SINICA – PRIEŠ CICHANAUSKAJĄ, AR POLITINIS VIŠTAKUMAS, KURIO VARDAS KOLEKTYVINIS BUTA (II dalis)

Nacionaliniame susivienijime (NS) pašalinus iš partijos Vytautą Sincą su keliais bendraminčiais įvyko akivaizdus skilimas. Viena stovykla rugsėjį planuoja suvažiavimą, pasirengusi perrinkti vadovybę. Kita kviečia į spalį vyksiančią konferenciją, kviesdama atvirai svarstyti skirtingas partijos ateities vizijas.

Skaitytojams vakar paskelbėme diskusija – pirmąją šio straipsnio dalį dėl NS reakcijos į Seimo nario Vytauto Sinicos mėginimus išvyti S. Cichanouskają iš Lietuvos.

Skelbiame jo tęsinį. I dalis ČIA.

Dr. Laisvūnas Šopauskas

Pamiršo, kad Lietuva yra NATO narė...

Kolektyvinis Buta kažkodėl pamiršo, kad Lietuva yra NATO narė. O NATO savo doktrinoje aiškiai įvardija hibridines grėsmes (dezinformaciją, spaudimą, įtakos operacijas) ir ragina veikti koordinuotai, kad nepadaugintume priešui naudingo triukšmo. Hibridinis karas, apie kurį tiek daug kalbama, yra karinės strategijos rūšis, kai priešas derina skirtingas poveikio priemones – tiek atviras (overt), tiek slaptas (covert), kad pasiektų savo tikslus.

Buta turėtų žinoti, kad Vakarų ekspertai iš esmės remia baltarusių tremtinius, bet kartu perspėja, jog parama privalo būti strategiškai valdoma, kad nepažeistų mūsų pačių saugumo ir komunikacinių tikslų. Net ir ECFR (European Council on Foreign Relations) ragina remti tremtinius, tačiau ši pozicija anaiptol neprieštarauja V. Radžvilo minčiai apie apgalvotą formą ir rizikų valdymą.

Pastaraisiais metais Lietuva rėmė nuo Lukašenkos režimo bėgančius baltarusius, bet po Rusijos karo prieš Ukrainą, kuriame Baltarusija rėmė Maskvą, visuomenės požiūris pasikeitė. Paramos klausimas vis daugiau yra siejamas su nacionalinio saugumo svarstymais. Didėjantis nepasitikėjimas, kurį sustiprino „Vagner“ samdinių buvimas Baltarusijoje, paskatino griežtesnes patikras ir leidimų atšaukimus, buvo įvesti vizų ribojimai ir sustabdytas vizų režimas Baltarusijos piliečiams. Nors apribojimai baltarusiams kol kas švelnesni nei rusams, politiniuose debatuose jie griežtėja.

Tuo pat metu dalis Europos politikų ir visuomenės atstovų ragina išlaikyti paramą demokratijos siekiantiems baltarusiams, kaip akcentuoja Sviatlana Cichanouskaja.

S. Cichanouskajos komanda jau penkerius metus veikia iš Vilniaus, čia ji ne tik gyvena tremtyje, bet ir kuria alternatyvios Baltarusijos politinį centrą. Tai nėra vien formali veikla. Akademiniai tyrimai rodo, kad ši komanda plėtoja minkštąją galią, užsiima viešąja diplomatija ir stengiasi daryti įtaką tarptautinei darbotvarkei.

Užsienio diplomatai Cichanouskają priima, o Vakarų vyriausybės laiko ją ne šiaip opozicijos lydere, o demokratijos simboliu bei autoritarizmo priešininke. Varšuvoje įvykęs mitingas, skirtas penkerių metų sukakčiai nuo 2020-ųjų Baltarusijos prezidento rinkimų, priminė, kad opozicija ir Vakarai tuos rinkimus laiko suklastotais. Minskas dėl šių iniciatyvų iškvietė Lenkijos diplomatą ir pareiškė protestą, kaltindamas organizatorius provokacijomis bei grasindamas galimomis atsakomosiomis priemonėmis.

Sviatlana Cichanouskaja savo retoriką naudoja strategiškai, siekdama įtvirtinti Baltarusijos kaip demokratinės, su tarptautiniais sąjungininkais solidarizuotos šalies įvaizdį, ypač karo Ukrainoje kontekste. Jos diskurse Lukašenka ir Putinas nuosekliai vaizduojami kaip aktyvūs engėjai, o baltarusiai – kaip aukos ar pasipriešinimo dalyviai, tuo pat metu humanizuojant kovą per asmenines istorijas ir kolektyvizuojant opoziciją.

Tad klausimas, su kuriuo susiduria Lietuva, nėra toks paprastas, kaip kartais norima parodyti. Europos valstybės vengia žvelgti į baltarusius kaip iš anksto įtartinus, teikia prieglobstį, teisinę bei administracinę pagalbą, įskaitant galimybes atnaujinti dokumentus arba alternatyvaus paso idėją. Varšuvos atvirumo politika pateikiama kaip pavyzdys kitoms sostinėms. Raginama skatinti bendradarbiavimą su demokratijos siekiančiais aktyvistais, taip kuriant pamatus būsimai demokratinei Baltarusijai ir stiprinant pačią Europą.

Neseniai Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Politikos komunikacijos tyrimų centro vadovas Linas Kontrimas, „Žinių radijo“ laidoje kalbėdamas apie Cichaunauskajos šeimą, sakė, jog po karo išeivijoje mes taip pat kūrėme savo mokyklas ir rūpinomės švietimu. Jis kėlė pagrįstą klausimą mūsų valdžiai, kodėl niekas su Vilniuje esančiais Baltarusijos centro atstovais atvirai nepasišneka, nekviečia į susitikimus ir nesitaria…

Tai ne kapituliacija

Taigi šiame kontekste V. Radžvilo pozicija negali būti prilyginama „kapituliacijai“. Tai brandus Vakarų tipo valstybingumo požiūris, kuris skiria tikslą nuo priemonės, pripažįsta hibridinių grėsmių realybę ir renkasi koordinuotą, tyliai efektyvią taktiką, o ne emocinį efektą, kuriuo siekiama daugiau patiktukų socialiniuose tinkluose ir kuriuos priešas lengvai paverčia savo naratyvų kuru.

Nėra abejonių, kad Rusija mėgina susilpninti Vakarų politinę vienybę ir užsienio politikos konsensusą, mažinti paramą NATO ir ES remdama šiems blokams priešišką politinį elitą bei partijas. Ji naudojasi dezinformacija, kad didintų politinę poliarizaciją ir šias pastangas laiko natūralia savo strategijos dalimi. Panašūs konfliktai visuomenėje, kai yra kvestionuojama NATO partnerių politika (V. Sinicos akcija), absoliučiai atitinka Rusijos strategijos tikslus.

Vakarų tyrimų bendruomenė (įtakingas JAV užsienio politikos analitinis centras Council on Foreign Relations, leidžiantis žurnalą Foreign Affairs, ir Londone veikiantis Royal Institute of International Affairs) aiškina, kad priešams labai padeda visuomenės susiskaldymas, skuboti, vienpusiai žingsniai, tuo tarpu rami koordinacija, nuosekli komunikacija, sąjungininkų suderinamumas – priešams trukdo. O Kremliaus taktika – kaip tik eksploatuoti vidaus konfliktus, todėl neapgalvotos viešos akcijos gali būti instrumentalizuotos prieš mus.

Štai čia ir paaiškėja, kad atsargumas yra ne silpnumas (kaip teigia Buta), o strateginė elgsena.

Gal tai Kremliui naudingas išsišokimas?

Kolektyvinis Buta išjuokia „tyliąją diplomatiją“, laikydamas tai neveiklumu. Tačiau jam ir Sinicai reikėtų susitaikyti su tuo, kad NATO kova su informacinėmis grėsmėmis pirmiausia grindžiama glaudžiu bendradarbiavimu su sąjungininkais, partneriais, tarptautinėmis organizacijomis, žiniasklaida, socialinių tinklų platformomis, visuomene ir akademinėmis institucijomis.

Informacinė aplinka yra nuolat stebima pasitelkiant TEA (grėsmių vertinimo ir tikslinių auditorijų analizės) pajėgumus bei ABCDE modelį, pagal kurį vertinami veikėjai, jų elgesys, skleidžiamas turinys, mastas ir poveikis, kartu matuojant pačios NATO komunikacijos efektyvumą, naudojant įvairius kanalus – socialinę žiniasklaidą, tradicinę žiniasklaidą, savo svetainę, tiesioginius kontaktus su visuomene, remiant projektus ir vykdant tikslines kampanijas.

Be viešųjų ryšių veiklos, NATO palaiko ekspertų tinklus ir naudoja Greitojo reagavimo grupę (NRRG), kuri teikia išankstinius įspėjimus apie kylančias grėsmes, koordinuoja atsaką bei dalijasi gerąja patirtimi.

NATO nuosekliai paneigia Kremliaus skleidžiamą melą apie karą prieš Ukrainą ir kitus Rusijos kuriamus mitus. Atkreipiamas dėmesys, kad informacinės grėsmės dažnai grindžiamos sensacingais, provokuojančiais pasakojimais, kuriuos sustiprina manipuliacinės taktikos, todėl į jas siūloma reaguoti dviem būdais: atpažinimu ir ignoravimu, o plačiai išplitus – tiesioginiu demaskavimu viešais pareiškimais, socialinės žiniasklaidos ir tradicinių medijų kanalais.

Siekdama apsaugoti mus nuo neapdairumo, NATO mums primena pagrindinę taisyklę: neatsargi, konfliktą kurstanti komunikacija tik didina priešui naudingą turinį, o mūsų užduotis – jį mažinti, slopinti vidinių rietenų matomumą ir neįkristi į oponentų „naratyvų spąstus“.

Šiuo atveju, V. Radžvilo akcentas yra itin taiklus – formos klausimas nėra smulkmena. Net ir teisingas turinys, netinkamai pateiktas, gali būti panaudotas prieš mus. Kolektyviniam Butai pravartu susipažinti su penkiais praktiniais NATO patarimais, iš kurių ypač svarbūs yra du: tai atkreipti dėmesį, ar informacija sąmoningai siekia sukelti stiprią emocinę reakciją, ypač baimę, taip pat įvertinti savo pačių šališkumą – ar dalijamės informacija todėl, kad ji tikrai teisinga, ar tik todėl, kad dera su mūsų įsitikinimais.

Kaip mūsų partijos narių eskaluojamas konfliktas dėl Cichanouskajos biuro atitinka šias rekomendacijas, tegul sprendžia kiekvienas pagal savo sąžinę.

Tačiau yra paprastas klausimas kolektyviniam Butai, kurį netiesiogiai savo straipsnyje uždavė ir prof. Radžvilas: ar V. Sinica, siekdamas išprašyti Cichanouskają iš Lietuvos, iš tikrųjų abejoja NATO pajėgumu įžvelgti šio biuro grėsmę Aljanso partnerei Lietuvai?

Ar ir iš tikrųjų V. Sinica mano, kad Aljanso tarnybos neturi pakankamai informacijos apie Cichanouskajos biuro veiklą Lietuvoje, o Sinica žino daugiau, negu CŽV ar kitos specialios tarnybos apie šio biuro grėsmes Aljanso narei?

Labai abejotina, kad aukštus politologijos mokslus baigęs žmogus to nežinotų. Tuomet ką jo surengta akcija reiškia iš tikrųjų? Ar tai nėra Kremliaus provokacija? Ar supranta Sinica į ką įsivėlė?

Vien dėl šios priežasties visi mėgėjiški kolektyvinio Butos samprotavimai apie Cichanouskajos biuro Lietuvoje veiklą daro gėdą Nacionaliniam susivienijimui, kuris iki šiol reprezentavo ypatingą profesionalumą politikoje.

„Dekonstrukcija“

Kolektyvinis Buta pamėgino „dekonstruoti“ V. Radžvilo politines įžvalgas, pavadinęs jas skylėtomis, ir ėmėsi užduoties nagrinėti profesoriaus argumentus tariamai „mikroskopo tikslumu“, bandydamas atskleisti, jo teigimu, intelektualia priedanga maskuojamą partijos vadovybės „paralyžių“, teigdamas, kad profesoriaus tekstas nėra politinė analizė, kad tai yra kapituliacijos manifestas, parašytas „išminties“ ir „atsakingumo“ rašalu.

Buta kaltina V. Radžvilą, kad šis V. Sinicos iniciatyvą vadina pigiu, savanaudišku „populizmu“ – „viešųjų ryšių akcija“, kuri surengta vien siekiant asmeninių reitingų. Šį kaltinimą jis pavadina skylėtu, nes, kolektyvinio Butos teigimu, jei kova už Lietuvos nacionalinį saugumą ir valstybingumo pamatų gynimą dabar vadinama „populizmu“, tai kuo tuomet užsiima Nacionalinis susivienijimas? Ar visa partijos programa nėra pats gryniausias prasmingasis populizmas – atstovavimas Tautos gyvybiniams interesams, kuriuos sisteminis elitas nuosekliai ignoruoja? – klausia jis.

Anot kolektyvinio Butos, V. Sinica padarė tai, kam Nacionalinis susivienijimas yra pašauktas – įgyvendino partijos priesaiką veikti Lietuvos labui. Todėl kaltinti V. Sinicą reiškia kaltinti partiją jos pačios egzistencijos prasme, nes, anot jo, nariai ir rinkėjai savo pasitikėjimą suteikė ne tam, kad lyderiai gražiai atrodytų tarptautinėje arenoje, o tam, kad jie imtųsi veiksmų. Profesoriaus teiginys apie „asmenines ambicijas“ tėra klasikinis ad hominem argumentas, naudojamas tada, kai trūksta atsakymų į esmę, esą, vietoje diskusijos apie S. Cichanouskajos biuro keliamą grėsmę, yra puolamas žmogus, kuris išdrįso apie ją viešai prabilti. Tokį metodą Buta vadina silpnųjų ginklu, kurio griebiamasi neturint ką pasakyti.

Tačiau šie teiginiai ne tik parodo kolektyvinio Butos samprotavimų seklumą, bet ir jo atvirą siekį manipuliuoti žmonių nuomone.

Gražbyliaudamas apie Lietuvos nacionalinį saugumą, net egzistencinę NS pareigą ginti gyvybinius Tautos interesus, „imtis veiksmų“ ir „išdrįsti prabilti“, kolektyvinis Buta pamiršo arba apsimetė pamiršęs tūkstančius kartų istorijos patvirtintą tiesą: politikos klaidos kainuoja. Neretai – be galo brangiai. Jų išvengti – politinės išminties, meistriškumo, patyrimo, pasakant trumpiau – profesionalumo reikalas.

Tai reiškia, kad „imtis veiksmų“ ir „išdrįsti prabilti“ negalima bet kaip ir bet kada. Reikia žinoti, kada ir kaip tai padaryti. Būtent tai turėjo omenyje V. Radžvilas, savo straipsnio pabaigoje rašydamas apie nelabąjį, kuris viską daro teisingai, tik truputį ne laiku ir ne vietoje.

Nereikia politikos eksperto – bet kuris politinę nuovoką turintis žmogus pasakys: jeigu apie tavo organizuojamą akciją skelbia priešiškos valstybės propaganda, vadinasi, akcija parengta prastai ir objektyviai tarnauja priešo interesams. Tokios nevykusios akcijos reiškia tik tai, kad jų organizatoriai ir rengėjai neturi pakankamai žinių ir išradingumo paversti teisingą idėją ir naudingą sumanymą konceptualiu – savalaikiu, turinčiu aiškų tikslą, siunčiančiu draugams ir priešams suprantamą politinę žinią veiksmu. V. Sinicos akcija tik patvirtino žinomą posakį apie gerais norais grįstą kelią į pragarą.

Simuliakriniai veiksmai

Taigi kolektyvinis Buta nutyli esminį dalyką, kad V. Radžvilas viešai kritikavo V. Sinicą ne todėl, kad šis būtų pernelyg uolus Lietuvos interesų saugotojas, o dėl to, kad Sinica pradėjo veikti ir mėgino įgyvendinti pakankamai diletantišką iniciatyvą NS vardu, niekaip neaptaręs ir nederinęs jos su partijos Valdyba, bet viešai deklaruodamas, kad jo asmeninė pozicija yra ir visos partijos pozicija. Kitaip tariant, Sinica nebeslėpė, kad jam nėra būtinas kieno nors pritarimas, nes jis pats geriausiai išmano, kas yra būtina partijai. Todėl kolektyviniam Butai nedera piktintis, kad NS Valdyba atsiribojo nuo Seimo nario V. Sinicos protesto akcijos, apie kurią sužinojo iš žiniasklaidos.

Apskritai D. Butos vardu parašytas tekstas sukuria įspūdį, kad kolektyvinis autorius nenorėjo nuosekliai perskaityti V. Radžvilo straipsnį ir vengė jame pamatyti V. Sinicai adresuojamą svarbiausią priekaištą. Net pakankamai aiškiai išsakytą kelių Seimo nario veiksmų kontekste.

Straipsnyje išsakytas priekaištas – V. Sinicos mūšis su Cichanouskiais yra jo nuo pat išrinkimo į Seimą leidžiamų viešųjų akcijų dalis, kai simuliakrinius veiksmus mėginama pavaizduoti kaip tikrus politinius veiksmus. V. Radžvilas viešai kalbėjo apie tik ką tapusio Seimo nariu V. Sinicos laukiantį didžiulį iššūkį – būtinybę atsisakyti iki išrinkimo turėto gana populiaraus politikos apžvalgininko ir komentatoriaus vaidmens ir pereiti į realaus politinio veikimo lygmenį. Be sunkaus intelektualinio ir organizacinio darbo, be nuolatinio bendravimo su žmonėmis norint suformuoti sąmoningų ir veiklių rėmėjų atramą šito padaryti akivaizdžiai neįmanoma.

Nesąžininga žadėti referendumą dėl šeimos apibrėžimo, jeigu tuo pat metu nėra kuriama tokio referendumo iniciatyvinė grupė ir nepradedama ieškoti referendumui surengti būtinų parašų rinkėjų.

Negarbinga kurti iliuzinę viltį, kad 1941 m. birželio sukilėlių Deklaracija bus paskelbta valstybės teisės aktu, jei, žinant dabartinę vidaus ir tarptautinę politinę konjunktūrą, neišdrįstama net pasakyti, ar šios iniciatyvos skelbėjas pats ryžtųsi ir kitus pakviestų dalyvauti bent kokioje valdžios nepalaimintoje Sukilimo ir jo didvyrių įamžinimo akcijoje.

Tapęs Seimo nariu V. Sinica neparodė noro nei sunkiai dirbti, nei drįso nors kiek nutolti nuo Lietuvoje įtvirtintų „politinio korektiškumo“ standartų. Jis faktiškai tapo grynai sisteminiu politiku (kažkas taikliai pasakė – „saloniniu politiku“) ir jokių rimtesnių iniciatyvų nenorinčiu imtis prie politinės konjunktūros prisitaikiusiu Seimo nariu.

Realaus neveiklumo priedanga tapo viešųjų ryšių akcijos ir simuliakriniai politiniai veiksmai. Todėl per neįtikėtinai trumpą laiką – vos kelis mėnesius – Nacionaliniame susivienijime išryškėjo vadinamoji „Sinicos problema“.

Jos esmė paprasta: kiek partija gali ir turi būti laikoma atsakinga už su ja nederinamas ir net neaptariamas Seimo nario viešai skelbiamas iniciatyvas, kurių jis pats neturi galimybių įgyvendinti ir tai puikiai žino?

V. Radžvilas tiksliai apibūdino šią situaciją, siekdamas dalykiškai paaiškinti, kodėl V. Sinicos „kova“ su Cichanouskių privilegijomis virto dar vienu jo paleistu ir akimirksniu subliuškusiu viešųjų ryšių muilo burbulu.

Jei Seimo narys būtų kreipęsis į NS Valdybą, neabejotinai būtų buvę rasti veiksmingesni ir tvaresni būdai šiai problemai spręsti.

Tikiuosi, pagarbi diskusija šiais klausimais dar bus tęsiama.

Laisvūnas Šopauskas – humanitarinių mokslų daktaras, filosofijos ir logikos specialistas, dėstęs įvairiose šalies aukštosiose mokyklose (Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Vytauto Didžiojo universitete), yra partijos „Nacionalinis susivienijimas“ narys ir asociacijos „Tautos forumas“ vadovas.