Dr. Romualdas Zemeckis, Feisbukas, mensendžeris ir mes

Vis dažniau viešojoje erdvėje girdime susirūpinimą dėl angliškų žodžių plitimo lietuvių kalboje. Rūpestis dėl kalbos yra labai prasmingas – kasdien girdime ar skaitome vis daugiau svetimybių, kurios neretai be reikalo išstumia savus lietuviškus atitikmenis.

Kadangi pats savo profesinėje veikloje gana daug naudoju anglų kalbą, dažnai susiduriu su iššūkiu, kaip teisingai vartoti plačiai pasaulyje paplitusius terminus lietuvių kalboje, o kartais net kaip jų tinkamą vartojimą paaiškinti ir išmokyti savo vaikus. „Reels“, „baneris“, „podkastas“, „wow“, „fainas“ – visa tai tapo mūsų kasdienybės dalimi. Bet ar tikrai negalime jų pakeisti lietuviškais žodžiais? Ir kur yra riba tarp natūralaus kalbos atsinaujinimo bei beprasmiško svetimžodžių vartojimo?

Kalbos kaita ir mūsų atsakomybė

Šiandien akivaizdu, kad naujadarai iš užsienio plinta labai greitai, o oficialių kalbos normų aiškinimo kartais pasigendama. Sovietmečiu leidinys „Mūsų kalba“ nuolat siūlė lietuviškus atitikmenis, aiškino kalbos normas ir ugdė visuomenę. Vienoje Nacionalinio susivienijimo diskusijų grupių Alina Laučienė, kuri ne tik domisi, bet ir aktyviai rūpinasi lietuvių kalbos išsaugojimu, ypač pabrėžia, kaip svarbu ne tik siūlyti lietuviškus atitikmenis, bet ir supažindinti žmones su jų prasme bei tinkamu vartojimu. Alinos pastebėjimu, tik nuoseklus ir kantrus darbas su kalbos vartotojais gali užtikrinti, kad lietuviškas žodis ne tik atsirastų, bet ir įsigaliotų kasdienybėje.

Sovietmečiu „Mūsų kalba“ rašė ir mūsų kalbą prižiūrėjo žymūs kalbininkai – Aldona Paulauskienė, Antanė Kučinskaitė, Vytautas Būda, Albertas Rosina, Jonas Šukys, Stasis Skrodenis, Kazimieras Gasparavičius, Algirdas Sabaliauskas, Kazys Kuzavinis, Ričardas Mironas, Aldona Pupkė ir daugelis kitų. Jie buvo itin atsakingi ir aktyvūs: tada nebuvo interneto, tad rašydami negalėjo taisyti ar braukti – kiekviena raidė turėjo būti galutinė ir tiksliai apgalvota. Skaitydamas senus numerius gali net patikėti, kad jie gyvai sekė kalbos naujadarus, diskutuodavo dėl žodžių vartojimo ir nuolat rūpinosi tautine bei kalbine sąmone. Jie mylėjo Lietuvą ir stengėsi, kad kalba išliktų gyva, savita ir suprantama kiekvienam. Alinos Laučienės pastebėjimu, ši atidumo ir atsakomybės tradicija šiandien yra ypač aktuali, nes informacijos šaltinių daug daugiau, tačiau aiškios ir vieningos pozicijos dažnai trūksta.

Tai nereiškia, kad turime nuleisti rankas. Kalba gyva tol, kol ja rūpinasi jos vartotojai. Verta drąsiai siūlyti lietuviškus žodžius ten, kur jie reikalingi, net jei iš pradžių skamba neįprastai. „Tinklaraštis“, „tinklalaidė“ – žodžiai, kurie kažkada buvo svetimi, šiandien tapo įprasti. Mano viena ryškesnių asmeninių patirčių buvo prieš daugiau kaip dešimtmetį vykdytame tarptautiniame projekte VDU Žemės ūkio akademijoje.

Lietuvoje vykdytos atvejo analizės pavadinime buvo vartojamas terminas Resilient farming systems (liet. „atsparios ūkininkavimo sistemos“). Nors anglų kalboje esmė buvo pakankamai aiški, ieškoti tinkamo lietuviško vertimo buvo sudėtinga, nes žodis resilient (liet. „atsparus, gebantis atsigauti, prisitaikyti prie sunkumų“) apima sudėtingą koncepciją – ūkių gebėjimą atlaikyti ekonominius, klimato ir socialinius sukrėtimus bei prisitaikyti prie ilgalaikių pokyčių.

Diskusijos su kolegomis ir konsultacijos su kalbininkais užtruko apie metus, kol pavyko rasti ir susitarti dėl tinkamo lietuviško termino „atsparios“. Tai patvirtina, kad svarbu ne tik siūlyti lietuviškus atitikmenis, bet ir paaiškinti jų prasmę, kad jie būtų suprantami tiek specialistų, tiek plačiosios visuomenės.

Kada versti, o kada – ne?

Svarbu atskirti dvi sritis: bendrinę kalbą ir tikrinius pavadinimus. Bendriniai žodžiai, apibūdinantys reiškinius, daiktus ar funkcijas, gali turėti lietuviškus atitikmenis. Pavyzdžiui, vietoj „reels“ galima siūlyti „trumpukai“ arba „trumposios laidos“, vietoj „bannerio“ – „transparantas“ arba „plakatas“, vietoj „podkasto“ – „tinklalaidė“ arba „pašnekesių laida“. Tokie žodžiai lengvai integruojami į lietuvių kalbą, linksniuojami ir kirčiuojami pagal mūsų taisykles. Jie skatina kalbos savitumą ir padeda išlaikyti jos gyvybingumą.

Tikriniai pavadinimai – įmonių, produktų ar prekės ženklų – vertimo nereikalauja. Tai tarptautinė praktika visame pasaulyje. Mes nesakome „Mikrominkštas“ vietoj Microsoft, „Obuolys“ vietoj Apple ar „Raudonas bulius“ vietoj Red Bull. Tai registruoti prekių ženklai, kurių vertimas sukeltų painiavą ir galėtų kelti teisinių problemų.

Facebook yra puikus pavyzdys. Iš pradžių tai buvo įmonės, sukūrusios socialinį tinklą, pavadinimas. Šiuo metu pati bendrovė vadinasi Meta Platforms, Inc., o Facebook liko kaip vienas jos produktų, šalia Instagram ir WhatsApp. Lietuvių kalboje kartais pasitaiko linksma pravardė „Veidaknygė“, tačiau kaip oficialus vertimas ji klaidina. Nei viena rimta šalis neverčia tarptautinių prekės ženklų – todėl tikslinga vartoti originalią rašybą, kaip tai darome su daugeliu kitų pavadinimų (Netflix, LinkedIn, YouTube, Coca-Cola ir pan.).

Messenger taip pat yra prekinis ženklas ir veikia kaip Facebook sudėtinė dalis, tačiau lietuvių kalboje jis kartais vartojamas bendrine prasme kaip „žinučių programėlė“. Šnekamojoje kalboje galima tarti mensendžeris, bet oficialiuose tekstuose, dokumentuose ar komunikacijoje visada reikėtų palikti originalų pavadinimą – Messenger. Tai svarbu, nes pasaulyje žinučių programėlių yra daug, pavyzdžiui, WhatsApp ar Viber, ir tikslumas padeda išvengti painiavos.

Šie pavadinimai yra registruoti prekiniai ženklai, o jų oficiali rašyba – juridinės apsaugos dalis. Keičiant rašybą būtų pažeidžiamas nuoseklumas ir galėtų kilti teisinė bei komunikacinė painiava. Pavyzdžiui, ieškant informacijos apie Feisbuką tarptautiniuose šaltiniuose jos gali nepavykti rasti, nes oficialus pavadinimas yra Facebook.

Kasdienėje kalboje galima tarti „feisbukas“, „mensendžeris“ ar „jutūbas“, tačiau rašytinėje formoje – ypač oficialiuose tekstuose, žiniasklaidoje, mokslo darbuose ar teisiniuose dokumentuose – būtina laikytis originalios rašybos.

Šio straipsnio pavadinimas yra specialiai pateiktas kaip klaidingos rašybos pavyzdys. Tokia praktika užtikrina aiškumą, atsekamumą ir pagarbą prekės ženklų savininkų teisei į jų pavadinimus. Tarptautinė patirtis rodo, kad tokios taisyklės galioja daugelyje šalių – pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje taip pat nerasime „Fesbuko“ ar „Jutubės“, net jei tariama kitaip.

Ką galime padaryti?

Svarbiausia – ugdyti kalbos sąmoningumą nuo mažens. Kuo anksčiau įprasime vartoti lietuviškus atitikmenis, tuo lengviau išlaikysime kalbos savitumą. Tai yra visų mūsų atsakomybė, ne tik Kalbos komisijos ar kelių kalbininkų. Kalba nėra vien taisyklių rinkinys – tai gyvas organizmas, kurį formuojame kiekvieną dieną savo pasirinkimais. Kiekvienas žodis ir sakinys atspindi mūsų mąstymą, kultūrą bei vertybes.

Svarbu skatinti diskusijas ir dialogą visuomenėje: drąsiai siūlykime idėjas, nebijokime suklysti, dalinkimės mintimis. Net jei ne viskas prigis, pati diskusija ugdo jautrumą kalbai, padeda pastebėti naujas prasmes ir kurti aplinką, kurioje lietuvių kalba gyvuoja ir tobulėja. Kaip prisimena Alina Laučienė, dar mokykloje ji išgirdo posakį: „Nebijok nežinojimo, bijok klaidingo žinojimo.“ Ši mintis primena, kad svarbiausia – mokytis, klausti ir nebijoti klysti.

Kalbos gyvybingumas priklauso nuo mūsų visų – nuo kiekvieno, kuris drįsta kurti naujus žodžius, siūlyti lietuviškus atitikmenis, diskutuoti, dalintis idėjomis ar tiesiog sąmoningai rinktis savo žodyną. Net mažos pastangos – pavyzdžiui, kasdien vartojamas taisyklingas žodis – gali prisidėti prie visos kalbos gyvybės ir jos išlikimo.

Pabaigai

Kalba yra mūsų tautos veidrodis. Ji turi išlikti gyva, turtinga, savita – bet kartu ir atvira pasauliui. Saugokime ją ne tik taisydami kitus, bet ir patys sąmoningai rinkdamiesi žodžius. Vertinkime lietuviškus atitikmenis, bet nepiktnaudžiaukime priverstiniais vertimais, kurie iškreipia tikrąją prasmę. Jei kasdien savo aplinkoje vartosime lietuviškus žodžius, o svetimybės įsitvirtins tik ten, kur jos iš tiesų būtinos, mūsų kalba ne tik išliks, bet ir klestės. Tai – pati tikriausia pagarba mūsų kultūrai ir tautinei tapatybei.

Nesu kalbininkas ar šios srities specialistas – esu tik eilinis lietuvių kalbos vartotojas. Rašau apie tai, ką pats matau ir patiriu, todėl šis tekstas nėra teorinių žinių rinkinys, o asmeninės patirties atspindys. Dalinuosi kai kuriais Alinos Laučienės ir savo pastebėjimais apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų gali praktiškai prisidėti prie kalbos gyvybingumo. Kiekviena mintis, žodis ir pasirinkimas gali padėti mūsų kalbai gyvuoti, klestėti ir skleistis.

Tai kvietimas veikti drąsiai – nepaisant kritikos, abejonių ar net gąsdinimų. Kaip savo pavyzdžiu rodo Alina Laučienė, net maži, kasdieniai pasirinkimai gali turėti didelę įtaką. Jei rūpinsimės kalba patys, ją mylėsime ir vartosime sąmoningai, mūsų lietuvių kalba ne tik išliks, bet ir klestės – gyva, turtinga ir savita, tokia, kokią ją paliksime ateities kartoms.

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo narys