Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Reliatyvizmo spąstai: kaip Vakarai buvo išmokyti gėdytis savo civilizacijos

XVII dalis. Ankstesnės dalys čia.

Vakarų saviniekos mokykla

Vakarų universiteto auditorijoje šiandien galima pamatyti beveik tobulą mūsų epochos paradoksą. Studentas sėdi šildomoje salėje, rašo kompiuteriu, naudojasi elektra, internetu, viešuoju transportu ir po paskaitos gali nueiti į kavinę. Visa tai jį supa kartu su teisine ir dvasine atmosfera: žodžio laisve, universiteto autonomija, teise ginčytis su dėstytoju, teise kreiptis į teismą. Ši tvarka atsirado ne savaime. Ją sukūrė šimtmečiai Vakarų mokslo, teisės, darbo, nuosavybės, krikščioniškos moralės. Ir būtent toje pačioje auditorijoje studentas girdi, kad ši civilizacija neturi jokios ypatingos vertės, kad ji pirmiausia yra kaltės istorija, kad jos laimėjimai tėra gražiai užmaskuota „engėjų“ galia, o jos paveldą reikia ne ginti, bet nuolat neigti. Tai ne vien akademinė mada. Tai Vakarų saviniekos mokykla.

Kultūrinis reliatyvizmas prasidėjo kaip bandymas pažinti svetimas kultūras jų pačių aplinkoje. Iš pradžių mintis buvo paprasta: prieš spręsdamas apie kitą tautą, jos tikėjimą, šeimos tvarką, papročius ar valdžios formas, pirmiausia suprask, kaip visa tai atsirado. Tokia nuostata vertė mokslininkus dirbti rimčiau ir nematuoti viso pasaulio vien savo kiemo masteliu. Tačiau vėliau iš šios minties buvo pagaminta visai kita taisyklė: jeigu kultūros skirtingos dėl jų savitumo, tai jos yra lygiai vertingos, žiūrint iš šalies. Jeigu paprotys senas, į jį reikia žiūrėti pagarbiai; jeigu kažkoks barbariškumas turi istorines šaknis trečiajame pasaulyje, tai Vakarų žmogus turi nutilti. Šitaip tyrimo būdas virto draudimu aiškiai pasakyti, kas ugdo žmogų, o kas jį žlugdo. Ir taip Vakaruose atsirado draudimas ginti savo civilizaciją.

Draudimas ginti savo civilizaciją. Virsmo lygmenys

Šį virsmą galima matyti trimis lygmenimis. Pirmasis yra supratimas: neskubėk teisti, kol neišsiaiškinai faktų. Antras lygmuo jau yra klaida: kultūrų neva negalima lyginti, nes kiekviena jų turi savą tiesą, o absoliučios tiesos nėra. Trečiasis lygmuo yra ideologinis: Vakarai kaltinami be atvangos, o kitų civilizacijų ydos pridengiamos „jautrumu“, „įtrauktimi“, „istoriniu kontekstu“ ir „kultūriniu savitumu“. Čia mokslas baigiasi ir prasideda politika. Kairieji šią taisyklę grindžia tokia logika: Vakarai turėjo imperijas, kolonijas, vergiją, todėl esą prarado teisę vertinti kitų kultūrų papročius. Iš čia žengiamas kitas žingsnis: bet kokia Vakarų kritika svetimiems papročiams skelbiama „sisteminio engimo“ apraiška ir galios demonstravimu.

Šios krypties ištakos siejamos su garsiu Kolumbijos universiteto antropologijos profesoriumi Franzu Boasu. Jis priešinosi senam įpročiui tautas dėlioti į tariamas žmonijos raidos pakopas: vieni esą „laukiniai“, kiti „pusiau civilizuoti“, treti „aukščiausi“. Pasak jo, visos civilizacijos gali būti „ne mažesnės vertės negu mūsų“ (no less value than ours). Jis reikalavo kiekvieną kultūrą tirti ir vertinti pagal jos pačios istoriją, kalbą, aplinką ir papročius. Pavyzdžiui, gentinėje visuomenėje labai svarbi giminė ir kraujo ryšiai, klaniniai santykiai. Pagal Boaso teoriją negalima to vadinti „atsilikimu“. Pirmiausia suprask, kodėl taip susiklostė. Gal valstybė ten silpna. Gal nėra patikimų teismų. Gal žmogaus saugumą šimtmečius garantavo ne įstatymas, o giminė. Todėl klanas tampa savotišku draudimu, apsauga, teismu ir socialine pagalba vienu metu. Tokia nuostata turėjo prasmės tol, kol ji vertė tiksliau tirti faktus. Tačiau Boaso mokykloje ilgainiui vis daugiau dėmesio buvo skiriama kultūros savitumui ir vis mažiau klausimui, kokius vaisius ta kultūra duoda žmogui, šeimai, teisei, nuosavybei, mokslui ir laisvei.

Kai kultūra paverčiama viską aiškinančia sąvoka, ji tampa viską pridengiančiu žodžiu

Boaso mokiniai ir sekėjai dar labiau išplėtė mintį, kad žmogų formuoja kultūra. Žmogus iš tiesų gimsta ne tuščioje erdvėje. Jis gimsta erdvėje su kalba, šeima, papročiais, tikėjimu, valdžios santvarka, vyro ir moters samprata, darbo bei pareigos santykiu. Tačiau kai kultūra paverčiama viską aiškinančia sąvoka, ji labai greitai tampa viską pridengiančiu žodžiu. Tada „tradicija“, „bendruomenė“, „paprotys“ ir „savitumas“ pradeda slėpti ne tik kilnius dalykus, bet ir žmogaus žalojimą, žeminimą bei pavergimą.

Šią įtampą aiškiai parodė 1947 m. Amerikos antropologų asociacijos pareiškimas dėl žmogaus teisių. Jame parašyta: „Asmuo savo asmenybę įgyvendina per savo kultūrą.“ Sakinys pagauna dalį tiesos: asmuo bręsta per kalbą, šeimą, tikėjimą, papročius ir bendruomenę. Bet iš jo neišplaukia svarbiausia: jeigu žmogus bręsta per kultūrą, ar kultūra turi teisę jį suluošinti? Jeigu bendruomenė įpratusi žeminti moterį, parduoti vaiką santuokai, Vakarų žmogus neturi tylėti iš pagarbos tokios kultūros „savitumui“. Jis turi vertinti.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pirmasis straipsnis skelbia: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.“ Šis sakinys smogia į patį kraštutinio reliatyvizmo centrą. Žmogus nėra genties, kastos, valdovo nuosavybė. Jo orumas yra aukščiau papročio. Be šio principo bet kokia žiaurybė gali būti pridengta kultūros vardu.

Kada baigiasi gražūs žodžiai apie „kultūrinį kontekstą“

Moterų lytinis žalojimas nėra „kultūrinė savastis“. Tai kūno suluošinimas. UNICEF 2024 m. duomenimis, daugiau kaip 230 milijonų pasaulyje gyvenančių mergaičių ir moterų yra tai patyrusios. Daugiau kaip 144 milijonai atvejų tenka Afrikai, daugiau kaip 80 milijonų – Azijai, apie 6 milijonus – Artimiesiems Rytams. Čia visi gražūs žodžiai apie „kultūrinį kontekstą“ baigiasi.

Vaikų santuokos nėra „kitoks šeimos modelis“. Tai vaikystės atėmimas. UNICEF 2023 m. skelbė, kad apie 640 milijonų šiandien gyvenančių mergaičių ir moterų buvo ištekintos vaikystėje, o tarp 20–24 metų moterų viena iš penkių buvo ištekinta dar būdama vaikas. Tai ne spalvingas paprotys, kurį galima mandagiai aprašyti antropologijos vadovėlyje. Tai vaiko pavertimas klano sandorio objektu.

Garbės žmogžudystės nėra „šeimos garbės samprata“. Tai žmogžudystės. Atsimetimo nuo tikėjimo baudimas nėra „religinės teisės savitumas“. Tai sąžinės laisvės smaugimas. Teisė, kuri saugo žmogų nuo savivalės, yra aukštesnė už paprotį, kuris atiduoda žmogų klano, kastos ar dvasinio teismo malonei.

Kultūrą reikia vertinti pagal jos vaisius

Ar ji saugo gyvybę? Ar leidžia vaikui augti, o ne būti parduotam? Ar saugo moters kūną ir orumą? Ar leidžia žmogui melstis, mąstyti, kalbėti ir klysti? Ar leidžia teismui stoti prieš valdovą? Šie klausimai yra civilizacinis matas. Be jo kultūra tampa širma, už kurios galima slėpti bet ką.

Čia paminėtinas britų istorikas Niallas Fergusonas ir jo knyga Civilization: The West and the Rest – „Civilizacija: Vakarai ir likęs pasaulis“. Fergusonas kelia klausimą, kurio kultūrinis reliatyvizmas vengia: kodėl per pastaruosius penkis šimtus metų būtent Vakarai tapo pasaulio politinės, ekonominės, mokslinės ir karinės galios centru? Kodėl ne Mingų Kinija, turėjusi didžiulius miestus, išvystytą biurokratiją,? Kodėl ne Osmanų imperija, ilgai buvusi karinė galybė? Kodėl ne kiti seni civilizaciniai centrai?

Fergusono atsakymas aiškus: Vakarai iškilo todėl, kad sukūrė geriau veikiančią civilizacinę tvarką. Jis išskiria šešis angliškai vadinamus „killer applications“ – lemtingus civilizacijos variklius: konkurenciją, mokslą, nuosavybės teises, moderniąją mediciną, vartojimo visuomenę ir darbo etiką. Vakarų kilimą lėmė institucijos, įpročiai ir moralinė tvarka. Ten, kur veikė teisė, nuosavybė, spauda, darbo drausmė ir savivalda, atsirado pažanga. Ten, kur valdžia galėjo viską uždaryti vienu įsakymu, pažanga galėjo būti sustabdyta vienu diktatoriaus sprendimu.

Lemtingi civilizacijos varikliai

Pirmasis – konkurencija. Europa buvo suskilusi į karalystes, kunigaikštystes, miestus, uostus, universitetus, gildijas, bažnytines ir pasaulietines valdžias. Šis susiskaldymas neleido vienam centrui užrakinti visos civilizacijos raidos. Jeigu vienas valdovas draudė knygą, ji galėjo būti spausdinama kitur. Jeigu vienas miestas smaugė pirklius, kitas juos kvietėsi. Jeigu viena karalystė apsnūdo, kita prekiavo, kariavo ir mokėsi. Kinijos pavyzdys iškalbingas: Zheng He jūrinės ekspedicijos parodė milžinišką techninį pajėgumą, bet imperinis centras visą kryptį užgesino. Europoje tokio vieno jungiklio nebuvo.

Antrasis – mokslas. Vakarų mokslinė revoliucija sukūrė ne tik naują pasaulio aiškinimą, bet ir naują galią. Teleskopas, mikroskopas, navigacija, matematika, anatomija, balistika, mechanika ir nuolatiniai eksperimentai tapo civilizacijos nervų sistema. Mokslas nėra vienas iš daugelio „kultūrinių naratyvų“. Tiltas arba laikosi, arba griūva. Vaistas arba veikia, arba neveikia. Laivas arba pasiekia krantą, arba paskęsta. Vakarų stiprybė buvo ta, kad klaida tapo ne gėda, kurią reikia slėpti, o problema, kurią reikia išspręsti.

Trečiasis – nuosavybės teisė. Privati nuosavybė yra žmogaus savarankiškumo atrama. Žmogus, kuris žino, kad jo žemė, namai, dirbtuvė, verslas ir santaupos nebus bet kada atimti valdovo, partijos ar valdininko, pradeda mąstyti ir planuoti ilgam. Jis stato vaikams, investuoja, taupo, gerina ir perduoda. Ten, kur nuosavybė nesaugi, žmogus nesijaučia šeimininku: jis gyvena tik šia diena. Tokia visuomenė kuria ne tvirtą valstybę, o baimės ir prisitaikymo visuomenę. Sovietinė kolektyvizacija parodė, kas nutinka, kai valstybė paskelbia karą nuosavybei. Savarankiškas ūkininkas buvo paverstas „buože“ ir ištremtas į Sibirą, žemė tapo partijos grobiu, kaimas virto darbo stovykla. Tai buvo savininkiško žmogaus stuburo laužymas. Marksizmas visada bijojo nuosavybės todėl, kad nuosavybė duoda žmogui nepriklausomybę. O nepriklausomas žmogus sunkiau perauklėjamas.

Ketvirtasis – modernioji medicina. Ji pratęsė gyvenimą, sumažino kūdikių ir motinų mirtingumą, sustiprino miestus, kariuomenes, darbo jėgą ir kasdienį žmogaus saugumą. Kai vaikas serga, tėvai ieško ne „alternatyvios kultūrinės tiesos“, o gydytojo, antibiotiko ir veikiančios ligoninės. Medicina aiškiai parodo, kad ne visi žinojimo būdai duoda vienodus rezultatus. Vieni gydo, kiti tik aiškina, kodėl žmogus turi kentėti.

Penktasis – vartojimo visuomenė. Kairieji ją dažnai piešia kaip tuštybės mugę ar net „gamtos išnaudojimą pelno tikslams“, bet Fergusonas rodo platesnį vaizdą. Masinis vartojimas reiškė masinę gamybą, darbo paskatas, atlyginimus, pramonės mastą, geresnį būstą, maistą, drabužį, transportą, knygas, vaistus, buitinę techniką. Paprastas žmogus pirmą kartą istorijoje galėjo gyventi ne vien dėl duonos kąsnio, bet ir dėl geresnio rytojaus. Gerovė gali išlepinti, jei tampa gyvenimo tikslu, bet pati gerovė yra civilizacijos vaisius. Tik išlepusi visuomenė pradeda niekinti tvarką, kuri sukūrė jos pačios patogumą.

Šeštasis – darbo etika. Vienas moderniosios sociologijos kūrėjų Maxas Weberis veikale „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ nagrinėjo, kaip protestantiška drausmė, pašaukimo samprata, taupumas, laiko vertinimas ir asmeninė atsakomybė prisidėjo prie kapitalizmo dvasios formavimosi. Ekonomika nėra vien pinigų mechanika. Ji remiasi charakteriu. Visuomenė, kurioje žmogus įpranta dirbti, laikytis žodžio, gerbti sutartį, taupyti, mokytis ir perduoti vaikams daugiau, negu pats gavo, turi pranašumą prieš visuomenę, kurioje klesti kyšis, pavydas ir nuolatinis kaltės permetimas kitiems. Ir visa tai – konkurenciją, mokslą, nuosavybę, mediciną, gerovę, darbo etiką – reliatyvizmas siūlo nurašyti kaip atsitiktinę vienos civilizacijos savybę, neturinčią pranašumo prieš jokią kitą.

Civilizacinė galia: gebėjimas ne tik klysti, bet ir taisyti klaidas

Vakarų istorijoje buvo vergija, kolonijiniai ir religiniai karai, luominė puikybė ir valstybės savivalė. Bet Vakarai turėjo jėgos savo blogį pavadinti blogiu ir taisyti jį įstatymu. Britų imperijoje 1833 m. vergijos panaikinimo aktas panaikino vergiją daugumoje kolonijų ir išlaisvino daugiau kaip 800 tūkstančių pavergtų žmonių. Jungtinėse Valstijose 1865 m. Tryliktoji Konstitucijos pataisa panaikino vergiją konstituciniu lygmeniu. Tai rodo civilizacinę galią: gebėjimą ne tik klysti, bet ir taisyti klaidas sąžine, įstatymu ir politiniu sprendimu.

Kultūrinis reliatyvizmas šią istoriją apverčia. Krikščionybė jam tampa ne moralinės tvarkos, artimo meilės, sąžinės ir žmogaus orumo šaltiniu, o vien priespaudos įrankiu. Šeima jam tampa ne vaiko, pareigos ir kartų tęstinumo vieta, o galios santykių kovos lauku. Tautinė valstybė jam tampa ne piliečio namais, o atgyvena, kurią reikia naikinti atvirų sienų politika, globalių organizacijų taisyklėmis ir nuolatiniu patriotizmo niekinimu. Privati nuosavybė jam tampa ne laisvo žmogaus atrama, o kliūtimi, kurią reikia naikinti per vis didesnį apmokestinimą, vis griežtesnį reguliavimą.

Būtent todėl kultūrinis reliatyvizmas yra natūrali kultūrinio marksizmo dalis. Jis dar nebūtinai skelbia revoliuciją. Jis pirmiausia silpnina Vakarų žmogaus pasitikėjimą savo civilizacija. Jis išmoko abejoti net pačiais žodžiais „civilizacija“, „tiesa“, „paveldas“, „aukštesnė tvarka“, „tauta“, „šeima“. Kai šie žodžiai tampa įtartini, marksistinis kaltės mechanizmas įžengia beveik be pasipriešinimo. Iš pradžių sakoma: tavo civilizacija nėra aukštesnė. Paskui: tavo civilizacija kalta dėl kitų civilizacijų nesėkmės. Galiausiai: kadangi ji kalta, ją reikia perdaryti.

Ši logika jau seniai veikia politikoje. Migracijos klausimu ji draudžia kalbėti apie kultūrinį suderinamumą, viešąją tvarką ir priimančios šalies teisę saugoti savo papročius. Mokyklose ji verčia Vakarų istoriją dėstyti kaip kalčių sąrašą. Universitetuose civilizacijos studijas ji keičia priespaudos studijomis. Teisėje ji spaudžia vietos daugumą trauktis, o svetimus papročius priimti kaip neliečiamą „tapatybę“. Taip valstybė pamažu praranda teisę būti savimi.

Visuomenė, kuri negina savo kultūros – gina bailumą

Vakarų paveldas yra gyvuojanti tvarka: teisė, šeima, nuosavybė, mokykla, universitetas, sąžinės laisvė, savivalda, darbo etika ir pareiga perduoti vaikams geriau sutvarkytą pasaulį. Kultūrinis reliatyvizmas šią tvarką iš pradžių išmokė laikyti įtartina galios forma, galiausiai – kaltės objektu.

Visuomenė, kuri nebesaugo savo kultūrinio kodo, galiausiai nebegina nei savo vaikų, nei savo moterų, nei savo teisės, nei savo sienų, nei savo atminties. Kai negina savo kultūros – ji gina bailumą. Civilizacijos miršta ne tik nuo priešų. Jos nyksta tada, kai jų pačių vaikai išmokomi gėdytis paveldėto pasaulio. Kultūrinis reliatyvizmas išmokė Vakarus abejoti savo teise spręsti, o kultūrinis marksizmas tą abejonę pavertė savęs naikinimo politika.