Lietuva yra vienintelė Vakarų valstybė, kurios valdžia, atidariusi Taivano atstovybę Taivano pavadinimu, po to labai stebėjosi, kodėl Kiniją į tai reaguoja Lietuvai nepalankiais veiksmais.
Tas pats – su Baltarusija: būdama vienintele šalimi, suteikusią ir prieglobstį, ir formalų statusą „teisėtai prezidentei Sviatlanai Cichanouskajai“, Lietuva dabar piktinasi Baltarusijos atsaku.
(…) Lietuva dabar kenčia nuo Baltarusijos valdžios veiksmų ne todėl, kad Minskas nei iš šio, nei iš to nusprendė visomis jėgomis kenkti Lietuvai. Lietuva nuo Baltarusijos kenčia pirmiausia todėl, kad pati pasirinko tokius santykius, tokią politiką ir retoriką. Nedraugiškas veiksmas turi atoveiksmį. Tą buvo galima prognozuoti. Bet mūsų diplomatijos vadovai ir jų pritarėjai toliau vaidina šventas nekaltybes: mes esą nieko blogo nedarėme, o Baltarusija mus nei iš šio, nei iš to „užpuolė“.
Na, taip, žinoma, kurgi ne. Ir čia iškart galima užduoti tris klausimus tiems, kurie vykdo arba palaiko dabartinį Lietuvos užsienio politikos kursą Baltarusijos atžvilgiu, atvedusį prie nelegalų antplūdžio, nesustabdomų oro balionų, trikdančių Vilniaus oro uosto veiklą ir darančių reputacinę žalą Lietuvai, sulaikytų vilkikų ir viso to, kas mūsų kaimynystės politiką daro tiesiog juokingą, apgailėtiną ir beprasmę.
Pirma: ko mes pasiekėme nuo tada, kai nusprendėme demokratizuoti Baltarusiją ir suteikėme Cichanouskajai formalų statusą, laikydami ją, o ne Aliaksandrą Lukašenką, tikrąja Baltarusijos vadove?
Patikslinsiu ir praplėsiu klausimą: kokie šios politikos teigiami rezultatai? Ar Baltarusija tapo demokratiškesnė? Ar savo agresyvia laikysena pasiekėme, kad Lukašenka bent jau išlaisvintų politinius kalinius? Ar privertėme Baltarusiją, kurią kiekvienas „vertybinės užsienio politikos“ sektos narys Lietuvoje privalo vadinti „Rusijos gubernija“, pakeisti savo prorusišką kryptį?
Antra: galbūt mums nepavyko pasiekti visų išvardytų tikslų, bet užtat labai pagerinome Lietuvos vidaus padėtį? Patikslinsiu ir praplėsiu klausimą: ar mūsų politika Baltarusijos atžvilgiu prisidėjo prie Lietuvos piliečių ekonominės gerovės? Ar padėjo verslui, kuris neša pinigus į biudžetą, iš kurio, savo ruožtu, skiriami jau daugiau nei 5 proc. BVP gynybai?
Kalbant apie kaštų ir naudos analizę: ar turime paskaičiavimų, kurie liudytų, kad mūsų politika Baltarusijos atžvilgiu davė daugiau naudos nei padarė žalos? Ir jei baltarusių darbo jėgos antplūdis laikytinas teigiamu kalbamos užsienio politikos rezultatu, tai kodėl ta politinė jėga, kuri labiausiai skatina vanagišką laikyseną Baltarusijos atžvilgiu, dabar kovoja būtent su ta galima nauda – su imigravusia į Lietuvą baltarusių darbo jėga?
Trečia: jei pripažįstame, kad mūsų svarbiausios strateginės partnerės – JAV politinė laikysena yra kelrodė žvaigždė mūsų pačių užsienio ir saugumo politikos gairėms, tai kodėl vadovaujamės tokia užsienio politikos paradigma, kuri absoliučiai prieštarauja JAV administracijos paradigmai?
Ir jei sakome, kaip kad sako mūsų užsienio reikalų ministras, jog itin griežtas atsakas Minsko režimui į jo elgesį su Lietuva turi būti visos ES, o ne tik Lietuvos atsakas, tai kodėl ES negirdi mūsų užsienio reikalų ministro?
Maža to: jei sakome, kad Lenkija, Lietuva ir Latvija turi turėti bendrą poziciją dėl Baltarusijos, tai kodėl Lenkijos ir Latvijos pozicijos – santūresnės, labiau pragmatiškos, o Lietuva tarp jų atrodo kaip ta barzdota moteris Eurovizijoje tarp nebarzdotų moterų ir barzdotų ne moterų: vertybiškesnė už visas ES vertybes? Kodėl Lietuvoje veikiančios tarptautinio transporto ir logistikos įmonės, susidūrusios su išskirtine ir labai specifine Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu, svarsto keltis į Latviją?
(…) Rinkimus, atrodo, laimėjo politinės jėgos, kurios atvirai kritikavo ankstesnės kadencijos „vertybinę užsienio politiką“, o dabar ją kažkodėl ne tik tęsia, bet daro tai net aršiau už Gabrielių Landsbergį. Kaip tai paaiškinti? Kas čia vyksta?
(…) Juk diplomatija nėra priemonė kurti būsimų kandidatų į prezidentus įvaizdžius. Ji neturi tarnauti tiems, kurie nori atrodyti labai patriotiški ir patrauklūs patriotiškiausiems rinkėjams. Ji turi tarnauti ne politikams, o visuomenei. Visuomenei, kurios kasdienybė nėra vien kova už demokratiją Baltarusijoje.
Visuomenės interesai – žemiški, o ne dangiški. Visuomenei diplomatija reikalinga ne tam, kad demonstruotų savo didingą vertybiškumą, o tam, kad padėtų savo šalies piliečiams geriau, patogiau ir saugiau gyventi čia – šioje žemėje su visais jos netobulumais, rūpesčiais ir labai žemiškomis problemomis.
Todėl, švelniai tariant, keista, kad Lietuvos visuomenė leidžia savo užsienio reikalų ministerijos vadovybėms jau kelintą kadencija iš eilės gyventi danguje, o ne žemėje. Čia jau net ne dvi Lietuvos, o du atitrūkę vienas nuo kito, kaip šv. Augustino Žemės ir Dangaus miestai, pasauliai: šis ir (priklaupk, Lietuva) – anas.
(Visas straipsnis – 15min)
2025-12-16 , 18:32
.Socdemai išsigando Konservatorių. Reikėjo jiems išsgąsti 1992 metais. O kai paaiškėjo tautos daugumos sukomunistėjimas, nuo tada Konservatoriai bijo ir tautos ir socdemų. Socdemai (komunistai kapitalistai) irgi kažliek prisibijo tautos, bet ne per daug. Kai reikės, tai ir apmaus. pagąsdinę Landsbergiu, Kubiliumi, Juknevičiene, Šimonyte.
.Socdemai išsigando Konservatorių. Reikėjo jiems išsgąsti 1992 metais. O kai paaiškėjo tautos daugumos sukomunistėjimas, nuo tada Konservatoriai bijo ir tautos ir socdemų. Socdemai (komunistai kapitalistai) irgi kažliek prisibijo tautos, bet ne per daug. Kai reikės, tai ir apmaus. pagąsdinę Landsbergiu, Kubiliumi, Juknevičiene, Šimonyte.
Kaip suprasti tą faktą, kad už laisvę Baltarusijoje labiausiai kovoja tie veikėjai, kurie mūsų šalyje yra didžiausi diktatoriai, kurie uzurpavo LRT ir kitus media kanalus, kurie kaip tik dabar bando įvedinėti cenzūrą ir uždrausti bet kokią valdančiųjų kritiką, kurie manau falsifikuoja rinkimus, kurių sukurti partijų rėmimo įstatymai sukuria sąlygas bujoti valdžioje esančioms partijoms užkirsdami kelius visoms kitoms partijoms, kurie naikina savo šalies žmonių įtaką valstybės procesams iki neįveikiamų aukštumų užkeldami referendumų kartelę, kurių teismai atsisako teisti tuos šios gaujos narius, kurie kviečia fiziškai naikinti nelojalius žmones, bet teisia Mokytoją Laučienę, Mokytoją Astrą, opozicijos media leidinius, taikiai protestuose dalyvavusius žmones, kurie įvedė mokyklose vaikų demoralizvimo pamokas net prieš tėvų valią…
Tie patys veikėjai, kurie manau uždarė mūsų elektrinę, kurie pardavė Mažeikius už 1 eurą, kurie supjaustė mūsų laivyną, kurie sunaikino pramonę, kurie nusavino mums visiems priklausančius elektros tinklus, kurie naikina žemės ūkį, kurie sunaikino ekonominį mūsų šalies egzistavimo pagrindą drįsta kritikuoti tą valstybę, kuri išlaikė savo pramonę ir savo energetiką, kuri pasistatė savo atominę jėgainę.
Tie patys veikėjai, kurie prievartavo savus žmones vakcinomis ir įvedė fašistinę segregaciją, turi įžūlumo piktintis nedemokratine pasak jų Baltarusija, kurioje jokių tokių suvaržymų išvis nebuvo.
Sąrašą galima ir toliau tęsti, bet jau gaila savo ir Jūsų laiko.
Jei tokie veikėjai iš tiesų nori kovoti už demokratiją ir už žmonių teises, už laisvą žodį, o ne kelti konfliktus su kaimynais pagal savo šeiminikų užsakymą, tai turi pradėti demokratizavimo procesą nuo savęs pačių.
Žodžiu, reikia bausti tuos kas neišsaugojo paveldėto sovietinio ūkio, kuris savo didėjančiu technologiniu atsilikimu ir darbo nenašumu pražudė pačią galingąją SSSR…
Kažkodėl lenkai pilnu tempu dabar naudoja mūsų Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą ir nespjauna į ją ir nevadina jos sovietiniu atsilikusiu ūkiu.
„Prievartavo vakcinomis” – ir tai jau fašizmas? Gerai gyveni jei taip supranti fašizmą. Tikrumoje tai nornali drausmė pagal aplnkybes. Kada jos nėra, tada ir ateina fašizmas, pas tikrus fašistus drausmė visada, nesvarbu ar epidemija ar lietus už lango
Jei tamsta bandai teigti kad konservatoriai vakcinų prievartą ir segregaciją vykdė gindami žmones nuo ligos, tai matyt tamsta gyveni kitoje planetoje nei visi kiti žmonės. Priminsiu tamstai, kad melas apie savo gaminamo produkto teigiamas savybes, kurių realybėje nėra, normaliose šalyse yra laikomas sukčiavimu ir baudžiamas teisminiu persekiojimu. Taip pat priminsiu tamstai, nes matyt pamiršai, kad mums, paprastiems žmonėms buvo meluojama, kad vakcinos apsaugo nuo ligos ir nuo jos plitimo. Pradžioje buvo meluojama, kad užtenka susivakcinuoti vieną kartą ir būsi saugus. Vėliau buvo meluojama, kad norint būti saugiam, reikia susivakcinuoti 2 kartus, vėliau – 8 kartus. Tiesa yra ta, kad kiek kartų žmogus bebūtų susivakcinavęs, jis vistiek suserga.
Vakcinos visų pirma yra neveiksmingos, neapsaugančios nei nuo ligos, nei nuo jos plitimo, visų antra – jos yra pavojingos.
Vakcinų ilgalaikis poveikis nebuvo ištirtas. Mums buvo meluojama ir apie tai, kad jau tuoj tuoj jos bus ištirtos. Bet to neįvyko. Jų ilgalaikis poveikis nėra ištirtas iki pat šiol, ir panašu, kad niekas net nesiruošia to daryti.
Priminsiu tamstai, kad medikamentai yra laikomi pavojingais tol, kol nėra įrodytas jų saugumas.
Taip pat priminsiu tamstai apie keistus sutapimus, kuomet po vakcinacijos padaugėjo sveikų žmonių mirčių, kuomet ėmė mirti žmonės, netgi žymūs sportininkai, nesirgę jokiomis mirtinomis ligomis, staiga.
Taip pat norėčiau atkreipti tamstos dėmesį į tą sutapimą, kad po masinės vakcinacijos ypač padaugėjo trombozių, taip pat ir mirtinų, skaičius. Tromboze iki vakcinacijos sirgo palyginti nedidelis kiekis žmonių, kuris po vakcinacijos įgavo masinį pobūdį.
Bet grįškime prie valdančiųjų konservatorių melo ir sukčiavimo faktų įvardijimo pseudopandemijos metu.
Tenka priminti tamstai, kad melas, klastojimas, šantažas ir psichologinis smurtas, pseudopandemijos metu buvo įprasta konservatorių veikimo taktika.
Priminsiu tamstai, kad konservatoriai pseudopandemijos pradžioje teigė, kad jokių g pasų tikrai nebus, teigiantieji priešingai, buvo vadinami sąmokslo teoretikais ir melagienų platintojai. Ir štai – g pasai buvo įvesti.
Konservatoriai teigė, kad vaikai tikrai nebus vakcinuojami, teigiantieji priešingai buvo vadinami sąmokslo teoretikais ir melagienų platintojai. Ir štai – vaikai buvo prievartaujami vakcinuotis (nors jau senai žinoma, kad vaikai ypač lengvai perserga šia liga ir jiems vakcinos yra beprasmės).
Konservatoriai klastojo sergančiųjų skaičius, statistinius duomenis, juos išdidindami. Kuomet keleto savivaldybių merai (Pinskuvienė bei dar keletas) patikrino segančiųjų skaičius savo savivaldybėse, pasirodė, kad net iki 80 proc. šie skaičiai buvo sufalsifikuoti juos išdidinant.
Taip pat priminsiu tamstai, kad pseudopandemijos metu fašizmas buvo pasiekęs tokį lygį, kad per konservatorių ruporą LRT vakarais vykdavo fašistų svarstymai, kaip dar labiau būtų galima pakenkti atsisakiusiems vakcinuotis neveiksmingomis ir pavojingomis vakcinomis. Priminsiu, kad konservatorių fašizmas buvo pasiekęs tokį lygį, kad per LRT, žiūrimiausiu metu buvo siūloma iš atsisakančiųjų vakcinuotis pavojingomis vakcinomis žmonių atimti viską, taip pat ir maistą.
Manau, kad atsižvelgiant į išvardintus faktus (ir dar neišvardintus) pseudopandemija buvo pati didžiausia pasaulinė afera, kuomet ligos dydis buvo kambarinio šuns dydžio, bet melo, duomenų klastojimo ir propagandos būdu ji buvo išdidinta iki dramblio dydžio.
Manau, kad aferistai konservatoriai ir jų šeiminikai pasauliniai nusikaltėliai davosošvabomasonai turi sulaukti teisingo teismo.
Daug politikuoji .Pagak tave specialistai virusologai, epidemiologai turėjo pasiruošti gydymui dar iki paties viruso pasirodymo planetoje . Gerai būtų, bet praktiškai reikėjo veikti kartu su viruso plitimu pasaulyje. Ne tik Lieruvoje, keip atrodo iš paties pasakojimo. Gydytojai paskubomis priiminėjo sprendimus, kiti gamino vakcinas irgi paskubomis.O politikai darė ką jiems rekomendavo specialistai. Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Aiškiai nori iš medicininės problemos išpūsti kuo didesnę politinę.
Apibendrinkime iki siol vykusi pokalbi. Kaip matau tamsta nepaneigei mano issakytu klastojimo, santazo, manipuliavimo ir fasistines segregacijos faktu (butu kvaila neigti tai kas akivaizdu), bet pasirinkikai kita buda pateisinti siuos klastojimo faktus – teigi kad pseudopandemija buvo ne politinis diktaturos itvirtinimas panaudojant pseudopandemija ir faktu klastotes, bet medicinine problema, kuomet del nezinojimo ko imtis buvo perlenkta lazda.
Tamstos teigini, kad pseudopandemija buvo grynai medicinine problema paneigia keletas faktu.
Visu pirma jei pseudopandemija butu buvusi medicinine problema, kuomet mokslininkai susiduria su nezinomu virusu, tuomet sprendimu paieska butu vykusi visai kitu budu nei ji vyko dabar.
Jei pseudopandemija butu buvusi medicinine problema, kuomet mokslininkai butu susidure su nezinomu virusu, tuomet sprendimu butu ieskoma mokslinemis priemonemis, tuomet butu buve keliamos ivairios, netgi visikai priesingos viena kitai hipotezes, jos butu buve viesai argumentuojamos, moksliniais argumentais ginamos ir moksliniais argumentais paneiginejamos, del ju butu gincijamasi, butu buves moksliniais metodais ir moksliniais argumentais ieskomas teisingiausias sprendimas.
Ar bereikia tamstai priminti, kad nieko panasaus nebuvo, nebuvo jokiu keliama teoriju, nebuvo del ju diskutuojama, nebuvo klausoma jokiu argumentu, buvo per visus kanalus proteguojama viena nuomone, bet kokia kita nuomone buvo kancelinama, turintieji kita nuomone mokslininkai buvo marginalizuojami, is ju buvo atvirai ir viesai tyciojamasi.
Taip pat kyla klausimas, jei kaip tamsta teigi pseudopandemija buvo medicinine problema, kuomet mokslininkai susiduria su nezinomu virusu, tuomet kam butu reikeje valstybiniu lygiu klastoti duomenis isdidinat serganciuju skaicius? Duomenu klastojimas yra priesingas moksliniam metodui, nes klastojant nerandamas teisingas problemos sprendimo budas, bet jis paslepiamas. Klastojimas padejo iteigti zmonems klaidingus faktus apie pseudopandemijos dydi ir rinktis klaidingus jos suvaldymo budus.
Taip pat yra tokiu faktu, kaip isankstinis vakcinu uzpirkimas tokiais kiekiais, kad kiekvienam zmogui tektu po 8 vnt vakcinu, nors buvo meluojama, kad zmones tikrai nebus verciami skiepytis astuoniomis vakcinomis, kad pilnam apsisaugojimui pilnai pakaks susivakcinuoti su viena vakcina. Ir kaip visi zinome zmones galu gale buvo verciami susivakcinuoti tomis astuoniomis vakcinomis. Sis faktas parodo, kad sprendimas vakcinuoti zmones astuoniomis vakcinomis nekylo pseudopandemijos eigoje, bet buvo is pat pradziu suplanuotas.
Manau yra akivaizdu, kad pseudopandemija nebuvo kaip tamsta teigi, medicinine problema, kuomet del nezinojimo ko imtis buvo perlenkta lazda, bet politinis veiksmas, diktaturos itvirtinimo bandymas pasinaudojant laboratorijoje sukurta liga.
Pagrįstos Autoriaus mintys. Negalime skirti kitai valstybei prezidento ir po to aiškinti, kad anie nedraugiški mums, ypač dar teikdami prieglobstį to apsišaukusio prezidento politinei veiklai. Saudo Arabija irgi nėra demokratiška, tačiau tai jų vidaus reikalas. Įsivaizduokime, jei mums prezidentą paskirtų kokia nors Rusija ir iš Karaliaučiaus visaip skatintų veikti jį? Yra tarptautinė teisė ir tarptautinių santykių pamatiniai dalykai. Remkime Ukrainą ir neužsiimkime perversmas Baltarusijoje.
Jei kaimynas muša savo žmoną tai OK, jo reikalas; jeigu svetimą, tai jau negerai.
O jei žmona tapo neištikima su kaimynu.Tai ką mušti savo žmoną ar svetimą kaimyną?O gal pasidalinti žmona su visais.
Apie idealizmo tikroviškumą ir realizmo utopiškumą
Vladimiras Laučius yra parašęs daug puikių, net įstabių straipsnių, tačiau į lietuvių publicistikos istorijją, manding, jau įeis kaip žmogus, kuris suniekino Lietuvos pasiryžimą palaikyti kaimyninės baltarusių. tautos laisvės siekį. Kas atsitiko tikrai puikiam autoriui – kodėl šitaip? Gal iš tiesų mes visi jau esame apsikrėtę moralinį žmogaus veidą naikinančiu virusu, nes vis dažniau padoriais laikyti gentainiai viešumoje ima ir pasirodo užsidėję ciniko kaukę?
Tarkime, kad ir Lietuvoje yra krūvelė žmonių, kurie slaptai simpatizuoja tironui, – greičiausiai tai būtų psichopatinių bruožų turintys politikai, įsisvajoję apie neribotą valdžią. Nesunku suprasti ir tuos bendrapiliečius, kurie baiminasi dėl galimų ekonominių nuostolių, pradėjus kerštauti užsirūstinusiam kaimyninės šalies diktatoriui, bijo balionų karo. Kiti apskritai visados nepavargdami kovoja už taiką, ar ne? Tačiau net ir taip nusiteikę asmenys, kaip atrodo, šiandien yra linkę laikyti liežuvį prikąstą, gerai suprasdami, kad kvestionuodami laisvės idėjos prasmingumą gali užsitraukti nešlovę daugiau ar mažiau civilizuotoje šalyje.
Tačiau štai V. Laučius tampa jų ruporu, nesibaimindamas galimų reputacijos nuostolių Ar Vladas yra drąsus žmogus, kalbantis už bailius? Tikriausiai taip ir yra, tačiau labai liūdnai atrodo tokia jo drąsa, nepavydžiu. O gal V. Laučius aukojasi, susidegina ant laužo, tokiu būdu bandydamas atpirkti Lukašenką palaikančių mūsų tautiečių nešvankius įsivaizdavimus? Jorge Luisas Borgesas viename iš savo apsakymų bando įpiršti mintį, kad tikrasis Kristus buvo Judas, kuris prisiėmė sau išdavystės nuodėmės naštą.
Na, prisipažįstu, ką tik truputėlį „sutirštinau spalvas“, nes, tiesą sakant, V .Laučius neigiamai vertina ne baltarusių pasipriešinimą diktatoriui, o mūsų įsitraukimą, kad „ neprotingai“ palaikome baltarusių tautos kovą už laisvę, niekina tokį įsijautimą kaip komišką pasipūtimą ir nutolusią nuo tikrovės idealistinę pozą, atsisakius tikroviško politinio realizmo.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kai kartais apie sutiktą gyvenime patikimą asmenį sakome, kad anas yra tikras žmogus, paprastai turėdami galvoje, kad likimas lėmė susidurti su būtybe, kurios sutikti realiame gyvenime beveik neįmanoma, taigi „tikras žmogus“ čia yra suprantamas kaip neįtikėtinas personažas, nukabintas nuo idealaus dangaus, ne kitaip. Esu pastebėjęs ir tai, kad užkeikimą „toks gyvenimas“, tarsi jau įpareigojantį taikstytis su negerovėmis, paprastai kartoja tie, kuriems tos negerovės yra labiausiai patogi platforma. Taip ir politikoje nepajudinamu laikomas tironas yra stipus ne dėl to, kad slepiasi už atominės bombos, o tik dėl tos priežasties, jog politinio realizmo sumetimais atsisakome įvardyti daiktus tikraisiais vardais, tokiu būdu toldami nuo tikrovės. Būtent politinis realizmas leidžia drakonui užsiauginti sparnus. Toks politinis realizmas pasitarnauja gyvenimo nurealinimui, dar daugiau, yra gyvenimo drerealizacijos stichija.
Ar sakote, kad baltarusių tautos laisvės siekį reikia palaikyti nepametant proto, taigi tik iki tos ribos, kol mūsų įsitraukimas nekenkia nacionaliniams interesams? Tačiau aš pats į šį klausimą žiūriu ne tiek tautiniu, kiek, jeigu norite žinoti visą tiesą, lytiniu požiūriu, žavėdamasis Baltarusijos moterų pasiryžimu.
Kaip jau kartą esu kažkur pastebėjęs, tik vakar į laisvę paleista Maria Kalesnikova anąsyk pakartoja Sokrato žygdarbį, o būdamas šiokiu tokiu vyru iš Lietuvos, negaliu suvaldyti savo audringos simpatijos tokiai tikrų tikriausiai moteriai, neįsitraukti visa savo esybe, linkėdamas kovojančiai baltarusių tautai sėkmės. Įsijausti į M. Kolesnikovos puoselėjamus idealus reikėtų net tada, jeigu toks mūsų besaikis įsijautimas, nesuvaldyta aistra užtrauktų pražūtį visai žmonijai, priešingu atveju kiltų klausimas – ar tas žmonijos išlikimas iš tiesų yra jau tokia neginčijama vertybė?
Kraštutiniu idealistu minties istorijoje yra laikomas Platonas, kuris, plėtodamas idėjų teoriją, daikto būtį iškėlė į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Ar toks daikto nubūtinimas, kai ontologinis svorio centras yra perstumiamas idealumo linkme, yra kažkoks savivaliavimas, tarkime, neteisėtas kaprizas? Atkreipkime dėmesį į tai, kad ir moderniųjų laikų mokslas, užtikrinantis realią technikos pažangą, pasitinka tikrovę priešpriešais keldamas idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo matą ir pamatą.
derealizacijos
Šlovingosios ES plačios tėvynės moteriškos sielos rašytojais ,keturis kart tapusiais sąjungos didvyriais, palaikančiais vakarietiškų moterų feminizmo ir dominuojančios emancipacijos galios sklaidą,ir nenuilstamą kovą prieš ritietiškų šovinistų tvirtų sienų tradicinį patriarchatą.Tik suvieniję moteriškų išlaisvintų galių politines kultūrines orgazmines jėgas galime įveikti šituos ritietiškus moterų pavergėjus, tironus.Paskandinsime,nušluosime,apsemsime,kaip tvanas jų patriarchalinius sostus nežabotos transkultūrinės sekspolitpotologinės laisvės jėga ir galia.Neikas prieš mus neatsilaikys.
Labai įdomiai skamba, tik nesupratau apie ką kalbama. Nepaisant to, nuoširdžai pritariu Jums, nes ir mano dažniausiai ekspoatuojama tema yra – apie karvizmą Lietuvoje. 🙂
Šios dienos įvykiai priminė kaip Lietuva pabandė gerinti santykius su kaimyne Baltarusija ir vardan draugystės atidavė Lukašenkai jo pageidaujamą nusikaltėlį, o dabar Nobelio laureatą Bėliackį
8 min. OPT.
Maždaug nuo 4 min. įrašas iš LRT apie balionus, kur kalba specialistas apie balionus iš kaimynų.
https://youtu.be/Aqkc6gFIrr0?si=hWqyGrjMmeqSoqRh
Ir su Rusija nesipykime dėl kažkokios Ukrainos. Nepavyko vienas du demokratiškai nugalėti, tai imkime atgal pelningai prekiauti, visų suinteresuotų pusių (išskyrus gal ukrainiečius) bendram pasitenkinimui.
Isivaizduokime lietuvius tokioje padėtyje kaip dabar baltarusiai ir atvirkščiai. Kokią politiką ponas Laučius rekomenduotų demokratiškos Baltarusijos valdžiai vykdyti diktatoriaus rankose esančios Lietuvos atžvilgiu? Tokią kaip išdėstė straipsnyje? Nesipykime dėl kažkokių demokratijų ir pelningai prekiaukime. Nes jei palaikysime Lietuvos demokratus, tai Lietuva į Baltarusiją ims siųsti balionus su taboka. Geriau nereikia. Ir Amerikai irgi rekomenduotų perdaug nesiardyti dėl kažkokios Lietuvos, bet vykdyti orią, pragmatišką didžiosios valstybės politiką su kitomis didžiosiomis, tokiomis kaip Rusija ir Kinija.
Ši valdžia, matomai, iš baimės, puolant konservatoriams nuo pirmų socdemų darbo dienų, pasidavė, tikėdamiesi sušvelninti puolimą, bet, tikriausiai, apsiriko nes opozicija pajutusi silpnesnį dar aršiau puola…