Vytautas Radžvilas. Apsisprendimas laisvei

Nacionalinio susivienijimo pirmininko prof. dr. Vytauto Radžvilo kalba, pasakyta prie Koncertų ir sporto rūmų 2025 m. rugpjūčio 23 dieną, minint Baltijos kelio 36-ąsias metines.

Tautiečiai! Koks nuostabus tų išskleistų laisvės vėliavų vaizdas. Šiandien susirinkome dar kartą minėti Baltijos kelio. Mūsų čia ne tiek daug. Bet tai nėra svarbu. Svarbiausia šiame gyvenime yra perduoti žinią. Žmogus miršta dvasiškai, kai jis neturi, ką perduoti savo vaikams. Tauta miršta dvasiškai, kai neturi ką pasakyti ir perduoti savo ainiams. Šiandien mes esame pasiruošę prisiminti pažadą, kuris skambėjo po čia pat esančių rūmų skliautais: „Vergams palikime vergo naktį klaikią.“ Į šituos rūmus susirinkęs Sąjūdžio suvažiavimas buvo pirmasis po daugybės vergovės dešimtmečių laisvų žmonių sambūris. Laisvas žmogus nuo vergo skiriasi tuo, kad tai, ką jis galvoja, ko jis nori, jis išdrįsta pasakyti viešai. Kol jis to nesugeba, jis gali dalintis artimų draugų būrelyje slapčiausiomis ir drąsiausiomis svajonėmis. Jo vaizduotės skrydis gali kilti į didžiausias aukštumas, bet tol, kol jis neišeina į tai, kas vadinama viešojo politinio veikimo erdve, jis tebėra vergas.

Sąjūdžio kelias gimė šituose rūmuose. Iki Steigiamojo suvažiavimo būta puikių mitingų, nuostabių kalbų, tačiau šitie rūmai yra ypatingi. Į juos susirinko laisvi tautos žmonės, kuriuos vėliau vadinsime Sąjūdžio žmonėmis, kaip laisvės trokštančios tautos atstovybė. Tikroji tiesa yra ta, kad ne visi mūsų tautiečiai tomis dienomis troško laisvės. Daugelis, gal net dauguma, gyveno savo kasdieniais darbais ir rūpesčiais. Netrūko ir tokių, kurie slapčia šaipėsi: „Šitie šaunuoliai, nutrūktgalviai, pažiūrėsime, kaip greitai jie išvys baltas meškas.“ Tad šituose rūmuose susirinko žmonės, kurie tiesiog apsisprendė laisvei. Toks apsisprendimas yra be galo sunkus veiksmas. Ypač tais laikais, kai už menkiausią laisvą žodį, o ką jau kalbėti apie laisvą veiksmą, grėsė žiaurios bausmės. Štai kodėl galima drąsiai teigti, kad šituose rūmuose, kuriuos mes tarp kitų dalykų, čia susirinkome ginti, gimė Baltijos kelio dvasia. Rūmuose buvo keli tūkstančiai Suvažiavimo delegatų. Baltijos kelyje stovėjo šimtai tūkstančių. Bet pats principas, toji dvasia, į šitą ilgą kelią išskrido iš šitų rūmų. Tas kelias buvo ypatingas. Man kartais atrodo, kad mes dar ir šiandien nesuprantame, ką iš tiesų tą dieną padarėme ir kas iš tiesų įvyko. Tą dieną po daugybės dešimtmečių vėl tapome patys savo istoriją kuriančia tauta.

Būti savo istoriją kuriančia tauta yra milžiniška privilegija. Ji lemta ne visoms tautoms. Ir mes kūrėme savo istoriją, išdrįsę viešai pasakyti, ko mes norime. Mes pasakėme, kad esame sena, garbinga, turinti didingą valstybingumo tradiciją tauta. Ir mes turime teisę sugrįžti ir kaip lygūs su lygiais atsisėsti prie tokių pat laisvų valstybinių tautų stalo. Ir mes buvome išgirsti.

Šiandien turbūt iki galo neįsisąmoniname, kad jeigu ne Baltijos kelias, nebūtų buvę daugybės dalykų. Beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad tų pačių metų gruodžio mėnesį pati Maskva būtų pripažinusi, jog Molotovo-Ribentropo paktas iš tiesų egzistavo. Mes kartais neįvertiname ir nesuvokiame, kad šito pakto pripažinimas galbūt išgelbėjo tūkstančius mūsų tautiečių gyvybių. Juk, jei šitas paktas nebūtų buvęs pripažintas, tai, be jokios abejonės, Kremlius būtų galėjęs tiesiog pasakyti: „Toji Lietuva yra savanoriškai į Sovietų Sąjungą įstojusi broliška respublika. Dabar joje atsirado saujelė nacionalistų ir ekstremistų, kurie nori sugriauti mūsų brolišką tarybinių tautų šeimą.“ Ir jie būtų turėję laisvas rankas negailestingai susidoroti su mumis. Taip susidoroti, kad prieš tokio mąsto represijas tragiški įvykiai prie Televizijos bokšto atrodytų tiesiog menkutė smulkmena. O kodėl Maskva mus išgirdo? Maskvoje labai sunkiai dirbo mūsų atstovai. Jie prie apskritojo stalo didvyriškai grūmėsi su imperijos politikais ir istorikais, įrodinėdami tai, kas visam pasauliui buvo akivaizdu – mes esame grobuoniško suokalbio aukos. Tačiau sunku patikėti, kad jie būtų pasiekę pergalę vien kabinetuose. Iš tikrųjų ta pergalė buvo nulemta Baltijos kelio. Paprasčiausiai todėl, kad visas pasaulis išvydo mus tame kelyje ir Kremliui nebeliko nieko kito, kaip įsiklausyti į mūsų atstovų argumentus.

Lygiai taip pat sunku įsivaizduoti, kad be Baltijos kelio mes šiandien būtume nepriklausoma valstybė. Be Baltijos kelio, geriausiu atveju, mums būtų suteikta platesnė autonomija. Labai abejoju, ar tai būtų buvęs net vadinamasis Mongolijos statusas. Galbūt, tai yra mano prielaida, Lietuva būtų gavusi tam tikrą autonomiją, šiek tiek primenančią Lenkijos karalystės autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje. Ir turbūt šiandien visi privalome suprasti, kad tokia autonomija būtų buvusi efemeriška ir trumpalaikė. Todėl, kad su tokia autonomija nebūtų Europos Sąjungos, nebūtų NATO. O, turint omenyje, kas per paskutinį ketvirtį amžiaus įvyko Rusijoje, ta mūsų autonomija būtų pasibaigusi lygiai taip pat, kaip, valdant V. Putinui, Rusijos federacijoje baigėsi vadinamųjų respublikų autonomijos. Mes vėl būtume buvę praryti. Ir šito nebūtų pavykę išvengti, jeigu lemiamo žodžio nebūtų tariusi Tauta. Mes – paprasti žmonės. Mes dažnai esame linkę neįvertinti vadinamojo žmonių balso ir pernelyg dažnai nesuprantame paprasčiausių tiesų. Jeigu ne Baltijos kelias, Kremlius būtų pasakęs, kad lietuviai yra absoliučiai laimingi broliškoje tarybinių tautų šeimoje ir juos išstoti iš Sovietų Sąjungos kursto atplaišos, menkutė saujelė radikalų, ekstremistų, primityvių ir tamsių buržuazinių nacionalistų, kurie, kaip sakydavo M. Gorbačiovas, nori sugriauti mūsų bendrus namus. Jisai šaukdavo: „Neišsivaikščiokime po savo atskirus butus.“ Tai štai kokia yra pabudusios tautos ir sutelktos žmonių kolektyvinės valios jėga. Ji gali daryti stebuklus. Ir šiandien tai nėra prisiminimai.

Taip jau yra, kad 1989 m. mes išėjome į Baltijos kelią kupini šviesiausių lūkesčių ir didžiulių vilčių. Imperija braškėjo ir Baltijos kelias buvo mūsų raktas nuo laisvės. Tačiau šiandien gyvename sąlygomis, kai Baltijos kelias vėl turi tapti kaip niekada gyvu prisiminimu, kuo tikriausia gyvąja atmintimi. Mes vėl, kaip daugiau nei prieš tris dešimtmečius stovime grėsmingo išbandymo akivaizdoje. Mes vėl stovime, žvelgdami į didėjantį pasaulio chaosą ir byrančią pasaulio tvarką. Ir šita yranti tvarka yra naujas geopolitinis žaizdras, kuriame negailestingai bus perlydytos absoliučiai visos tautos. Šitame žaizdre vieni sudegs ir išnyks visiems laikams. Tie, kurie praeis per šito žaizdro ugnį, ištvers jo liepsnose, gyvens naujajame pasaulyje. Šitas naujasis pasaulis, jau kalbant labai tiksliai, formuojasi mūsų akyse. Tiesą sakant, mes jame jau esame. Tik, be abejo, reikia didžiulio įžvalgumo, išminties, toliaregiškumo, kad pamatytum to naujojo pasaulio kontūrus. Kalbėdamas čia galiu pasakyti tik tiek, kad tas pasaulis mums kelia lemtingą pasirinkimą, primeta jį. Šiandien gyvename Lietuvoje, kuri yra praradusi visus didžiuosius Sąjūdžio iškovojimus.

Šiandien mes esame tauta, kurios žmonės jau nebegali jaustis savo šalies šeimininkais. Kaip ir prieš tris dešimtmečius, kai dar vadavomės, mes pirmiausia vadavomės iš būtinybės prisitaikyti prie visų, kas mums nurodinėja. Mes vėl tampame bailių ir prisitaikėlių tauta. Lygiai taip pat kiekvienas, kas nėra aklas ir kurčias, mato, kaip iš šitos šalies mūsų gyvenimo viešųjų erdvių sparčiai traukiasi gimtoji lietuvių kalba. Mes esame vienintelė Europoje valstybė, kuri niekaip neįstengia pasiekti, kad visose bendrojo lavinimo mokyklose būtų mokoma valstybine kalba (plojimai). Lygiai taip pat, kai mes kalbame apie savo istoriją, dar pernai metais daugelis čia esančių asmeniškai patyrė, kaip sunku patiems rašyti savo istoriją. Mūsų istoriją šiandien rašo svetimi. Jie nurodinėja, kas yra mūsų didvyriai ir niekdariai. Jie sprendžia, kam turime teisę statyti paminklus, o kam nevalia. Taigi, jeigu mes būsime tokie, kokiais tapome šiandien, visa tai tęsis. Ir labai greitai, po kokių dešimties metų, pokyčiai Lietuvoje taps negrįžtami. Mes tai žinome iš daugelio šalių patirties. Todėl mums nelieka nieko kito, kaip sugrįžti į Baltijos kelią. Greičiausiai jis bus kitoks, bet Baltijos kelias pirmiausia yra ne fizinis to kelio pavidalas. Baltijos kelias pirmiausia yra jį įkvepianti dvasia.

Kokia, mąstant Baltijos kelio vaizdiniais, ir šiandien yra pati didžiausia lietuvių privilegija? Šitame pasaulyje galima reikalauti daugybės dalykų. Bet vis dėlto didžiausia privilegija – būti laisvam. O būti laisvam, reiškia vienintelį dalyką – pačiam nuspręsti, kuo nori būti. Baltijos kelyje mes pasakėme – mes nusprendėme būti savimi, kelias, kuriuo mes einame, yra sunkus, erškėčiuotas, pavojingas ir nežinomas. Mes nežinome, ar jame neklupsime, nesame tikri, ar jame nepasiklysime. Bet svarbiausia yra viena – tai mūsų kelias. Mes norime eiti juo patys, niekieno nevedami už rankos. Ir šitą pažadą, kuris nuskambėjo čia esančiuose Koncertų ir sporto rūmuose, ir dar garsiau nuskambėjo Baltijos kelyje, susirinkome prisiminti. Ne tik prisiminti, įsipareigoti to pažado nepamiršti ir jį vykdyti.

Ačiū už dėmesį!

Vaizdo įrašas

Jono Balčiūno ir Eriko Černausko nuotraukos