Baltijos kelio pamoka
Prieš kelias dienas minėjome Baltijos kelio sukaktį – gyvą žmonių grandinę, kuri istoriją nušvietė ryžtu ir drąsa. Milijonai stovėjo ranka rankon, nežinodami, ką atneš rytdiena, bet nebijodami rizikuoti. Tikroji laisvė tada gimė ne iš šūkių ar deklaracijų – ji gimė iš veiksmų, paremtų atsakomybe ir vidine drąsa. Tai buvo laisvė, įgyta veiksmais, o ne žodžiais, ir tai pamoka, kuria prisimenu tiek savo asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje.
Baltijos kelias primena, kad tikra laisvė nekyla iš patogių frazių ar iš anksto paruoštų atsakymų. Ji gimsta tada, kai žmonės drįsta veikti, nepaisydami baimės, prisiimti atsakomybę ir kurti realią vertę bendruomenei.
Vaikų nuoširdumo kontrastas
Kai paklausiau savo vienuolikmetės dukros, kas yra laisvė ir kuo vergas skiriasi nuo laisvo žmogaus, ji atsakė paprastai: „Laisvė – tai vasaros atostogos, o vergija grįžta rugsėjo 1-ąją.“ Jos dešimtmetė sesuo tik gūžtelėjo pečiais: „Nieko apie tai dar nemokė.“ Septynių metų dukros nuomone: „Laisvas esi, kai gali būti lauke, o vergas – kai visą laiką žiūri į telefoną.“ Penkiametis sūnus turėjo savo tvirtą nuomonę: „Laisvas esi, kai tave gaudo ir nori uždaryti, bet tu pabėgi, o vergas – tas, kuris verkia.“
Šie nuoširdūs atsakymai dramatiškai kontrastuoja su suaugusiųjų pasauliu. Vaikai laisvę mato kaip galimybę rinktis, patirti ir veikti. Tuo tarpu politikų diskusijose dominuoja tuščios ambicijos, nuolatinis tarpusavio menkinimas, skandalingų pranešimų kūrimas ir įvaizdžio PR strategijos. Tikroji atsakomybė ir rezultatai lieka už kadro.
Politikų įvaizdžio teatras
Šiandien viešojoje erdvėje politikos diskusijos neretai primena šou ar spektaklį, kuriame svarbiau pasirodyti „teisingu“, „protingu“ ar „skaidriu“, nei tikrai spręsti žmonių problemas. Viešieji ryšiai, reitingų vaikymasis ir socialinių tinklų cirkas dažnai pakeičia tikrą darbą. Politikų ginčai dažnai virsta įvaizdžio kovomis: kas garsiau kritikuos, kas labiau pasirodys moralus, o sprendimų priėmimas ir realūs rezultatai – antrame plane.
Matome, kad formuojant naują Vyriausybę ypatingas dėmesys skiriamas ne jos Programos turiniui, o politikų praeičiai, jų asmeniniam gyvenimui. Viešoje erdvėje ypač akcentuojamos tiek pačių politikų, tiek jų šeimų klaidos, tarsi siekiant nustatyti, ar šie žmonės gali būti laikomi „idealaus“ piliečio pavyzdžiu.
Žinoma, skaidrumas yra labai svarbus – visuomenė turi teisę žinoti, kokie sprendimai buvo priimti, kokie rezultatai pasiekti ir kokios klaidos padarytos. Tačiau kartais šis dėmesys tampa toks intensyvus, kad vertinimo kriterijai primena katalikų bažnyčios procedūrą, rengiant kanonizacijos bylą apie asmenį, ruošiantis paskelbti jį šventuoju. Ryškiausias skirtumas, kol kas nėra reikalaujama pateikti įrodymų dėl kandidato įvykdytų stebuklų. Taip pat užmirštamas faktas, kad daug žinomų šventųjų buvo nusidėjėliai, tik vėliau atsižadėję savo klaidų pilno gyvenimo, atlikę atgailą ir vėl atradę gyvenimo prasmę tarnystėje bendruomenei.
Tokia nuolatinė „šventųjų“ paieška politikoje ir nuolatinė persekiojimo atmosfera ne tik paralyžiuoja sprendimų priėmimą ir pervertina praeities klaidas, bet ir išstumdo tikrus profesionalus – tuos, kurie gebėtų ateiti iš verslo ar kitų sričių ir realiai pasiekti rezultatus sudėtingose situacijose. Vietoje jų dominuoja tie, kurie moka šauniai kalbėti prieš kameras, spindėti socialiniuose tinkluose ir sukurti viešųjų ryšių spektaklį, bet dažnai neturi gilios žinių ar praktinės patirties sprendžiant konkrečias problemas. Rezultatas – politika tampa scena, kur svarbiausia – ne dirbti, o šviestis prožektorių šviesoje, o tikrieji darbo kriterijai ir atsakomybė lieka šešėlyje. Tai – patirtis, kurią stebiu tiek politiniame, tiek profesiniame gyvenime.
Laisvė kaip veiksmas
Laisvė gimsta tada, kai drįstame ne tik galvoti, bet ir veikti, kai prisiimame atsakomybę už savo sprendimus ir paverčiame savo tikslus realybe. Aš prisimenu dar mokykloje girdėtą teiginį: „laisvė – tai suprastas būtinumas“. Iki šiol nesu tikras, ar gerai suprantu jo prasmę, tačiau kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau matau: laisvė nėra patogi, ji nėra tušti žodžiai ar viešųjų ryšių triukai – ji reikalauja sąmoningumo, atsakomybės ir drąsos.
Tikrai laisvas žmogus – ne tas, kuris garsiai deklaruoja ar siekia atrodyti „tobulas“, o tas, kuris ryžtasi veikti net tada, kai aplinkiniai juokiasi, abejoja ar bando diskredituoti jo pastangas. Tikras veiksmas, patirtis ir pilna atsakomybė už savo veiksmus – tai tikroji laisvė.
Klaidos – būtina kaina
Svarbu suvokti, kad klaidos yra neišvengiama bet kokio darbo dalis. Didžiausia klaida – nedaryti klaidų. Vengimas klysti paralyžiuoja kūrybą, sprendimų priėmimą ir asmeninį augimą. Tik drąsa priimti klaidas, mokytis iš jų ir toliau kryptingai veikti leidžia siekti rezultatų ir kurti vertę.
Klaidos neturėtų būti traktuojamos tik kaip bausmė, bet kaip galimybė tobulėti. Pavyzdžiui, žemės ūkio srityje gerai neįsigilinus priimtas draudimas auginti kailinius žvėrelius sukėlė nuostolius ne tik ūkiams, bet ir šalies biudžetui. Tačiau kol dar ne visi žvėrelius auginantys ūkiai yra sunaikinti, tinkamai peržiūrint sprendimą ir darant operatyvias korekcijas, klaida gali būti ištaisyta, tapti pamoka, o ne galutine nesėkme. Politikos esmė – spręsti problemas, o ne konstatuoti praeities klaidas.
Laisvė – nuolatinis judėjimas
Tikrai laisvas žmogus nebijo suklysti, nes supranta, kad klaida – ne pabaiga, o galimybė mokytis. Jis atvirai pripažįsta savo trūkumus, pergalvoja sprendimus ir ieško geresnių kelių. Tai reikalauja vidinės drąsos – drąsos, kuri yra tikrosios laisvės šerdis.
Baltijos kelias primena, kad laisvė – tai ne tik žodžiai ar deklaracijos, bet veiksmas, atsakomybė ir drąsa. Minėdami jo sukaktį galime pasvarstyti: ar tikrai naudojamės laisve šiandien, ar vėl pasiduodame stebėtojų vaidmeniui? Ar esame pasirengę veikti, prisiimti atsakomybę ir mokytis iš klaidų – savo, kitų ar bendruomenės?
Kaip vienas istorijos mąstytojų, beveik prieš 500 metų gyvenęs italų filosofas Niccoló Machiavelli, yra pastebėjęs, tikroji laisvė ir gebėjimas veikti reikalauja ne tik drąsos, bet ir gebėjimo nuolat vertinti situaciją, priimti sprendimus net esant rizikai ir nuosekliai siekti tikslų. Jo mintys dažnai interpretuojamos įvairiai, bet viena aišku: tik atkaklumas, nuoseklumas ir gebėjimas mokytis iš klaidų padeda veikti laisvai ir atsakingai.
Todėl laisvė nėra komforto būsena ar pasyvi stebėtojo rolė. Ji atsiranda tada, kai drįstame veikti, prisiimti atsakomybę ir nuosekliai kurti savo bei bendruomenės ateitį. Tik toks požiūris leidžia pasakyti, ir įsivertinti ar esame tikrai laisvi.
Dėmesys politikų biografijoms (ar ne vagis?) iš to kad vienu metu, kaip covido virusas, buvo išplitęs tikėjimas politine vogimo reikšme valstybės gyvenime. „Jei nevogtų, viskam užtektų” – tokia buvo liaudiška tikėjimo išraiška. Buvo ji populiari ir Kaune, tačiau po dabartinio mero įsitvirtinimo kauniečiai bent kiek apsiramino su nevagiančių merų paieškomis.
1992 metų Seimo rinkimai parodė, kad rinkėjų daugumai (kuri laimi rinkimus) politinės politikų ir partijų programos tušti tauškalai. Ar atpigs prie Landsbergio pabrangusi duonelė ir transporto bilietėlis, ar bus darbo, ar padidinsite uždarbius ir pensijas. Va toks klausimų ratas buvo prieš 1992 rinkimus. Ir dar prieš tuos rinkimus buvo daug tikros politikos dėl mūsų gražios tarybų Lietuvos neišmanėliško griovimo. Čia Brazausko agitatoriai įgavo ryškų pranašumą prieš bankrutavusio komunistinio ūkio reformatorius sąjūdininkus , ir laimėjo rinkimus. Dabar privatizacija (aišku, neteisinga) jau baigta, taigi vienu rimtu klausimu prieš rinkimus būna mažiau.
Doudki – dūdos, ką pats čia parašei. Tiesiog dezuoji ir marginalizuoji prastuomenę – kvailini ir apgaudinėji.
Ak, Autoriau, ne dėl to juk draudžiamas kailinių žvėrelių auginimas kad būtų didesnis pelnas…
Laisvė atėjo ne dėka Kapsukėje parengtų demagogijos meno profesionalų ir jos fakultetų melosklaidininkų, ne dėl dezinformacijos propagandistų, o dėl to, kad 1914 metais Vokietija palaužė Antantės narės – carinės Rusijos imperijos kariuomenę, sudaužydama jos galybę Antrajame Žalgiryje 1914 metų rugpjūčio pabaigoje ir privertė Rusiją kapituliuoti, ir sudaryti Brest-Litovsko taiką, įkuriant Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos ir atkuriant Lietuvos ir Lenkijos valstybes, jei dar kas to nežinojo. Jei Kapsukėje mamyčiukams to niekas nepapasakojo ir nepaaiškino – yra uždrausta. Mūsų laikais dėka Gorbio ir jo bendraminčių, jo suburtos komandos, o ne dėka LTSR Komunistų (bolševikų-internacistų) partijos CK komiteto ir jo biuro atėjo ta laisvė, kurią dabar urmu prarandinėjame. Praeitis, kilmė, asmeninė padėtis, turtas sukuria privilegijas ir viršenybės, todėl kandidatų kilmė, socialinė padėtis labai svarbi. Ypač svarbi, nes būtina žinoti, ar kartais ji ne priešų pagalba įgyta. Ne Mokslinio Komunizmo ir jo Politekonomijos mintinai iškalimo pagalba. Arba dėka Mokslinio Kovido įgytos privilegijos ir sužalota galimų konkurentų sveikata – protinės galios, atsakomybės jausmas ir drąsa. Įgyta ne kitų žmonių sąskaita, juos engiant ir apgaudinėjant bei apvagiant. Ne dezi LRT melagienų pagalba.
Ir ne dėka Gorbio, o dėka 70 metų trukusio komunistinio eksperimento bankroto. Visų pirma ūkinio , bet kartu ir idėjinio.
Tamsta, matyt, baigęs Kapsukę su pagyrimu, tiesa? O eksperimentų kol kas niekas nei sustabdė, nei atsisakė. Pasaulio Vyriausybei prireikus internacių Makslinio Kamunizmo – bus grįžtama vėl. Rusijos Bolševikų partija padėjo Amerikai nugalabyti konkurentę Europą. Net taip seniai prezidentas visam pasauliui viešai tai paaiškino ir parašė jankių laikraščiai ir DI platformos. O kas vyksta už uždarų durų – ne Kapsukės pirmūnams žinot ir ne dazi LRT plaštakėms.
Tie, kurie veikė, o ne tik gražiai kalbėjo jau yra išmesti arba patys pasitraukę iš NS.
NS konkrečių sprendimų Lietuvai nesiūlo, tik abstrakcijas ir filosofijas.
…anys ir siulyt negali,nes patys yra neigalus…
Vytauto Radžvilo, Dubniko, Budniko, Gaudento Aukštikalnio sovietinė praeitis man kelia labai daug klausimų.
Ar tik ne dėl tos praeities tokiems žmonėms ir nepavyksta suburti patriotų didesniems darbams.
O Langų majoro, čia budinčio, kokia nuomonė?
Absolute reality and truth:”It occurs when we dare to act, take responsibility, and consistently create our own future and the future of our community.”. As a Lithuanian American, language and nationalism is meaningless without a commitment to civic or national action. There must be a commitment for meaningful action to protect the sovereignty of Lithuania. In the United States we must act as adult responsible Lithuanians and use available resources to advocate continuing US Congressional support and defense funding for Lithuania. Baltic American Freedom League has a digital and phone system that can reach all members of Congress and US Senate. Todate US tax payers have approved $245 million annually in defense allocations for Lithuania, Latvia, Estonia. There are Lithuanians in 50 US States who can participate in advocacy. Commemorating tragic dates are only „virtue signaling” unless connected to action to suport and fund Lietuva. We have friends in the US Congress who need to be contacted now. The enemy is at the gates.! http://www.bafl.com. Tony Mazeika,BAFL Board of Directors, Los Angeles.