtų kitaip.
Plačiau išplėstas bombardavimas greičiau sukeltų pabėgėlių krizę nei politinį nuosaikumą. Režimai, kurie jaučia egzistencinę grėsmę, paprastai užsisklendžia, o ne kapituliuoja.
Deeskalacijos iliuzija
Bet koks Vašingtono siūlomas susitarimas neišvengiamai primintų 2015 metų Bendrą visapusišką veiksmų planą (JCPOA): sodrinimo apribojimai, sumažintos urano atsargos, tarptautinė kontrolė ir sankcijų švelninimas. Pagal JCPOA Iranui buvo leista sodrinti uraną tik iki 3,67 proc., o atsargos sumažintos nuo 10 tūkst. iki 300 kilogramų. D. Trumpas šį susitarimą yra pavadinęs „blogiausiu istorijoje“, todėl grįžimas prie jo mažai tikėtinas.
Tačiau net ir tos palankios sąlygos nepasiteisino. Šiandien Iranas yra dar mažiau linkęs nusileisti nei 2015 metais.
Irano užsienio reikalų ministerija toliau tvirtina, kad teisė sodrinti uraną yra „neginčijama“. Ši pozicija nepasikeitė nei po JCPOA laikotarpio, nei po dviejų karinių kampanijų, nei po aukščiausiojo lyderio mirties. D. Trumpas reikalauja visiško sodrinimo nutraukimo, tačiau Iranas tam nepritaria. Diplomatinėmis priemonėmis šio skirtumo panaikinti nepavyksta.
Matematika čia paprasta: Iranas savo noru neatsisakys 460 kilogramų iki 60 proc. prisodrinto urano. Jei pagrindinis JAV tikslas iš tiesų yra nebranduolinis Iranas, o Teheranas nesutinka atsisakyti sodrinimo programos, tuomet Vašingtonui anksčiau ar vėliau teks rinktis kitą kelią. Trečio varianto praktiškai nėra.
Į ką turi atsižvelgti administracija
Negalima ignoruoti ir vidaus politikos. Aukštos energijos kainos bei užsitęsęs konfliktas tiesiogiai veikia rinkėjų nuotaikas artėjant kadencijos vidurio rinkimams. „Reuters“ analitikai perspėja, kad užsitęsęs karas gali palikti prezidentą silpnesnėje pozicijoje nei prieš konfliktą – su išsekintu politiniu kapitalu ir nepasiekta taika.
Dar platesnis karas, destabilizuojantis energijos rinkas ir keliantis pasaulinės recesijos grėsmę, būtų daug pavojingesnis scenarijus nei netobula, tačiau veiksminga sąsiaurio kontrolės sistema. Tačiau ir tokia sistema neišspręstų branduolinės problemos, jei Iranas nesutiktų jos pasirašyti.
Tikroji kryžkelė
Jungtinės Valstijos gali ir turėtų siekti deeskalacijos Hormūzo sąsiauryje. Tai realus ir diplomatiškai vertingas tikslas. Tačiau branduolinis klausimas turi savą logiką.
Carlas von Clausewitzas rašė, kad karas yra politikos tęsinys kitomis priemonėmis. Šiuo atveju politinis tikslas yra nebranduolinis Iranas. Tačiau nei karinės priemonės, nei siūloma diplomatija kol kas neparodė, kad gali tą tikslą pasiekti.
Režimas, kuris išgyveno 39 dienas trukusius JAV ir Izraelio smūgius, matė žuvus savo aukščiausiąjį lyderį ir vis tiek tvirtina, kad urano sodrinimas nėra derybų objektas, vargu ar atsisakys šio sverto prie derybų stalo.
Todėl tikrasis pasirinkimas nėra tarp eskalacijos ir diplomatijos. Tikrasis pasirinkimas – arba susitaikyti su branduolinį potencialą turinčiu Iranu, arba prisiimti fizinio šios grėsmės pašalinimo kainą. Vašingtonas turėtų šį sprendimą priimti sąmoningai, o ne laukti, kol trapios paliaubos galiausiai žlugs.
foxnews.com
