Prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas. Nėra dešiniosios ar kairiosios migracijos politikos – tik globalistinė arba nacionalinė politika

Labai nustebino, bet dar smarkiau nuvylė tai, kad „Respublikos“ portale taip ir nebuvo paskelbtas V. Budniko interviu „Vakaro žinioms“ migracijos klausimu.

Jame į problemą žvelgiama iš esmės, tuo padarant galą paviršutiniškoms ir pigioms spekuliacijoms šia tema.

Buvusios „dešiniosios“ ir esamos „kairiosios“ valdžios palaikoma masinė imigracija į Lietuvą ir sparčiai vykstanti krašto kolonizacija – tiesioginė ir akivaizdi grėsmė lietuvių tautos ir valstybės išlikimui. Todėl atrodytų, kad apie šią grėsmę derėtų kalbėti atsakingai ir kiek įmanoma dalykiškiau bei giliau.

Itin nelinksma išvada

Kiekvienas virš nuvalkiotų banalybių pakylantis konceptualus straipsnis yra aukso vertės lėkšto plepėjimo sraute ir turėtų būti skelbiamas kuo plačiau. Tačiau kai toks tekstas lieka neprieinamas daugybei skaitytojų, kuriuos galėtų lengvai pasiekti turint nors krislelį geros valios ir nuoširdaus rūpesčio dėl Lietuvos ateities, norom nenorom tenka prieiti itin nelinksmą išvadą.

Labai panašu, kad net patriotiška save laikančioje žiniasklaidoje vengiama iš esmės kalbėti apie imigraciją ir jos keliamus pavojus paprasčiausiai todėl, kad net Lietuvos likimą galintį nulemti klausimą mėginama panaudoti instrumentiškai – tik kaip dar vieną grupuočių kovos dėl valdžios įrankį. Mat nesugebėjimas arba vengimas kalbėti iš esmės visada sukuria tai, ką galima pavadinti instrumentinių spekuliacijų erdve.

Joje randasi tariamų idėjinių takoskyrų migracijos klausimu fantomai ir kuriami imitaciniai kovotojų su realia grėsme įvaizdžiai. Pasirodo, galima be vargo sukonstruoti tokią viešiesiems ryšiams tarnaujančią fikciją, kokia tapo ir paplito menama skirtis tarp neva vykdomos kairiosios ir galimos vykdyti dešiniosios migracijos politikos.

Visada rusenusios šios fikcijos žarijos virto kaitriai suliepsnojusiu laužu pratrūkus vadinamajai Seutos migrantų krizei. Jos fone užtenka pasakyti, kad reikia griežčiau saugoti Europos Sąjungos išorės sienas, reikliau ir sparčiau integruoti atvykėlius, tvirtu ir valdingu tonu pasakyti, kad imigrantai privalo gerbti mūsų kultūrą ir neprimetinėti iš tolybių atsineštų gyvenimo taisyklių – jau esi dešiniosios politikos atstovas!

Ir sulauksi liaupsių kaip kuo tikriausias „dešinysis“ – tokiu buvo entuziastingai „pakrikštytas“ socialdemokratų vyriausybės vidaus reikalų ministras. Tikėti ir maitintis tokiomis iliuzijomis paprasčiausiai pavojinga. Būtent todėl toks svarbus ir naudingas jas išsklaidantis V. Budniko interviu.

Jame kalbama iš esmės – nes trumpai, bet taikliai nusakomas idėjinis Europos Sąjungos integracijos pagrindas ir jos galutinis tikslas.

Integracijos iš principo neįmanoma suvokti remiantis vadinamuoju sveiku protu. O kol vadovaujamasi paviršutinišku ir nieko bendro su tikrove neturinčiu integracijos principo ir mechanizmo supratimu, tol praktiškai neįmanoma suvokti ir patikėti, jog ant vadinamųjų leftistinių pamatų statoma ES iš principo negali būti niekas kita, o tik totalaus tautų ir nacionalinių valstybių naikinimo mašina.

Jos vienas svarbiausių kūrėjų Žanas Monė (Jean Monnet) yra aiškiai pasakęs: Europa iki šiol neegzistavo. Ją dar privalome sukurti, kad ji galėtų atsiskleisti pati sau.

Socialinės inžinerijos projektas

Tai reiškia, kad kasdienis buitinis įsivaizdavimas, jog „integracija“ yra paprastas žmonių, tautų ir valstybių vienijimosi procesas, yra absoliučiai klaidingas. Šitaip įsivaizduoti šį vyksmą yra tas pat, kas tikėti, kad atomas yra mažytė Saulės sistema, kurioje apie branduolį/centrą tarsi miniatiūrinės planetos sukasi kitos dalelės.

Europos integracija yra antropologinės ir socialinės inžinerijos projektas, radikalumu pranokstantis SSRS „būsimo komunistinio žmogaus“ ir Trečiojo Reicho „antžmogio“ kūrimo projektą. Turi būti sukurtas naujasis gerasis europietis – „europinis antžmogis“, neturintis nieko bendro su iki šiol (vis dar) atpažįstamu europiečiu. Jam atsirasti absoliučiai būtiną sąlygą trumpai nusakyti galima šitaip: visos Europos tautos turi būti PERMALTOS taip, kad taptų beforme žmogiškąja medžiaga „naujajam europiečiui“ formuoti.

Toleruojama ir faktiškai įteisinta masinė nelegali imigracija į ES tokia tapo tik todėl, kad ji sąmoningai ir tikslingai naudojama kaip viena svarbiausių tokio permalimo priemonių ir tarnauja kaip įrankis kurti vadinamąjį „paneuropinį demosą“, arba, pasakant kitaip – naujųjų europiečių liaudį.

Politinis tokios eurointegracijos dėmuo reiškia tai, kad ES yra savita globalistinės valdysenos sistema, nesuderinama su politinių tautų ir nacionalinių valstybių egzistavimu.

Kalbant paprastai – kol lietuvis, lenkas, vokietis, italas jausis ir laikys save pirmiausia lietuviu, lenku, vokiečiu, italu, o ne „europiečiu“, ir žvelgs pirmiausia į Vilnių, Varšuvą, Berlyną, Romą, o ne į Briuselį – tol jis bus prastai ir nepatikimai valdomas gerasis europietis. Todėl „integruota“ pagal dabartinius principus ES gali būti tik ištautinta ir išvalstybinta Europa – tai absoliutus ideologinis ir politinis imperatyvas.

Tautas ir valstybes būtina paversti „paneuropiniu demosu“, arba „naujųjų europiečių liaudimi“, pirmiausia tam, kad toks „europietis“ reikalingas ir yra tobulai pritaikytas šiam globalistinės valdysenos modeliui. Situacija iš principo panaši į SSRS laikus, nors esama ir gana reikšmingų doktrininių bei technologinių valdysenos būdo skirtumų. Apie tai plačiau – kita proga.

O kol kas užteks pasakyti tiek, kad V. Budniko interviu aiškiai įvardyta reikalo esmė: toks integracijos modelis gali būti grindžiamas tik globalaus pasaulio be sienų, tai yra pasaulio kaip pereinamojo kiemo, ideologija.

Seutą užplūdę afrikiečiai tam tikra prasme yra ir šios ideologijos aukos šią akimirką (nes dauguma po kelių dienų buvo išsiųsti namo), ir ja instrumentiškai besinaudojantys apsukrūs būsimieji Europos užkariautojai bei valdovai vidutiniuoju ir garantuotai ilguoju laikotarpiu.

Niekas neatšaukė ES šalims primestų neteisėtų imigrantų priėmimo kvotų

Europos Sąjungos valdantysis politinis sluoksnis neketina ir iš principo negali atsisakyti šios JT Migracijos paktu oficialiai įteisintos ideologinės pasaulio be sienų koncepcijos. Be jos dabartinis integracijos projektas paprasčiausiai žlugtų. Todėl viskas, ką jis sugebėjo padaryti – tai patvirtinti ES prieglobsčio ir migracijos paktą, grindžiamą ta pačią „atviros Europos“ ir pasaulio kaip visos žmonijos pereinamojo kiemo koncepcija.

Vienintelė šio pakto paskirtis – administraciškai šiek tiek sureguliuoti ir padaryti tvarkingesnį net neketinamą stabdyti masinio antplūdžio į Senąjį žemyną srautą. Tai reiškia, kad plano pakeisti europiečius svetimų tautų ir kultūrų atvykėliais iš viso pasaulio neatsisakoma. Jis tik tvarkingiau ir drausmingiau įgyvendinamas.

Niekas neatšaukė ES šalims primestų neteisėtų imigrantų priėmimo kvotų. Bet galima rinktis – priimti sienos pažeidėjus arba už nepriėmimą sumokėti baudą, skambiai pavadintą solidarumo mokesčiu. Lietuvos vidaus reikalų ministras linkęs rinktis baudą. Bet šitoks pavyzdingai klusnus Briuselio kvotų direktyvos vykdymas kažkodėl pompastiškai suskubtas pavadinti posūkiu dešiniosios migracijos politikos link.

Taigi ši ir kitos ,,dešiniosiomis“ vadinamos kosmetinės ir masinės imigracijos į Europą neatšaukiančios priemonės yra grynai techniniai sprendimai, niekaip nekeičiantys toliau vykdomos leftistinės migracijos politikos esmės.

Iš tikrųjų nėra ir iš principo negali būti jokios dešiniosios ar kairiosios migracijos politikos – yra tik globalistinė arba nacionalinė politika.

Valstybės visais laikais saugojo savo išorės sienas ir pačios sprendė, kam ir kokiomis sąlygomis leisti jas peržengti. Sienų apsauga niekada nebuvo laikoma ideologiniu dešiniosios ar kairiosios politikos klausimu. Ji buvo laikoma savaime suprantama valstybės teise ir pareiga, o gebėjimas saugoti sienas – jos suverenumo išbandymu ir įrodymu.

„Dešinieji“ Lietuvoje – tikrai keistas reiškinys

Todėl interviu pagrįstai teigiama, kad visoms ES šalims, o ypač tokioms nedidelėms kaip Lietuva, reikia ne „dešiniosios“ migracijos politikos, bet besąlygiškai susigrąžinti teisę kontroliuoti savo sienas griežtai atsisakant paklusti JT Migracijos ir ES Prieglobsčio ir migracijos pakto nuostatoms.

Europoje yra šalių ir politinių jėgų, kurios šito atkakliai reikalauja ir kovoja už šią teisę. Lietuvoje nėra nei vienos partijos, kuri išdrįstų apie tai net prasižioti. Užtat visos jos puola uoliai vykdyti Briuselio aprobuotas dalines ir kosmetines masinės imigracijos reguliavimo priemones, o kai kurios net skuba tai vadinti dešiniąja migracijos politika. Tai – absoliutus ir ypač ciniškas šalies piliečių mulkinimas.

Apskritai „dešinieji“ Lietuvoje – tikrai keistas reiškinys. Jie nedrįsta prieštarauti leftistinėms Briuselio direktyvoms ir juo labiau prieš jas sukilti. Bet klusniai vykdydami Briuselio leidžiamas naudoti priemones, turinčias sušvelninti šių direktyvų kraštutinumus, jie kažkodėl pateikia jas kaip antileftistinės dešiniosios politikos pavyzdžius, neva įrodančius, jog tokia politika esanti galima. Kitaip negu daugelyje ES šalių, Lietuvoje nėra tikros dešinės ir kairės.

Todėl nėra ir jokių principinių ir praktiškai atpažįstamų ideologinių skirčių valstybės politikoje. Yra tik į skirtingos „dešiniosios“ arba „kairiosios“ retorikos rūbą įvilkta ta pati leftistinė globalistinė migracijos politika.

Nuo amžių gyvuojantis sveiko proto požiūris, kad valstybė negali būti pereinamasis kiemas su kiauromis sienomis, arba kad šeima yra moters ir vyro sąjunga savaime nėra jokios dešiniosios pažiūros. Juo labiau – jokia dešinioji partinė ir valstybinė politika.

Užuot postringavus apie dešinumą ar kairumą reikia paprasčiausiai liautis drebėjus prieš Briuselį ir pradėti principingai ginti savo tautos ir valstybės interesus.

Seutos krizė parodė, kad metas nusigręžti nuo globalistinės ir atsigręžti į nacionalinę migracijos politiką.