Aprimus isterijos bangai, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gyvenimas teka savo vaga, o purslai ant nosies tik sapnas.
Ne, tai ne sapnas. Pabandykime ramiai įvertinti ir apžvelgti kas vyksta.
Vyksta eskalavimo ir agresijos didinimas. Šis procesas įtraukė ir paveikė gerokai mažesnę dalį žmonių, nei gali atrodyti skaitant pasisakymus socialiniuose tinkluose ar klausant suinteresuotų asmenų postringavimus. Eskalavimas jau pasiekė tokį lygį, kai viena pusė sako kad nėra Lietuvoje jokio susiskaldymo, yra tik mūsų priešai, kuriuos reikia nugalėti ir atimti iš jų valdžią.
Protestai nepadės, reikia jėga perimti valdžią, kaip Sąjūdžio laikais. Reikia priminti, kad Sąjūdžio laikais valdžia buvo perimta ne jėga, o rinkimų keliu. Dabar kviečiama pakeisti valdžią, kuri išrinkta per demokratinius rinkimus. Taip, tai kvietimas įvykdyti perversmą.
Kodėl valdžia tai toleruoja ir nereaguoja?
Atsakymas banaliai paprastas – valdžia bijo, kad Lietuvoje institucijos jau neveikia ir mėginant atstatyti tvarką eskalavimas dar labiau padidės ir įvyks perversmas. Eskalavimo šalininkai kol kas nekviečia imtis smurtinių veiksmų. Valdžią tikisi perimti taikiai, mobilizavus ir išvedus į gatves mases.
Vargu ar toks scenarijus įmanomas, bet siekis yra aiškiai deklaruojamas. Jeigu nepavyks perimti valdžią greitai, tai siekiama padaryti per rinkimus. Pirmiausia savivaldos, o paskui ir Seimo.
Kas šio proceso iniciatoriai?
Vieni jų veikia atvirai, tik savo tikslus pridengia skambiais lozungais, o kiti stovi šešėlyje.
Eskalavimas prasidėjo iškart po to, kai valdžioje buvusios partijos pralaimėjo rinkimus. Jos nesusitaikė su pralaimėjimu ir pradėjo Lietuvos politinės sistemos destabilizavimą. Šis procesas buvo sėkmingas dėl naujosios valdančiosios koalicijos silpnumo.
Kova dėl nacionalinio transliuotojo depolitizavimo gerokai apsunkino valdančiosios koalicijos darbą. Reikia nenuvertinti ir to, kad valdančioji koalicija darė daug klaidų, kurias sąlygojo jos silpnumas. Neabejotinai šiame procese dalyvauja ir verslo grupuotės, kovojančios dėl krašto apsaugai skirtų pinigų, kuriuos gali pasiekti tik su politiniu palaikymu arba šantažo pagalba.
Šiuose procesuose atvirai dalyvauja visuomenininkai turintys glaudžius ryšius tiek su politikais, tiek su verslo struktūromis.
Nacionalinis transliuotojas tapo šio proceso katalizatoriumi.
Žinoma su tokiu vertinimu sutiks ne visi. Kita pusė mato kitokį vaizdą. Visgi svarbu ne tik matyti, bet ir suprasti kaip veikia šis mechanizmas. Schema nesudėtinga. Interesai – politika, verslas, aktyvizmas. Konflikto įrėminimas, įprasminimas, platinimo kanalai.
Emocinė mobilizacija – mitingai, spaudimas, radikalizacija. Silpnas politinis atsakas skatina dar didesnį radikalizavimą. Tai uždaras ciklas. Klausimas kaip iš jo išeiti ir sulaužyti eskalavimo spiralę?
Manau kad beprasmiška bandyti perrėkti vieni kitus. Svarbu argumentuotai parodyti šalių interesus, bet ne reaguoti į kovotojų ar jų oponentų emocinius pareiškimus. Žmonės įsitraukia į šiuos procesus ne dėl informacijos, o dėl emocinių.
Reakcijos į emocijas tik blogina situaciją. Esminis ir svarbiausias klausimas ar Lietuvoje veikia institucijos?
Patinka ar ne, turime pasitikėti institucijomis, nes kito kelio sulaužyti eskalavimo spiralę tiesiog nėra. Jeigu jos neveikia, tada niekas nepadės ir eskalavimas prives prie chaoso, dėl kurio nukentės visi. Blogiausiu atveju galime netekti ir Nepriklausomybės. Lietuvos istorijoje tai jau buvo ne kartą, gali pasikartoti vėl.
„valdžia bijo, kad Lietuvoje institucijos jau neveikia ir mėginant atstatyti tvarką eskalavimas dar labiau padidės ir įvyks perversmas” – sako autorius.
– Valdančiosios daugumos partijas 2024 m. seimo rinkimų pirmame ture parėmė 562 tūkst. rinkėjų.
Tai kur kas daugiau, nei dalyvauja be valdžios nenurimstančios opozicijos mitinguose – valdantieji juk galėtų remtis šiuo faktu. Bet realybė tokia, kad pagrindinė valdančiųjų partija neturi stipraus lyderio ir po gegužės 1-osios neturės.
Pagrindinė opozicijos partija – taip pat. Todėl jokio rimto perversmo kol kas nebus, nebent nerimti pabandymai.
Tos valdžios anais laikais pats neperiminėjai be Gorbio leidimo ir kol į Perestroikės mitingus nepradėjo vaikščioti Lietuvos bolševikų partijos CK sekretoriai, gavę leidimą iš pačio pačiausio – iš Maskvos. Vadinasi, valdžia liko tose pačiose rankose, tik dėl runkelių ir kvailų zubrylų bei mokslo pirmūnų pakeitusi pavadinimą. Todėl ir šiandien ji varo tą patį deziuką kaip drg.L.Brežnevo laikais – rengia mus naujai galimai okupacijai, jeigu kas ir naujai rusifikavę sostinę Vilnių, į ką turėtų ateity atsižvelgti galimas okupantas ir palikti juos valdžioje vėl tik po kitu pavadinimu.