Po baisaus kunigų pedofilijos skandalo šiandien Bažnyčią Lietuvoje kritikuoja visi iš eilės, kaipgi nepasakysi ta proga jau seniai sutaupytų Bažnyčios atžvilgiu itin smerkiančių žodžių, dabar tai beveik prilygtų pedofilijos pateisinimui, ar ne? Štai Tomo Vilucko bandymas čia atrasti labiau subalansuotą požiūrį tikriausiai liks tik vienišas balsas tyruose. Tačiau, jeigu leisite, norėčiau pokalbį pakreipti truputėlį kita kryptimi, gerai įsivaizduodamas, kad tuščias vaitojimas čia nepadės, jog, įsiplieskus gaisrui, reikia bandyti gelbėti bent tai, ką dar galima būtų išgelbėti, kas yra verta gelbėti…
Kaip atrodo bent man, daugelio Bažnyčią kritikuojančių dabar pradėta teologinė diskusija dėl krikščioniškos pasaulėžiūros apskritai ydingumo ir katalikų Bažnyčios nereikalingumo sekuliarizuotam pažangeiviškam pasauliui, yra šūvis pro šalį. Problema yra ne ta, kad Bažnyčiai trūksta kažko iš to, ko mes dažniausiai neišmanome, o ta, kad ji tampa pernelyg patogi priedanga tiems bažnyčios esmei svetimiems žmonėms, linkusiems į mus dabar taip papiktinusius nusikaltimus, t. y. tiems, kurie anksčiau Bažnyčioje buvo vadinti sodomitais. Dar paprasčiau tariant, kunigai pedofilai atsiranda ne iš Bažnyčios mokymo, kuris skelbia, kad sodomija yra baisiausia nuodėmė, bet sodomitai čia užsiveisia dėl to, kad Bažnyčia, suteikianti ne menkesnį autoriteto statusą nei valstybė ir drauge prieigą prie jaunosios kartos auklėjimo, dėl savo karnavalinės prigimties yra išoriškai lengvai pamėgdžiojama net ir priešingiems jos esmei blogosios žinios adeptams. Viena vertus, Bažnyčia yra dangaus karnavalas žemėje, o tai reiškia, kad ir šventi dalykai čia gali greitai pradėti kirmyti, kita vertus, pretenzija „dvasiškai vadovauti“ yra redukcinio pobūdžio, kai sunku užbrėžti ribą, neleidžiančią kito žmogaus, ypač labai jauno, nepatyrusio, paversti totaliai disponuojamu objektu.
Taigi mirtinos problemos sprendimas yra labai paprastas, Bažnyčia kažkaip pagaliau turėtų išmokti atsirinkti, neleisti į dvasiškių gretas prasiskverbti, tragikomiškai tariant, „priešiškam elementui“, kuris Bažnyčios prieglobstį yra linkęs išnaudoti antibažnytinei veiklai arba, kitaip tariant iškrypėliškiems savo poreikiams tenkinti. Tačiau ar tai padaryti yra paprasta praktiškai, kai pašaukimas kunigystei dabar jau mūsų padangėje tikriausiai yra rečiau pasitaikantis reiškinys nei pasiklydęs pasakų vienaragis Lietuvos miškuose? Vis dėlto tikiuosi nesulaukti tokių laikų, kai būtent polinkis į pedofiliją galėtų tapti kunigystės pasirinkimo pamatu, nes tai reikštų, kad Bažnyčią pakeitė antibažnyčia. Kita vertus, kaip atrodo bent man, lefistinės doktrinos šalininkai dabar ištaikė ypač patogią progą užpulti Grušą ir kitus Bažnyčios Lietuvoje vyskupus bei kunigus, kurie gina būtent prigimtinės šeimos vertybes (ir galimai nesilaiko požiūrio, kad seksualinės mažumos yra šalies laisvės ir pažangos didžiausias potencialas), tokiu itin masyviu, leftistinių jėgų jau sutelktu puolimu kaip tik siekdami priartinti antibažnyčios pergalę.
Tikriausiai niekas nėra pasakęs geriau nei Sokratas, kuris tvirtino, kad pederastai yra vilkai ėriuko kailyje. Kas be ko, kažkas dabar būtinai pastebės, kad homoseksualumas nėra tapatus reiškinys pederastijai, tačiau vis dėlto mums nebūtina užmiršti, kad šiais čia aptariamais liūdnais atvejais kalbama ne apie mažų mergaičių, bet apie vaikų ir paauglių berniukų seksualinį tvirkinimą ir prievartavimą.
Ar sakote, kad pripažindama kokybę svarbesne už kiekybę, Bažnyčia turi imtis iniciatyvos savo veiklą perkelti į skaitmeninę erdvę ir šv. Mišias pradėti transliuoti nuotoliniu būdu, kai kitaip neišeina? Tačiau Švenčiausiosios Eucharistijos paslapties atsiskleidimui šv. Mišių metu gyvo žmogaus prisilietimo tarpininkavimas yra tikriausiai dar svarbesnis dalykas nei (apie ką esu ne kartą kalbėjęs) gyvų akių kontaktas filosofijos paskaitos metu, kai skaitmeninis nuotolis dažniausiai palaidoja prasmės perteikimą.
Ar turėjau teisę dabar postringauti iš patogios stebėtojo pozicijos tokiais svarbiais Bažnyčios reikalais aš pats, kai visi, kas tik gyvas, pliauškia, ir galimai daug prasmingiau būtų buvę patylėti, ar galiausiai tai yra mano reikalas apie tai kalbėti ar forsuotai nutylėti?
Esu dėstęs Kauno kunigų seminarijoje Ontologijos kursą. Mano geras bičiulis a. a. Gintaras Beresnevičius andai buvo paprašytas nutraukti paskaitas šioje garbingoje institucijoje, nes kartais kalbėdavo nekanoninius dalykus, kurie nepatiko hierarchams. Aš pasitraukiau pats, neverčiamas, nes atsibodo skaityti paskaitas čia II kursui, kurį sudarė 3 ar 4 klierikai, kai tuomet buvau pripratęs bendrauti su amfiteatrinio pobūdžio auditorijomis, prieš kažkam atidarant duris čia jausdamas stadionų ūžimą…
…begale zenklu rodo artejanti baznyciotoju fiasko,ypac javuose valdant demokratams – ten net Jezuliukas vaizduojamas kaip negras….ka jau cia kalbet apie pedroidus.Dideli inasa atliko ir buves papas,apie kurio kvailystes ir seliones net prisimint nesinori,nebent isskiriant siulyma ukrainieciams kelt balta veliava,sitokia nieksybe vadinant …..drasa.