Valdas Sutkus
Sveiki atvykę į marksistinę Kaliforniją, kur paprasčiausias sveikas protas jau laikomas „sistemine priespauda“. Jei atrodė, kad ankstesni radikalių „progresyvistų“ eksperimentai su mokymu bei ugdymu buvo dugnas, tai prasideda naujas etapas. Vietiniai aktyvistai kartu su švietimo biurokratais, apsiginklavę madingais „kalbinio teisingumo“ (Linguistic Justice) ir „antirasistinio vertinimo“ (Anti-racist Grading) lozungais, nusprendė išlaisvinti „engiamus“ juodaodžių vaikus.
Nuo ko? Nuo „baltųjų viršenybės gramatikoje“, žinoma. Jų kuriamose „kultūriškai jautraus ugdymo“ (Culturally Responsive Pedagogy) gairėse dabar rimtu veidu aiškinama, kad reikalavimas vaiką mokyti norminės anglų kalbos yra traumuojantis, kolonijinis aktas. Ten, kur juodaodis ar imigrantų vaikas dar tik mokosi artikuliuoti garsus, ateina tapatybės komisarai su savo marksistinėmis špargalkėmis ir rėžia naują dogmą: mokyti juodaodžių vaikus standartinės anglų kalbos (Standard American English) yra mikroagresija. Nes juk egzistuoja atitinkamuose rajonuose vartojama „Black English“ (juodaodžių anglų kalba) – gatvės žargonas ir gramatikos chaosas, kurį dabar vadina „autentišku tapatybės balsu“ ir stumia į valstybines mokymo programas, kaip pilnavertę alternatyvą standartinei anglų kalbai.
Štai čia atsiveria tikroji, rafinuota šito biurokratinio humanizmo panieka jų, neva, ginamiesiems. „Progresyvūs“ Kalifornijos švietimo aktyvistai apsimeta ginantys „engiamuosius“, tačiau jų fundamentali prielaida yra giliai rasistinė: juodaodžiams normalūs kalbos ir mąstymo standartai tiesiog biologiškai ar kultūriškai nepasiekiami, todėl geriau jų išvis nekankinti mokslu. Vadinamoji juodaodžių anglų kalba paverčiama šventąja karve, o paprasčiausias gatvės slengas – neliečiama kultūrine vertybe.
Švietimo inžinieriai atsisako matyti kalbines spragas kaip problemą, kurią švietimo sistema privalo padėti įveikti. Jie siūlo kai ką kita – legalizuoti atsilikimą ir paskelbti jį siekiamybe.
Tačiau kalba nėra tik oro virpinimas, tai mąstymo architektūra, lemianti loginę žmogaus struktūrą, jo savidiscipliną ir gebėjimą operuoti sudėtingomis sąvokomis. Įkalinti vaiką primityviame kiemo žargone ir vadinti tai kultūriniu išlaisvinimu yra ne kas kita, o pedagoginis nusikaltimas. Juk vaikas turi suprasti, kad pasaulyje už jo namų ir jo gatvės ribų galioja bendros taisyklės, jog mintis turi turėti aiškią formą, o gatvės šnekta nėra visuotinis standartas. Kai mokytojas, iš baimės būti apkaltintas netolerancija, yra priverstas ne mokyti kalbos taisyklių, o ploti bet kokiam gramatiniam chaosui, pūti pradeda visa ugdymo sistema.
Kai valstybinių mokyklų rezultatai tampa tragiški, o mokiniai nebemoka skaityti ir rašyti, „progresyvusis“ švietimo aparatas imasi patikrinto triuko – pakeičia žodyną. Chroniškas neraštingumas per vieną naktį transformuojasi į „alternatyvų raštingumą“, elementarios kalbos klaidos tampa gerbiama „kalbine tapatybe“, o ugdymo kartelės numetimas ant grindų išdidžiai pavadinamas „įtraukiuoju ugdymu“. Nebereikia reikalauti nuoseklaus, sunkaus darbo. Užtenka pranešti, kad nemokėjimas taisyklingai dėlioti sakinių yra tiesiog autentiškas kultūrinis savitumas, kurį sistema privalo vertinti ir globoti.
Kalifornijos švietimo aktyvistai siūlo juodaodžiams didžiuotis tuo, kad jų vaikų kalbinis skurdumas yra pripažintas ir gerbiamas. Tai tiesiog patyčios iš ugdymo, kai vaikui ne tik neduodamos kopėčios pakilti aukštyn, bet dar ir įteigiama, kad sėdėti duobėje yra jo autentiška teisė ir jis turi tuo didžiuotis.
Tačiau darbo pokalbyje, universiteto auditorijoje ar verslo susitikime gatvės žargonas niekam neatrodo romantiškas, jis tiesiog signalizuoja apie neišprusimą ir siaurą akiratį. Kalba yra pirminis atrankos filtras ir kilimo socialiniais laiptais įrankis. Atimti iš vaiko šį įrankį ir vadinti tai kalbiniu teisingumu yra pasityčiojimas iš paties ugdymo proceso.
