JAV žada neribotą Irano blokadą, tačiau kas iš tiesų kontroliuoja Hormūzo sąsiaurį?

Jonas Nedzveckas

Jungtinės Valstijos skelbia galinčios neribotą laiką tęsti Irano uostų jūrinę blokadą. Bet vis labiau aiškėja, kad karinė JAV galia savaime negarantuoja svarbiausio regiono tikslo – saugios ir laisvos laivybos per Hormūzo sąsiaurį. Vašingtonui ir Teheranui skelbiant visiškai priešingus pareiškimus apie tai, kas kontroliuoja šį strateginį vandens kelią, konfliktas vis labiau tampa ne tiek vienos karinės operacijos, kiek ištvermės varžybomis.

JAV gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas rugpjūčio 13 d. pareiškė, kad Amerikos karinis jūrų laivynas turi pakankamai pajėgumų Irano blokadai palaikyti „neribotą laiką“. Pasak jo, laivai gali būti keičiami ir rotuojami, todėl Vašingtonas esą gali tęsti ekonominį spaudimą Teheranui tiek, kiek reikės.

Tačiau „Al Jazeera“ kelia svarbesnį klausimą: ne ar JAV techniškai gali išlaikyti blokadą, o kiek ilgai tokią strategiją galima tęsti nepatiriant vis didesnių karinių, ekonominių ir politinių sąnaudų.

Dvi blokados viename sąsiauryje

Tai  dabartinės situacijos paradoksas.

JAV siekia izoliuoti Iraną nuo jūrinės prekybos ir teigia kontroliuojančios padėtį regione. Tačiau Iranas savo ruožtu tvirtina kontroliuojantis patį Hormūzo sąsiaurį. Naujasis Irano „Basij“ sukarintų pajėgų vadovas Hosseinas Taebas rugpjūčio 13 d. pareiškė, kad sąsiauris yra „Irano kontroliuojamas ir valdomas“. Tuo pat metu Donaldas Trumpas skelbė, kad būtent JAV turi „visišką kontrolę“.

Todėl susidarė neįprasta padėtis: JAV gali blokuoti Irano uostus, tačiau Iranas vis dar gali kelti tokią grėsmę laivybai Hormūze, kad komerciniai laivai paprasčiausiai vengia plaukti.

Tai labai svarbus skirtumas. Karinė kontrolė ir reali galimybė užtikrinti saugią prekybinę laivybą nėra tas pats.

Rugpjūčio 14 d. „Reuters“ pranešė, kad eismas Hormūzo sąsiauriu smarkiai sumažėjo, o dviem Jungtinių Arabų Emyratų laivams patyrus atakas, laivybos bendrovių atsargumas dar padidėjo. JAV žada griežtinti ekonominį spaudimą, o Iranas savo ruožtu grasina laivams, kurie, Teherano vertinimu, plaukia be jo leidimo.

Hormūzo reikšmę sunku pervertinti – per šį siaurą vandens kelią įprastomis sąlygomis keliauja maždaug penktadalis pasaulio naftos ir suskystintų gamtinių dujų srautų.

Iranas pasirinko ištvermės karą

Teherano strategija tapo aiškesnė.

„Reuters“, remdamasis regiono pareigūnais ir analitikais, dar rugpjūčio pradžioje rašė, kad Iranas mėgina paversti prekybos kelius, energetikos infrastruktūrą ir laivybą spaudimo priemonėmis. Teherano skaičiavimas paprastas: jeigu konflikto neįmanoma laimėti tiesiogiai susidūrus su nepalyginamai galingesnėmis JAV karinėmis pajėgomis, galima mėginti didinti karo ekonominę kainą tol, kol Vašingtonui ji taps politiškai sunkiai pakeliama.

Kitaip tariant, Iranui nebūtina nugalėti JAV laivyno. Jam pakanka išlaikyti tokią grėsmę Hormūzo sąsiauryje, kad draudimo įmokos, transportavimo išlaidos, naftos kainos ir politinis spaudimas Vakarų valstybėse nuolat augtų.

Todėl konfliktas labiau primena ištvermės karą, kurio kainą pradeda jausti ir amerikiečiai.

Ši strategija jau turi pasekmių. Donaldas Trumpas rugpjūčio 14 d. pripažino, kad amerikiečiams teks susitaikyti su išaugusiomis benzino kainomis. „Reuters“ duomenimis, benzinas JAV buvo maždaug 29 proc. brangesnis nei prieš metus, o energijos rinkos jautriai reagavo į Hormūzo krizę.

Tai reiškia, kad karinis konfliktas palaipsniui persikelia ir į vidaus politiką.

Kuo ilgiau Hormūzo sąsiauryje išlieka pavojus laivybai, tuo sunkiau Vašingtonui konfliktą pateikti kaip tolimą karinę operaciją, neturinčią tiesioginio poveikio eiliniam amerikiečiui.

JAV laivynas taip pat  yra ribotas

Pentagonas tvirtina, kad laivus galima rotuoti ir todėl blokada gali tęstis neribotai. Tačiau žmonių ir technikos negalima eksploatuoti be galo.

Šios problemos aktualumą patvirtina lėktuvnešis „USS Abraham Lincoln“, kurio itin ilgas dislokavimas Artimuosiuose Rytuose sukėlė diskusijas JAV dėl įgulos nuovargio, gyvenimo sąlygų ir ilgalaikio karinio pasirengimo.

Dabar šį lėktuvnešį pakeisti siunčiamas Ramiajame vandenyne bazuojamas „USS George Washington“. Tačiau ir šis sprendimas turi strateginę kainą: naujienų agentūra „Associated Press“ pažymi pažymi, kad lėktuvnešio perkėlimas į Artimuosius Rytus laikinai palieka Vakarų Ramiojo vandenyno regioną be JAV lėktuvnešio tuo metu, kai Vašingtonui tenka stebėti Kinijos veiksmus regione.

Čia kyla dar vienas esminis klausimas: kiek ilgai Jungtinės Valstijos gali koncentruoti didžiules karines pajėgas prie Irano, nesusilpnindamos savo pozicijų kitose pasaulio vietose?

Tai ypač svarbu Indijos ir Ramiojo vandenynų regione, kur pagrindiniu ilgalaikiu JAV strateginiu konkurentu išlieka Kinija.

Kas iš tikrųjų kontroliuoja Hormūzą?

Todėl Vašingtono ir Teherano pareiškimus apie „kontrolę“ reikėtų vertinti atsargiai. JAV turi nepalyginamai galingesnį karinį jūrų laivyną ir pajėgumus ilgą laiką blokuoti Irano uostus. Tačiau Iranas turi geografinį pranašumą: jis yra prie pat sąsiaurio, turi raketų, dronų, greitaeigių katerių ir kitų priemonių, leidžiančių nuolat kelti grėsmę komercinei laivybai. Todėl šiandien galima kalbėti apie paradoksalią dvigubą kontrolę.

JAV pajėgios neleisti Iranui laisvai naudotis savo uostais ir eksportuoti energijos išteklių, o Iranas pajėgus neleisti JAV paversti Hormūzo sąsiaurio visiškai saugiu tarptautinės prekybos koridoriumi. Būtent todėl nė viena pusė negali įtikinamai paskelbti pergalės.

„Neribota“ blokada turi  konkrečias ribas

Pete’o Hegsetho žodžiai apie galimybę blokadą tęsti neribotą laiką pirmiausia apibūdina JAV karinius pajėgumus. Tačiau karai retai baigiasi todėl, kad vienai pusei pritrūksta karo laivų. Daug dažniau ribą nustato ekonomika, visuomenės nuotaikos, sąjungininkų interesai ir būtinybė išlaikyti karines pajėgas kituose pasaulio regionuose. Todėl svarbiausias klausimas šiandien jau nebe tas, ar JAV gali blokuoti Iraną.

Gali.

Svarbesnis klausimas – kas palūš pirmas.

Ar Iranas, kurio prekybą ir energetikos eksportą smaugia JAV blokada?

Ar Jungtinės Valstijos, kurioms užsitęsęs konfliktas reiškia didesnes energijos kainas, milžinišką laivyno apkrovą ir būtinybę perkelti pajėgas iš kitų strategiškai svarbių regionų?

Kol kas atsakymo nėra. Tačiau viena jau aišku: Hormūzo sąsiauris tapo ne tik kova dėl kelių dešimčių kilometrų pločio vandens kelio. Jis tapo JAV ir Irano politinės, ekonominės ir karinės ištvermės išbandymu.

Kas palūš pirmas – JAV ar Iranas?

Kalbant apie „neribotą“ Irano blokadą lengva kalbėti apie tai, kiek ilgai Jungtinės Valstijos gali laikyti lėktuvnešius, karo laivus ir tūkstančius karių Artimuosiuose Rytuose. Tačiau tai požiūris tik į vieną pusę. Ne mažiau svarbu klausti, kiek ilgai blokadą gali atlaikyti pats Iranas.

Šiuo požiūriu abiejų valstybių padėtis nėra lygiavertė.

JAV užsitęsęs konfliktas pirmiausia kainuoja pinigus, karinius išteklius ir politinį kapitalą. Vašingtonui tenka rotuoti laivus ir įgulas, papildyti raketų bei kitų ginklų atsargas ir kartu rūpintis, kad pajėgų sutelkimas Artimuosiuose Rytuose nesusilpnintų Amerikos pozicijų kituose regionuose. Hormūzo krizė taip pat gali didinti energijos kainas ir per jas smogti JAV vartotojams.

Tačiau Jungtinių Valstijų yra didžiulė ir diversifikuota ekonomika, turinti pasaulinę finansų sistemą, galingą karinę pramonę, didelius energetinius išteklius ir sąjungininkų tinklą. Todėl net labai brangus konfliktas savaime nekelia tiesioginės grėsmės JAV ekonomikos funkcionavimui.

Irano padėtis kur kas pavojingesnė.

Jeigu JAV blokada iš tiesų gali ilgam smarkiai apriboti Irano naftos ir kitų prekių eksportą bei jūrinį importą, Teheranas netenka vieno svarbiausių užsienio valiutos šaltinių. Mažėjant eksporto pajamoms sunkėja ne tik karo finansavimas – mažėja valstybės galimybės finansuoti importą, subsidijas ir viešąjį sektorių.

Tokiu atveju karinis spaudimas pradeda tampa ekonominiu ir socialiniu spaudimu.

Silpnėjanti valiuta brangina importuojamas prekes. Infliacija mažina gyventojų perkamąją galią. Importo sutrikimai neišvengiamai yra susijęs su  pramonės žaliavomis, technologijomis ir atsarginėmis dalimis. Valstybei tuo pat metu reikia finansuoti kariuomenę, atkurti sunaikintą infrastruktūrą ir išlaikyti visuomenės gyvenimui būtiną sistemą. Todėl Iranui laikas yra daug pavojingesnis priešininkas negu Jungtinėms Valstijoms.

Tačiau Iranas nėra lengvai užblokuojama sala

Būtų klaida manyti, kad jūrinė blokada automatiškai reiškia visišką Irano ekonominę izoliaciją. Iranas turi sausumos sienas su Turkija, Iraku, Pakistanu, Afganistanu, Armėnija, Azerbaidžanu ir Turkmėnistanu. Be to, per ilgus tarptautinių sankcijų metus Teheranas sukūrė įvairius prekybos, tarpininkavimo ir sankcijų apėjimo mechanizmus.

Todėl JAV gali smarkiai apsunkinti Irano prekybą, bet visiškai uždaryti daugiau kaip 90 mln. gyventojų turinčią valstybę, yra gerokai sunkiau.

Iranas taip pat turi dar vieną ginklą – galimybę didinti karo kainą savo priešininkui.

Jam nebūtina nugalėti JAV laivyno. Pakanka išlaikyti tokią grėsmę Hormūzo sąsiauryje, kad komercinė laivyba jį laikytų pavojingu. Kiekvienas užpultas laivas, kiekviena išaugusi draudimo įmoka ir kiekvienas naftos kainos šuolis dalį Irano patiriamų ekonominių nuostolių perkelia pasaulio ekonomikai.

Čia ir atsiskleidžia Teherano strategija: jeigu Iranas negali panaikinti blokados, jis gali mėginti padaryti jos išlaikymą politiškai ir ekonomiškai vis brangesnį JAV ir jų sąjungininkams.

Nelygios ištvermės varžybos

Taigi,  JAV ir Irano konfliktas reiškia labai neįprastas ištvermės varžybas.

JAV silpnoji vieta – ne ekonomikos išlikimas, o politinė kantrybė ir pasauliniai kariniai įsipareigojimai. O Irano silpnoji vieta – pati ekonomikos ir valstybės finansų ištvermė.

Vašingtonas turi atsakyti į klausimą, kiek mėnesių ar metų amerikiečiai sutiks mokėti už karą, didesnes energijos kainas ir didžiulį karinių pajėgų sutelkimą Artimuosiuose Rytuose.

Teheranui klausimas egzistenciškai sunkesnis: kiek laiko valstybė gali išlaikyti ekonomiką, kariuomenę ir vidaus stabilumą, kai smarkiai sumažėja jos galimybė eksportuoti naftą ir gauti užsienio valiutą?

Todėl vien pasakymas, kad Iranas siekia „ištvermės karo“, dar nereiškia, kad laikas dirba jo naudai. Gali būti priešingai.

Jeigu JAV pavyktų išlaikyti veiksmingą blokadą, o Iranui nepavyktų jos pralaužti arba priversti Vašingtono politiškai atsitraukti, kiekvienas papildomas konflikto mėnuo Teheranui kainuotų santykinai daugiau negu Jungtinėms Valstijoms. Todėl tikrasis Hormūzo konflikto klausimas yra ne tai, kuri valstybė turi daugiau karo laivų.

Klausimas paprastesnis ir kartu pavojingesnis: ar Iranas ekonomiškai palūš anksčiau, negu Jungtinės Valstijos politiškai pavargs tęsti blokadą?

Nuo atsakymo į šį klausimą gali priklausyti ir viso karo baigtis.