Valdas Sutkus. Kembridžo svajonių profesorius ir jo stebuklingi nuotykiai

Jasonui Arday labai pasisekė, kad jis pasirinko akademinį pasaulį. Paprastoje kaimo aludėje po penktos istorijos apie stebuklingus maratonus su lūžusia koja ir Pietų Amerikos šamanės pranašystes jam būtų pasakę: „Gal šiandien daugiau nebegerk.“ Cirke būtų pareikalavę parodyti triuką gyvai. Ligoninėje būtų nukreipę pas psichiatrą.

O garsiajame Kembridžo universitete jam davė profesoriaus katedrą.

Žmonių, kurie apie save pasakoja nebūtus dalykus, pasaulyje visada buvo apsčiai. Jie sėdi baruose, kuria sektas, įrašinėja tinklalaides. Skiriasi tik klausytojai. Alubarių lankytojai šypsosi ir užsisako dar vieną alaus. Kembridžo profesoriai sušaukia atrankos komisiją, apsvarsto ir suteikia katedrą viename garsiausių pasaulio universitetų. Be to, dar išplatina apie tai iškilmingą pranešimą spaudai.

2023 metų vasarį Kembridžo universiteto Švietimo fakultetas paskelbė: nuo kovo 6 dienos sociologijos profesoriumi taps Jasonas Arday – jauniausias juodaodis profesorius per aštuonis universiteto gyvavimo šimtmečius. Įdomiausia tame pranešime buvo proporcijos. Nominanto mokslinei veiklai – pora politkorektiškų eilučių apie publikacijas rasės ir nelygybės tema. Biografijai – ištisa saga: vaikystėje diagnozuotas autizmas, rišliai kalbėti pradėjo tik vienuolikos, o skaityti ir rašyti – aštuoniolikos, ir štai dabar, žiūrėkite, Kembridžo profesūra. Universitetas pristatinėjo ne mokslininką, o kruopščiai supakuotą neįtikėtinos sėkmės istoriją – nuo sunkios vaikystės tiesiai į Kembridžo profesoriaus katedrą.

Iš džiaugsmo krykštavo ir Jesus College – vienas prestižiškiausių Kembridžo koledžų, įkurtas 1496 metais, senesnis už Jungtines Amerikos Valstijas. Arday tapo jo nariu (Fellow) – vienu iš šimto iškiliausių žmonių, sudarančių koledžo akademinį branduolį. Tai uždaras klubas, kurio narystė reiškia vietą prie profesorių garbės stalo, autoritetingą balsą koledžo bendruomenėje ir patvirtinimą, kad esi tarp išrinktųjų. Penkis šimtmečius šis klubas didžiavosi tuo, kad į jį patekti sunkiau negu į patį universitetą. Arday jis atvėrė duris iškart – žmogus, kurio disertacijos, kaip vėliau paaiškėjo, niekas net neskaitė, sėdo prie stalo, prie kurio kadaise sėdėjo Tomas Maltusas, vienas garsiausių ekonominės ir demografinės minties autorių, ir Filipas Andersonas, Nobelio fizikos premijos laureatas.

Už ką šiais laikais Kembridže galima gauti profesoriaus titulą

Kairiųjų ruporas „The Guardian“ 2023-iųjų liepą vainikavo šią „lygybės, įvairovės ir įtraukties“ šventę panegirika apie jauniausią juodaodį Kembridžo profesorių. Ten nebuvo jokių jo mokslo pasiekimų, jokių atradimų, jokios realios priežasties, dėl kurios žmogui apskritai suteikiama profesūra. Ir tai buvo labai sąžiningas tekstas: aiškiai aprašė, už ką šiais laikais Kembridže galima gauti profesoriaus titulą.

Ant stalo guli gyvenimo aprašymas. Jame parašyta: nubėgta trisdešimt maratonų per trisdešimt penkias dienas, o žygio viduryje – epilepsijos priepuolis, lūžęs šeivikaulis, ištinusi koja ir po to dar devyni maratonai, nubėgti jau su lūžusia koja. Kitiems žmonėms lūžusi koja reiškia ligoninę ir gipsą, bet Arday ji reiškė devynis maratonus, o Kembridžo komisijai – studentus įkvepiančią asmenybę.

Toliau – labdara. Arday viešai skelbėsi surinkęs penkis su puse milijono svarų. Kai vėliau žurnalistai paklausė, kas ir kaip konkrečiai tuos milijonus rinko, atsakymas buvo toks: rinko maždaug šimto žmonių būrys, tačiau nė vieno iš jų pavardės atskleisti neįmanoma – visus saisto konfidencialumo susitarimai. Šiaip jau labdara yra vieša veikla: aukotojai skelbiami, sumos audituojamos, geradariai fotografuojasi atminčiai ir istorijai. Jokie paramos gavėjai gautų lėšų nepatvirtino. Taigi, Arday sukūrė naują filantropijos žanrą – slaptąją labdarą, kurios patikrinti neįmanoma iš principo. Ir būtent todėl ji taip sukonstruota. Kembridžui tai tiko.

Arday atmintis blogėjo su kiekvienu faktų patikrinimu

Vėliau, spaudai kapstantis giliau, išlindo pasakojimas, kurį leidinys „The Telegraph“ pagrįstai laiko viso žanro viršūne: Arday teigė vaikystėje filmavęsis garsiajame dokumentiniame cikle „Seven Up“ – programoje, kurtoje daug metų iki jo gimimo. Bet kurioje kitoje įstaigoje toks teiginys būtų laikomas pasakojimu apie kelionę laiku ir jo autorius nukreiptas pas psichiatrus. Tačiau Kembridžui tai buvo normali gyvenimo aprašymo eilutė.

Visų kitų nuotykių detaliai vardyti jau neverta, nes sąrašas ilgas. Galima paminėti, kad ten dar tilpo du Arday smegenų augliai, insultas, trijų mėnesių koma, Pietų Amerikos šamanės pranašystės apie didingą ateitį ir kaukėti žmonės su peiliais persekioję pasakotoją fakulteto koridoriuose, kurių nematė nei kameros, nei apsauga, nei kolegos. Svarbiau kita: kiekviena nauja Arday autobiografijos laida būdavo jau kuklesnė už ankstesnę. Vos žurnalistai imdavo tikrinti, iš teksto dingdavo tai koma, tai vėžys, tai šamanės antgamtinės galios. Arday atmintis blogėjo su kiekvienu faktų patikrinimu.

Faktus tikrinusį žurnalistą apskundė dėl tariamo persekiojimo rasistiniais motyvais

Vieną epizodą vis dėlto verta išskirti. Arday pasakojo prie namų radęs dėžę su nupjauta kiaulės galva, o policija esą vaikščiojusi po mėsines, kol išsiaiškino parduotuvę, tą rytą pardavusią visą kiaulę. Žurnalistai nuėjo pas mėsininkus. Mėsininkai apie tokią operaciją girdėjo pirmą kartą. Tada paklausė Londono policijos. Policija atsakė, kad pasakojimas apie jos tyrimą yra neteisingas.

Ypač groteskiškai atrodo vieno žurnalisto istorija. Žurnalistas rinko medžiagą apie Arday disertaciją, gyvenimo aprašymo neatitikimus ir fantastiškus sportinius žygdarbius. Gavęs raštu žurnalisto klausimus, Arday apskundė jį policijai dėl tariamo persekiojimo rasistiniais motyvais. Policija keturis mėnesius tyrė žurnalistą, kaltinimų nepateikė, tačiau nurodė jam daugiau su Arday nesusisiekti.

Tiek apie mitų ir iliuzijų pardavėją. Dabar apie pirkėją.

Penki pliusiukai universiteto apskaitoje atstoja disertaciją

Kembridžas yra universitetas, kuriame Niutonas apskaičiavo dangaus kūnų judėjimą. O štai jo įpėdiniai nesugebėjo apskaičiuoti, kad devyni maratonai su lūžusia koja prieštarauja to paties Niutono fizikai. Tai universitetas, kuris eilinio biuro darbuotojo pareigybei užimti reikalauja trijų rekomendacijų. Bet Profesoriaus katedrai užteko gražios istorijos. Tai universitetas, nustatęs mokslinę recenziją – procedūrą, per kurią kolegos negailestingai tikrina kiekvieną teiginį. Bet „teisingo“ profesoriaus biografijai pritaikė atvirkštinę procedūrą: kuo teiginys neįtikimesnis, tuo garsiau plojama.

O disertacija? 2015 metais Liverpulio John Moores universitete apgintas veikalas „Būsimųjų mokytojų tarpusavio mentorystės tyrimas, siekiant tobulinti refleksyviąją praktiką veiklos tyrimo kontekste.“ Vėliau „The Times“ tą disertaciją perskaitė ir rado ištisas pastraipas, sutampančias su ankstesniu kito autoriaus darbu. Gal universiteto recenzentai tos disertacijos neskaitė ? Pasirodo, skaityti reikėjo. Bet disertacijų skaitymą Kembridžo atrankoje jau buvo pakeitęs „progresyvesnis“ metodas – anketa su langeliais žymėjimui. Jaunas – pliusiukas. Juodaodis – pliusiukas. Autistas – pliusiukas. Įveikęs negalią – pliusiukas. Socialinio teisingumo tyrinėtojas – pliusiukas. Penki pliusiukai šio universiteto apskaitoje atstoja vieną perskaitytą disertaciją.

Alga svarbesnė už tiesą

Kodėl niekas nesuabejojo ? Todėl, kad visi žinojo kainą. Suabejoti jauniausiu juodaodžiu profesoriumi ir dar autistu Kembridže reiškė būti apšauktam rasistu, homofobu, fašistu, būti iškviestam ant kilimo įvairovės ir įtraukties komisijoje ir baigti karjerą. Todėl profesūra supratingai žiūrėjo į kolegą, keliaujantį laiku į 1964 metų televizijos laidą, ir tylėjo. Bailumas čia buvo institucinė politika: kiekvienas tyliai suprato, kad girdi pasakas, ir kiekvienas tyliai nusprendė, jog jo alga svarbesnė už tiesą. Tokioje šiltnamio dirvoje pasakos dėsningai ir vešėjo – kuo ilgiau niekas neklausinėja, tuo drąsesnis darosi pasakotojas.

Griūtis atėjo iš šalies

2026 metų vasarą buvęs Kembridžo tyrėjas Nathanas Cofnasas viešai iškėlė klausimus dėl Arday kvalifikacijų. Liepos 24 dieną „The Times“ paskelbė disertacijos analizę. Kembridžas pirmiausia stojo profesoriaus ginti: plagiato klausimą juk jau ištyręs diplomą išdavęs Liverpulis. Vertimas iš biurokratų kalbos: mes pirkome prekę su kito sandėlio sertifikatu, tai pretenzijas reikškite anam sandėliui. Tik kai „The Times“ pridėjo įrodymų apie fabrikuotus tyrimus ir „neįmanomus“ duomenis, universitetas paskelbė tiriąs profesoriaus kvalifikacijas.

Atsisveikinimo laiškas

Po kurio laiko Arday atsistatydino. Jo atsisveikinimo laiškas – atskiras literatūros kūrinys, kurį verta pacituoti. „Su giliu liūdesiu rašau atsistatydindamas“, – pradeda jis. Toliau: „Nepaliaujami kaltinimai, spėlionės ir vieši komentarai padarė gilią žalą man ir mano artimiesiems.“ Dar toliau: „Nebenoriu jaustis taip, tarsi gyvenčiau po nuolatiniu prožektoriumi, kur kiekviena mano gyvenimo detalė tampa viešo nagrinėjimo ir teismo objektu.“ Ir pabaigai: „Man reikia laiko išgyti. Man reikia laiko vėl tiesiog būti savimi. O kai tas laikas ateis, aš sugrįšiu – stipresnis, išmintingesnis.“

Įvertinkime: žmogus, nubėgęs devynis maratonus su lūžusia koja, palūžo nuo elementaraus faktų tikrinimo. Prožektorius, po kuriuo jis nebenori gyventi, yra tas pats prožektorius, kurį jis pats trejus metus statėsi sau ant scenos. O „būti savimi“ šiuo atveju yra užsiėmimas, kurio jam iš tiesų dar teks mokytis – iki šiol jis buvo kažkuo kitu.

Paskutinis sistemos gynybos ruožas dirba toliau

Arday atsistatydinimas paskelbtas likus kelioms dienoms iki jo memuarų pasirodymo. Knyga vadinasi „Didingi ir nelaimingi dalykai“ (Great and Unfortunate Things) – apie tai, kaip autorius įveikinėjo neįtikėtinus išbandymus. Leidykla žada įkvepiantį pasakojimą apie atsparumą. Rinkodaros skyrius gali ilsėtis – geresnės reklamos kampanijos už šį skandalą nenupirksi.

Ištikimiausi jauniausio juodaodžio profesoriaus gerbėjai kovoja iki šiol. LBC radijo balsas Jamesas O’Brienas, Arday šlovės zenite palankiai linksėjęs jo postringavimams, dabar aiškina, kad „The Times“ ir „The Telegraph“ tyrimai tėra šlykštus persekiojimas, o kaltintojų motyvai – akivaizdūs – rasizmas ir viskas ten pagal sąrašą. Tai paskutinis šios sistemos gynybos ruožas, ir jis dirba toliau.

O pats Kembridžas dabar tiria, kaip jam pavyko Arday paskirti. Įsiklausykime: universitetas sudarė komisiją, kuri aiškinsis, ką veikė ankstesnė universiteto komisija. Išvadą galima parašyti jau šiandien: bus „patobulintos procedūros“, ir įvairovės strategija liks šventa, o kita tokia pat prekė bus įsigyta su tomis pačiomis patikros lengvatomis.

Universitetas gavo tiksliai tai, ką buvo užsisakęs

Nes juk akivaizdu, kas čia iš tikro įvyko. Kembridžas, kaip ir visa britų akademinė bendruomenė, prieš kelerius metus prisirašė strateginių įsipareigojimų: „didinti įvairovę“, atverti duris „nepakankamai atstovaujamoms grupėms“, rodyti pavyzdį.

Popieriuje parodos planas atrodė gerai, trūko vieno – gyvų eksponatų. Reikėjo žmogaus, kurio biografija įrodytų, kad sistema veikia: kuo žemesnis startas, kuo sunkesnė negalia, kuo stebuklingesnis pakilimas, tuo vertingesnis eksponatas. Ir kai toks žmogus pasibeldė į duris – jaunas, juodaodis, autistas, maratonininkas, filantropas, visų ligų nugalėtojas, – universitetas gavo tiksliai tai, ką buvo užsisakęs. Tikrinti savo paties svajonės niekam nekyla ranka. Komisija pirko istoriją savo naujojo strateginio plano viršeliui, ir istorija buvo tobula – būtent todėl, kad išgalvota. Tikrovė tokių tobulų istorijų negamina.

Kartais gali pasitaikyti kvailį ir sukčių į pareigas paskirti per klaidą. Bet Kembridžas jį paskyrė pagal planą.