Daug ko galiu atsisakyti, tačiau niekados nepraleisčiau progos perskaityti Vladimiro Laučiaus, Vytauto Radžvilo, Vido Rachlevičiaus straipsnių, išklausyti turiningų kaip reta Vaido Navicko išplėstinių interviu litanijų aktualiausiais politologijos ir politinės filosofijos klausimais. Kita vertus, sunku būtų paneigti savaime besiperšančią išvadą, kad visi ką tik čia paminėti, iš esmės labai skirtingi autoriai ir tribūnai yra vienijami bent tokios neatsitiktinės aplinkybės, kad dažniausiai jie savo pasvarstymuose atskaitos tašku pasirenka realizmo doktriną, leidžiančią į miltus sumalti idealistinius svaičiojimus politinės tikrovės žemėje. Tikriausiai Lietuvoje yra ir daugiau politinio diskurso „realistų“, tačiau mano dėmesį jau nuo seno yra prikaustę būtent minimi autoriai, kitus galimai esu pražiopsojęs, neapturėjęs savo išsilavinimo naudai…
Kas be ko, šie politologinės refleksijos grandai patraukia dėmesį savo išskirtinėmis kompetencijomis, didesniu nei įprasta mūsų padangėje įsigilinimu į problemą, tačiau yra mano mėgstami ir branginami autoriai dar ir dėl to, kad jie išprovokuoja tokio skaitytojo kaip aš savimonės plastikoje tai, kas kartais yra pavadinama kognityviniu disonansu, nors tiksliau turėtų būti vadinama maišto dvasios pasižadinimu, jeigu norite, savotiška mentaliteto išvarža, papildomų įtampų užgimimu, vidiniu pasišiaušimu, kuris įpareigoja manyti, kad viskas nėra taip paprasta, kaip mėgsta paporinti kompetentingieji autoriai. (Kaip atrodo bent man, žiūrint ne tiek psichologiniu, kiek fenomenologiniu sąmonės dinamikos rakursu, būna ir taip, kad kognityvinis disonansas yra ne tiek trūkumas, kiek privalumas, leidžiantis apsisaugoti bent nuo gelžbetoninio dogmatizmo).
Diskusiją dėl idealistinio ar realistinio pasirinkimo su V. Laučiumi, kuris sako, kad būtent idealistinis Lietuvos užsiangažavimas pastūmėjo Lukašenką į Putino glėbį, esu pradėjęs jau seniau (žr.: čia ir čia), taigi dabar nekartosiu to, kas įvardytos temos plėtotėje yra pasakyta anksčiau.
Kaip atrodo, garbingasis Nacionalinio susivienijimo įkūrėjas ir dabartinis vadovas V. Radžvilas laikosi labai panašaus požiūrio, kad mūsų nesėkmes su Lukašenkos Baltarusija lėmė realistinės dvasios trūkumas iš abiejų, taip pat ir iš mūsų pusės.
Savo ruožtu realistinį požiūrį V. Rachlevičius išbando truputėlį kitoje dislokacijoje, su išdidinto realistinio užsiangažavimo nusiteikimu atsisukdamas į Trampo vykdomos politikos, kartais vadinamos sveiko proto revoliucija, peripetijų, taip pat Rusijos – Ukrainos karo diskurso aptarimą, savo oponentus, pirmiausiai Trampo kritikus, vadindamas beviltiškais kvailiais pagal Dunningo-Krugerio skalę, kurie kardinaliai nesuvokia realybės. Kita vertus, kaip atrodo bent man, jeigu Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultete andai didesnis dėmesys būtų skiriamas humanitarinėmis studijomis, toks neįtikėtinai gabus žmogus kaip Rachlevičius būtų įsisąmoninęs, kad kito žmogaus, taip pat ir oponento tekstų supratimui labiau perspektyvus nei kvailumo skalės matavimas ant jo pavyzdžio yra Georgo Gadamerio pasiūlytas tobulybės prezumpcijos kaip pirminės intencijos principas.
Taigi, kaip atrodo, vis dėlto šis, galimai talentingiausias mūsų dienų autorius, idealizmo ir realizmo dilemą išsprendžia pernelyg supaprastintai, aprašydamas įvardytą kontroversiją kaip kvailių ir ne kvailių kaktomušos fenomeną.
Kaip atrodo bent man, savo ruožtu Vaidas Navickas žengia žingsnelį į priekį, bandydamas įtikinti, kad pats pasaulis pastaruoju metu radikaliai pasikeitė idealizmo nenaudai, sugrįždamas prie ankstesnių laikų pasaulinės politikos grubių papročių. Taigi idealizmas politinės refleksijos sferoje čia yra atpažįstamas veikiau ne kaip kvailumo, bet kaip vėluojančios sąmonės fenomenas, o realizmas apibrėžiamas kaip adekvatumas užstojusių laikų daiktų tvarkai.
Vis dėlto V. Navickas truputėlį gudrauja ir palengvina sau įrodinėjimo užduotį, iliustruodamas tokį neadekvatumą per Gabrielius Landsbergio, kuris iš tiesų greičiau primena animacinio serialo apie triušį personažą nei mūsų ašarų pakalnės pakeleivį, diskurso pavyzdį.
Tačiau idealizmas kaip ontologinė doktrina neturi nieko bendro su atitrūkimu nuo tikrovės ir sklandymu padebesiais. Greičiau yra priešingai. Štai Platonas įrodinėja, kad idealus pradas (gr. idea, eidos, ousia) ir yra tikroji tikrovė, realioji realybė, būtiškoji būtis, o tai, ką mes iš inercijos esame linkę vadinti realybe, Platono žodžiais tariant, yra nupuolusios ir išbyrėjusios sąmonės projekcijos.
Tai, ką mūsų dienų politinės refleksijos realistai vadina realybe, yra, šiandieniniais terminais tariant, redukcijos, t. y. sudėtingesnių dalykų suvedimo į paprastesnius (galiausiai jų išskaidymo į kraštutinius elementus) kelias, yra žengimo žemyn laiptais kelias, kurio galutinis taškas yra kapo duobė.
Dar konkrečiau tariant, politikos realistų vadinamoji realybė yra terpė, kurioje išlikti Lietuvai kaip mažai šaliai beveik nėra jokių šansų. Kita vertus, – jeigu jus paguos, – tokios realybės terpėje termobranduolinio apsiginklavimo epochoje nedaug šansų išlikti turi taip pat ir didžiosios valstybės, net pasaulinės imperijos.
Taigi, kaip matome, atominės bombos faktorius savotiškai pagrindžia Platono pasirinkto atskaitos taško teisingumą.
Kai mes sakome, kad toks yra gyvenimas ir reikia prisitaikyti, niekur nesidėsime, mes dar labiau padauginame tokį netinkamą gyvenimui gyvenimą, su didžiausiu pasitenkinimu atgaminame pasaulį, kuriame vis mažiau lieka šansų išlikti, ar ne?
Ne mažiau svarbu pastebėti ir tai, kad idealizmas politikoje neturi nieko bendro su palaimingu nieko neveikimu, pasitikint gerąją įvykių seka. Tas pats Platonas blogį apibrėžia kaip dvasios anemiją, apatiją, prisitaikėliškumą, pasidavimą, įgalindamas gėrį nusakyti kaip triumfuojančią prieš inercijos jėgas kūrybinę žmogaus galią.
Idealizmas yra valios akumuliacijos doktrina, ne kitaip.
Realybė – kalė, ji laužo stubura. Todėl arba tu išsiriesi kaip kirminas kuriuo esi, arba turi turėt labai tvirta stubura, kad tą realybę perlaužti kaip tau reikai. O tai ne toli ne pas kiekviena yra ,tokių vienetai, o būti reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, reikia dar ir labai didelės sėkmės. Realybė visada viska sumals. Tai nereiškia, kad idealai nereikalingi, jiegyvybiškai būtini, bet kada bestuburis ir berazumis pradeda įgyvendint idealus (o tokių dauguma), lauk baisios bėdos, Mao visiems parodė kaip reikia siekti idealo, na numirė nuo 80 iki 120 milijonų kiniečių, na kas čia tokio. Matyt nepakankamai mirė už „idealus”. Idealas be proto ir sąžinės – begalinis siaubas, o be stuburo, tusčias garsas.
Išsaugojusiam savo giliai suleistas šaknis kaime, pats pasakojo, kad genialios mitys jį aplanko tik viešint gimtame kaime, neeiliniam vietiniam „proto bokštui” Čiuldei „politologinės refleksijos grandai” yra Vladimiras Laučius, Vytautas Radžvilas, Vidas Rachlevičius,Vaidas Navickas… Su šiais ” „politologinės refleksijos grandais” Čiuldė savo straipsnelyje nejuokais nutarė panagrinėti klausimą – ” Ar tikrai politologinės refleksijos sferoje idealistai jau triuškinančiai pralaimėjo realistams?”..
„Virtuoziškai”, bet kaimišką savo ir minėtų „politologinės refleksijos grandų psichoanalitiką” pasitelkęs Čiuldė bando vietinius runkelius įtikinti – „kad jie („politologinės refleksijos grandai”)išprovokuoja tokio skaitytojo kaip aš (Čiuldė)savimonės plastikoje tai, kas kartais yra pavadinama kognityviniu disonansu, nors tiksliau turėtų būti vadinama maišto dvasios pasižadinimu, jeigu norite, savotiška mentaliteto išvarža, papildomų įtampų užgimimu, vidiniu pasišiaušimu, kuris įpareigoja…” – tokius kaip Čiuldė „kaimiškai išradingai pasitelkti” Antikos laikų Platono „supratimą”.. Su kurio pagalba save ir visus kitus kaimų runkelius Čiuldė „įtikina”, kad kiekviename kaime – „Idealizmas yra valios akumuliacijos doktrina, ne kitaip…”
Nors apie idealizmą, materializmą.., visokį kitokį „izmą” protingi „dėdės” yra išaiškinę, ĮRODĘ.. kas tai yra per „DAIKTAS” daugelį kartų..
Kaip ir „politologinės refleksijos sferoje idealistai jau seniai triuškinančiai pralaimėjo realistams”, nes REALISTAI jau seniai ir daugelį kartų yra VISKĄ ĮRODĘ, o IDEALISTAI ir po šiai dienai beviltiškai ir beprasmiškai bando ” ĮTIKINĖTI”.. Tiesa, tenka pastebėti, kad pastariesiems paskutiniu metu, vis labiau ***** populiacijai, sekasi neblogai „ĮTIKINĖTI”.. Tokių įtikinėjimų rezultatą demonstruoja vietinės statistikos ir Eurostato skelbiami statistiniai duomenys….
…nesutikciau su…trampo …sveiko proto realiios politikos…terminu….isskyrus leftizmo anuliavima,kitu sveiko proto apraisku neizvelgiu…uzsienio geopolitikoj – huciu neiveike,Irano neissprogdino,palestinieciu i Marsa neperkele,armenu -azeru konflikto nesprende,Sirijoj neveiksnus,kinai su indais spjauna jam akysna pirkdami ruska nafta ir dujas……o Ukrainos kare apsikvailino iki tragikomizmo.Vidaus politikoj atitinka kvailo xrusciovo valdyma cccp…..muitu politika – tako……zo,kur zvelgsi,ten fiasko.Savo bizny – sesi bankrotai,islipant tik ruskais pinigais,kuriuos ir atidirbineja.Tokio kvailo prezidento javai neturejo istorijoj.
Jei neklystu, vieno žinių portalo reporterė paklausė kandidatės į premjero postą maždaug taip – kaip gali valdyti valstybę asmuo, kurio piniginės lėšos sudaro vos 45 tūkst. eurų ? Komentarų sklityje radosi mždaug toks paklausimas- „ar reporterės nuomone Lietuvą gali valdtyti tik milijonieriai, universitetų dėstytojai, turintys vos 45 tūkst. ar mažiau eurų negali valdyti valstybės ?” Štai toks žiniasklaidinio mąstymo „meinstrymas”….
Piliečių dauguma atkūrus nepriklausomybę patriotiškai tikėjosi, laukė apsireiškiančios idealios valdžios. Kai jiems buvo pasiūlyta (daugumos teise) tokią išsirinkti patiems, paaiškėjo , kad ne tik idealios, bet ir vidutinės rinkėjai išsirinkti nesugeba. Tik viena už kitą prastesnes (žiūr. Seimo reitingus). Po kelių tokių nuviliančių bandymų turėjo sekti rimtas ne tiek politikų, kiek politologų ir visų šviesuolių pokalbis su tauta. Apie žemuoges žiemą. Tačiau jo taip ir neįvyko. Baisu yra pyktis su nusivylusiais idealistais, kad teisuoliškai supykę kartais nesuplėšytų tavęs gyvo į kąsnelius.
Valdžioje idealistų šiuo metu nėra. Ar kada buvo?
Pirmoje Vyriausybėje idealistų buvo, bet jiems teko uždavinys perorganizuoti paveldėtą bankrutavusį sovietinį ūki, atliekant jo privatizavimą. Paaiškėjo, kad tauta tokio idealizmo nesutinka pripažinti. Atimti iš turtingų, dalinti vargšams ir pačiam išlikti vargšu – va čia idealizmas.
Kas tie turtingieji? CK sekretoriai ir kolchozų plėtros mokslų daktarai – prapiesoriai?
Kažin, kas suneša tiems turtingiesiems turtus? Gal aitvarai, o gal samdomi darbuotojai, kuriems kai kurie darbdaviai moka skurdžias algas? Gal galimai dideli procentai už paskolas, maži mokesčiai nuo milijoninių pelnų, kitų pajamų,dividendų (to pasekoje- išpūstos prekių ir paslaugų kainos )padeda susitaupyti jachtoms,lėktuvams viloms netoli Viduržemio jūros, padeda paremti „teisingas” partijas ir kandidatus į valdžią …?
Specialia dėl tokių kaip tu ir buvo SSSR organizuota komunizmo statyba, atsisakant turtingų verslininkų kapitalistų paslaugų.
Ar Vokietijoje, Anglijoje, Austrijoje, Nyderlanduose, Airijoe statomas komunizmas? Pasidomėk, tada komentuok- Vokietijoje keliašimtatūkstantinės ar milijoninės metinės pajamos apmokestinamos 45 proc.Austrijoje pajamoms virš milijono eurų taikomas 55 proc. mokestis, Lietuvoje formaliai -32 proc. Pelno mokestis net Lenkijoje 19 proc. Latvijoje 20 proc. Estijoje 22 proc. Anglijoje 25 proc. Vokietijoje 30 proc. Lietuvoje bus tik 17 proc. Dividendų mokestis Vokietjoje 25 proc. Belgijoje 30 proc. Airijoe 52 proc.
„niekur nesidėsime“
Nikuda nie dieniemsia.
Posakis „niekur nesidėsime“ yra vartotinas lietuvių kalboje, tačiau jis yra laikomas šnekamosios kalbos arba publicistiniu stiliumi. Juo dažniausiai reiškiama mintis: „neturime kitos išeities“, „kaip nors turėsime tai padaryti“, „to neišvengsime“.
Pavyzdžiai:
„Reikia tvarkyti dokumentus – niekur nesidėsime.“
„Nors ir sunku, teks dirbti – niekur nesidėsime.“
Ar tai taisyklinga?
Kalbininkai pažymi, kad šis posakis yra taisyklingas, tačiau tai nėra visiškai neutralus variantas – labiau tinka šnekamojoje ar publicistinėje kalboje, o oficialiuose tekstuose geriau rinktis neutralesnius sinonimus, pvz.:
„To neišvengsime.“
„Vis tiek teks.“
„Kitos išeities nėra.“
Vajetau, oficialios kalbainytės išbraukė rusicizmą iš rusicizmų sąrašo. Dėl to jis, žinoma, iš karto nustojo būti rusicizmas.
Šventas naivume.
dėti
2. tr. rasti kam tinkamą vietą, patalpinti: Nuspirkęs gyvulį, turėk kur ir dė́t Trgn. Klausinėjau mielą tėvą, kur man dėti bėras žirgelis Kp. Ar žinai, kur vagį deda? KlvrŽ. Dukryte mano, jaunoji mano, kur dėjai vainikėlį? JD76. Nebėra kur dẽda (nebėra vietos) Vb. Kur dėjai pirštines? Rdm.
| refl.: Kur sūnus dėsis, kur jis dings? J. Tėvas taip paėmė vaikus į nagą, kad tie nežinojo kur dė́tis Jnš. Na, o kurgi dė́sies, dirbam, vargstam Brž. Sykį taip ma[n] ranką gėlė, kad nežinojau nė kur dė́tis Šk. Miega ir miega, kur jis dẽdasi, tas miegas? Ėr. Kai šilta, kumelėm nėr kur dẽdas Ds. Demiesi kur SD266. Kur galėčiau dėtis? R205.
Neblogas patikslinimas. Tikrai, Sirvydas lenkišką posakį „podziewam się gdzie“ pažodžiui išvertė „demiesi (= deduosi) kur“. Atrodo, kad tai yra senas polonizmas, vėliau sustiprintas atitinkamo rusicizmo.
Vis dėlto posakis „nigdzie nie podziejemy się“ su reikšme „nikuda nie dienemsia“ per visą internetą pasirodo tik vieną kartą 1991 metų laikraštyje „Kurjer Wileński“ („Rozwijają się nowe stosunki gospodarcze i nigdzie nie podziejemy się przed nimi.“ Rašiusiojo rusiškoje mąstysenoje tai buvo „razvivajutsa novyje ekonomičeskije otnošenija i nikuda nie dieniemsa ot nich“). Vis dėlto tai yra rusicizmas.
Lietuvių kalbos žodynuose įvairios žymos nurodo, kad žodis yra neteiktinas, svetimas arba vartotinas tik su apribojimais. Dažniausiai naudojami šie sutrumpinimai:
• barb. – barbarizmas (neteiktinas žodis, dažnai perimtas iš kitų kalbų netaisyklinga forma).
• svetim. – svetimybė (žodis ar konstrukcija, per daug nutolusi nuo lietuvių kalbos normų).
• net. – netaisyklingas, nevartotinas žodis.
• nevart. – nevartotinas (oficialiai nerekomenduojamas vartoti).
• šnek. – šnekamoji kalba (dažnai vartojama netaisyklingoms formoms apibūdinti, bet ne visada reiškia, kad žodis draudžiamas).
• vng. – vienkartinis arba retas vartojimas (kai žodis atsitiktinai pavartotas literatūroje).
• žarg. – žargonybė (neteiktinas žodis bendrinei kalbai).
Oficialiuose šaltiniuose, tokiuose kaip „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (DLKŽ) arba Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijos, dažniausiai nevartotinoms formoms naudojama žyma (nevartotina), o vartotinas atitikmuo pateikiamas po žymos (vietoj jo vartotinas …).
Čia kataloguojamo norminio žodžio „dėti“ reikmės yra vartotinos lietuvių kalboje, nežiūrint pusrusio iš pusrūsio pageidavimų.
reikšmės
Reikėjo perskaityti visą Lenkijos spaudą nuo 1887 metų, neveikas smaukytojau!
To neišvengsi ir pačiam, kalbininke, teks sau prisipažinti ir mūsų mažaraščių atsiprašyti, kad žinojai, kas buvo Blogio imperijos sąjungininkėmis ir tebėra, bet runkeliams melavai, kad nežinojai ir morkas per egzus drapalinai – versdavai susitikti Gintaro viešbutyje Vilniuje be kelnaičių. Norėjai turėti gero darbo univerkėje ir galimybę išlaikyti pulkelį meilužių, tiesa? Ir dabar mus čia kvailini ir marginalizuoji pagal Blogio imperijos sąjungininkių pageidavimą, tiesa?
Smaukytojui iš Gintaro viešbučio čia draudžiama užeiti, morkų čia nėra.