Tikriausiai neišduosiu jokios paslapties, pasakydamas, kad šiandien Lietuvoje socialdemokratus su vadinamaisiais konservatoriais į vieną neatskiriamą krūvą suveda ir vienija nemeilė lietuvių tautai. Tai kraujo brolystė, kitaip nepasakysi. Taigi, tie, kurie sako, kad tai yra to paties smarkiai įkvipusio dalyko perkėlimas iš vienos kišenės į kitą, nedaug klysta, nes iš tiesų pavadinimų skirtingumas nepakeičia esmės. Pagal nemeilės lietuvių tautai požymį socialdemokratai ir „konservatoriai“ dabartinėje Lietuvoje tapo Siamo dvyniais, jų tarpusavio priklausomybė ir broliškumo dvasia šiandien yra labiau giluminė ir egzistencinė nei laikina interesų dermė.
Jau tikriausiai pastebėjote, kalbu apie nemeilę kaip universalesnį reiškinį, neminėdamas žodžio „neapykantą“, nors vadinamojo triummoterato metais ne vienas valdžios sprendimas buvo tiesiogiai padiktuotas žvėriškos neapykantos lietuvių tautai.
Tarkime, neapykanta yra tik vienas iš nemeilės porūšių, kai savo ruožtu nemeilė lietuvių tautai, kaip matyti iš socialdemokratų valdymo, gali įgyti kraupaus abejingumo lietuvių tautos interesams formą. Tokia valdžia, kaip rodo tų pačių socialdemokratų valdymas, gali tapti ne mažiau kenkėjiška nei kilusi iš žvėriškos neapykantos, ypač kai ji apsistato patarėjais ir pritarėjais, atstovaujančiais baisiausių Lietuvos niekintojų klanus. Ne paslaptis, kad lojalumo lietuvių tautai kriterijaus socialdemokratų valdžia niekur netaiko, dažniausiai renkasi nelojalumą.
Kaip atrodo, iš K. Markso palikimo mūsų laikais liko tik viena didesnio ar mažesnio dėmesio verta jo idėja, t. y. susvetimėjimo samprata, kurią vėliau modifikuotu pavidalu pasigavo egzistencialistai. Tačiau čia aptariamu atveju kalbame ne apie individo susvetimėjimą savo aplinkai, o apie tautos ir valdžios tarpusavio susvetimėjimą, kuris tiesiogiai veda į pražūtį. Visi mūsų brangiai kainuojantys gynybos planai neverti nė skatiko, jeigu iš anksto atsisakome tautos idėjos, tokiu būdu kapituliuodami dar prieš pirmąjį priešo šūvį. Neapgaudinėkite savęs, niekas nesiruošia ginti valdžios vyrų ir moterų polinkio prisikimšti kišenes arba, tarkime, abstraktaus europietiškumo, jeigu tuo metu Lietuva praranda lietuvių tautos namų giluminę vertę ir prasmę.
Beveik neabejoju, kad Lietuvos valstybė žlugs per mažiau nei 10 metų, jeigu leisimės vedami tokiu nutautinimo keliu.
Drauge pabandykime įsivaizduoti tai, kaip atrodytų „patobulintos“ Šimonytė ar Ruginienė, jeigu tai būtų Ruginienė ir Šimonytė, neišsižadėjusios lietuviškumo sentimento? Atrodžiusios kaip trečiosios lygos žaidėjos, jos iškart taptų panašios į aukščiausiosios lygos žaidėjas, ar ne? Taigi, kyla klausimas – kodėl anosios nesugeba (arba nenori) bent apsimesti?
Galimas daiktas, iš tiesų jau laikas būtų taurų V. Kudirkos šūkį „Lietuva lietuviams“ pradėti keisti į šūkį „lietuviška valdžia Lietuvai“, a?
Štai toks šaunus vaikinas Marius Kundrotas sako maždaug taip, kad nesvarbu tai, kokios tautybės yra katinas, svarbiau, kad jis gaudo peles.
Tačiau, kaip atrodo bent man, tokia ištarmė yra dar senesnio posakio „pirkti katę maiše“ parafrazė. Jeigu man būtų leista dauginti apibrėžimus, aš taip ir sakyčiau, kad Šimonytė ir Čmilytė yra katės maiše, Raitelaitytė-Ruginienė mums svarbiu požiūriu yra tamsus arkliukas arba juoda kumelė, o socialdemokratas apskritai yra žmogaus pavidalo padaras, kuris nesugeba mylėti.
(Kartais atrodo, kad kitataučiai specialiai yra parenkami į aukščiausius valdžios postus, panašiai kaip haremo prižiūrėtojais sultono rūmuose paprastai buvo skiriami eunuchai.)
O mums, siekiantiems išsaugoti Tėvynės idėją, nelieka nieko kito kaip priversti valdžią, nori ji to ar nenori, pamilti Lietuvos suvereną, mes privalome pradėti žūtbūtinį mūšį už meilę…
Akivaizdžiausias valdžios pastarojo meto nemeilės arba net neapykantos lietuvių tautai pavyzdys, demonstruojantis vadinamųjų konservatorių ir socialdemokratų mentalitetų panašumą bei vienybę, be jokios abejonės, yra Vilniaus kultūros ir sporto rūmų, tapusių tautos istorinės atminties vieta, atėmimas iš lietuvių tautos ir tų rūmų infrastruktūros perdavimas žydų bendruomenei.
Ar tokį valdžios pasirinkimą būtų galima paaiškinti racionaliai?
Jau esu bandęs racionalizuoti šį nutikimą, pindamas mintį maždaug ta linkme, kad tokiu būdu buvo siekiama pažeminti lietuvių tautą, pripratinti prie muštro, priversti ją atsitraukti kitų naudai, kai drauge yra siekiama patikrinti – iki kokios ribos ji leisis būti ujama?
Tačiau šiandien jau galvoju, kad tokia perteklinė racionalizacija neįneša didesnio aiškumo, kai bandome protu kažkaip pasverti savo esme iracionalios neapykantos (nemeilės) išvaržą.
Kitą kartą pabandysime atsakyti į klausimą – kokios aplinkybės lėmė, kad Lietuvoje susiformavo pražūtinga šaliai ir valstybei politinės nemeilės lietuvių tautai subkultūra, kokia yra galimos pražūties genezė?..
Ką čia daug aiškinti. Kai lietuviai 1992 m. grąžino į valdžią komunistus, visi pamatė kad šita tauta neturi kompaso. Padorius politikus ir kandidatus į politiką tas atbaidė, o sukčiai, menkai betrukdomi, ėmė steigti vis naujas Lietuvos gelbėtojų partijas. Ir iki šiol neišrastas būdas kaip be sukčiavimų susikalbėti su paikiojančia tauta.
Per amžius užguita tauta po demokratijos įvedimo neįtikėtinai staigiai ištvirko. Gal kad niekas nedrįsta pasityčioti iš pačios tautos, kuomet ji tyčiojasi iš jos pačios sau, kaip sugeba, išsirinktos valdžios
…trys seses – ir visos paleistuves – modernus,postsovietinis poziuris i Baltijos tautas…..hmmm,kazkas iskrypeliskai idomaus….
Paskaityti konstituciją, susipažinti su vakarietiškais demokratinės santvarkos principais ir keisti mąstymą, suvokiant, kad valstybės valdymas yra pačios visuomenės atsakomybė, kad dėl problemų valstybėje galima kaltinti tik save. Tada viskas pasikeis.
…sena giesmele – jei mergele isgvoltavojo,pati kalta,bo po mini buvo be stringu….o dar ir akytes varte ir viliukiskai sypsojo – tereik tik nuvalyt pomada,nukirpt plikai,apvilkt sena andaroka ir …voila – nieks i tokia ne nepazvelgs,puritonizmas ir padorumas garantuoti….viskas paprasta…kaip Irane.
„Svetima kaip maras valdžia”- verta tautos. O straipsnis, mano nuomone- geras, tik gaila jog ne visiems užkietėjusiems (angažuotiems) amb-istams ir landsbergistams, triummoterato (su Dobravoska- keturmoteratas) šalininkams jis patiks. Straipsnis geras ne vien tik turiniu, bet ir tuo, kad jis parašytas ne eilėmis. Mat man E. Čiuldės eilės primena Tatos eiles ir ne mano protui jas suprasti.
..del proto trukumo…geriau jau nesigirtum….o,malonek ivardint nors koki str.,parasyta eilem – gal jau nesapnuok atvirom akim…..Tiesa,Gediminas irgi susapnavo kadais,tai kvietesi Lizdeika… – gal ir tu pasek jo pavyzdziu….
Vienija slaptas paktas, ne daugiau, ir įsipareigojimai Romos klubui – „Lietuva be lietuvių 2050”. Kitokiais būt Markūzės mylėtojai ir negali.
Koks Romos klubas 1992 metais,kada lietuviai savo noru grąžino valdžią komunistams. Nėra tokios valdžios kuri galėtų įtikti valdžios rnkėjams, ir politikai tą žino
…kaip sias toksiskas gaujas pakencia LT autochtonai – neisnesa galva…Galima pasidziaugt,kad esam ne vieninteliai – latviai,estai ne ka gudresni.Gamta motinele atseikejo razumo po lygiai…Pavydu zydams,matyt,kai Dievius dalijo prota,anys jau ir taip buvo protingesni – jau kazkiek jo buvo nusipirke is kitu goju……
…Sporto rumuose reiktu irengt butus ir atiduot zydams,vis klausinejant,ar negeda gyvent ant zydu kaulu – kai tik atsakytu,jog ju ner,nes kapines seniai iskeltos – tuoj pat atimt ir vel atverst i Sporto rumus.
…cia butu pagal anekdota,kaip atsikratyt blusu – uzlipi ant tramplyno ir sakai….viens du trys – ir soki i vandeni.Po to vel uzlipi ir sakai,viens du trys – ir….nesoki.Blusos nusoka.
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos valdžia buvo pakankamai tautiška – ir negalėjo būti kitokia. Ir kaip gi su ja pasielgė tauta – ir dėl kokių priežasčių? Gal dėl nepakankamo tautiškumo? Norėtumėte. Kas įvyko buvo ir pažeminimas Sąjūdžiui ir iš to kilęs nepasitikėjimas tauta. Tikriau jos dauguma, tokia reikšminga prie demokratijos. Išaiškėjęs daugumos prisitaikymas prie komunistų valdžios ir rusiškos tvarkos varė į neviltį. Ir tebevaro. Dėl ko tauta (jos dauguma) tokia pikta ir nekenčia kaip maro savo pačios protu rinktos valdžios? O dėl to kad toji nepriklausomoje Lietuvoje ne pataisė iš tikro sugedusią rusišką tvarką, o ėmė ją griauti iš pamatų. Vieni griovė, kiti neatstatė – ir tarp tautos ir js rinktos valdžios atsirado gilus gilus griovys..Apie tautiškumą geriau nė neužsiminti – pamanys kad tyčiojiesi. Nors, kita vertus, gal tai tik piliečių chamškumas? Prie demokratijos juk tokia laisvė keikti savo pačių išsirinktą valdžią .Nors ir kvaila, bet užtai koks malonumas!
Normaliose šalyse būna valstybės tarnautojai. O, matomai, tik pas mus, dar pas rusus ir kt. azijatus, būna „valdžia” ir valdininkai.
Valdžia – valdo, t.y. daro ką nori, nes nuo dangaus. O tarnautojai – tarnauja, nes išlaikomi ir kontroliuojami tarnai.
Valdže patogiau , trumpesnis pavadinimas. Jei ne valdže valdys, tai patiems teks keltis nuo pečiaus ir imtis atsakomybės už save. Geriau gulėti ant pečiaus ir skųstis, patogiau.
Sutariama tik dėl užsienio politikos. Ir ačiū Dievui.
„tamsus arkliukas“
Tiomnaja lošadka. Beje, o ką tai reiškia?
Pačioms straipsnio mintims pritariu.
Ne — „tamsus arkliukas“ nėra rusiškas frazeologizmas. Tai yra tarptautinis posakis, kilęs iš anglų kalbos frazės „dark horse“, kuri išpopuliarėjo po The Young Duke (1831 m.), parašytos Benjamin Disraeli novelė. Ten šis terminas buvo pavartotas apibūdinti netikėtą, mažai žinomą kandidatą, kuris staiga laimi.
Vėliau posakis paplito daugelyje kalbų
Tai ne rusiškos kilmės, bet bendras europinis (tarptautinis) frazeologizmas, į lietuvių kalbą, kaip ir rusų, atėjęs iš anglųį kalbos.
Rusų kalboje šis posakis egzistuoja, bet jis nėra „rusiškas“ – abi kalbos jį pasiskolino iš anglų.
Geri argumentai, bet verčiant iš „dark horse“ būtų išėjęs „tamsus arklys“. Mažybinė priesaga rodo, kad versta ne iš anglų kalbos.
„Benjamin Disraeli novelė“
Beje, „novel“ reiškia „romanas“.
Bet tai pas rusus ruomet turėjo būti tamsus arklys, o ne arkliukas. Matyt rusai versdami jaučiasi laisvesni už lietuvius.
…ma ji galai,ta arkliuka.Svarbu,kad….tamoznia dajot….dobrooo….