Jonas Balčiūnas
Vairuodamas paklausiau ŽRadijo laidos fragmento apie plačiai aptarinėjamas aktualijas.
Kunigo byla pasiekė teismą.
Spėjau nuklausyti kelias laidos dalyvių mintis, kurios buvo kiek netikėtos. Laidos metu šios mintys tikriausiai buvo išplėtotos.
Pirma, pedofilija tai liga, kuri yra ligų klasifikatoriuje. Ar tai biologinis ar neurologinis sutrikimas?
Klausimas kodėl vieni nusikalsta ir peržengia ribą, o kiti ne lieka atviras. Tai nekeičia ir negali keisti fakto, kad seksualinis smurtas prieš vaikus ar vaikų išnaudojimas yra nusikaltimas, bet atveria erdvę diskusijoms, kurios kelia daug aistrų.
Kita išgirsta mintis, galimai, kai kurie asmenys sąmoningai arba pasąmonės lygiu renkasi būti kunigu norėdami pasiekti vaikus. Tai atveria dar vienus pragaro vartus diskusijoms apie mokytojus, trenerius, gydytojus pediatrus ir visus kas dirba su vaikais. Manau kad tokia logika neatlaiko kritikos.
Visuomenės reakcija nepalieka vietos interpretacijoms. Kitaip būti negali.
Nemanau kad kunigai yra išskirtinė kategorija, kuri labiau nei kiti patenka į rizikos grupę. Lietuvoje yra apie 800 kunigų, apie jų nusikaltimus išgirstame retai.
Prieš vaikus įvykdomų smurtinių nusikaltimų kiekvienais metais užfiksuojama per du šimtus. Kunigai irgi patenka į rizikos grupę nes jie turi kontaktą su vaikais. Kitų profesijų atstovai su vaikais turi gerokai daugiau kontaktų.
Tarp celibato ir pedofilijos labai sunku įžvelgti ryšį. Sprendžiant iš įvykdomų smurtinių nusikaltimų prieš vaikus skaičiaus, labai nedidelė tikimybė, kad jie nukentės nuo kunigų, o ne nuo kitų profesijų atstovų ar artimoje aplinkoje.
Pažvelgę į Epšteino bylą pamatysime kraupų vaizdą – politikai, visuomenės veikėjai, mokslininkai, menininkai ir net karaliai. Jiems negalioja joks celibatas. Tai nemenkina problemos esmės.
Kitas svarbus klausimas tai nusikaltimų dangstymas siekiant išvengti žalos reputacijai. Čia visų lygių institucijų elgesys labai panašus.
Kuo didesnį autoritetą turi institucija, tuo labiau ji linkusi nepakenkti savo reputacijai.
Kitas kraštutinumas – jeigu institucija gina apkaltintą žmogų, vadinasi ji dangsto nusikaltėlį.
Kaltinimas dar nėra kaltės įrodymas. Kaltę nustato teismas. Kaltinimus lengva paskleisti, o paneigti sunku.
Koks moralas?
Nepaisant baimės pakenkti reputacijai, vaikų saugumas turi būti svarbiau, nei baimė pakenkti institucijos reputacijai.
Jeigu tai liga, tai gal yra būdų kreiptis pagalbos ir gydytis kol riba neperžengta?
Red. pastaba. Nuotraukoje Pierre-Alain Cottineau, dirbęs globėju, savo namuose priimdavęs Prancūzijos vaikų socialinės apsaugos tarnybos patikėtus mažamečius. Jis taip pat vadovavo LGBT teises ginančiai asociacijai, viešai dalyvavo vaikų apsaugos ir kovos su smurtu iniciatyvose. 2024 m. rugsėjo 23 d. Cottineau buvo sulaikytas ir vėliau suimtas. Jis įtariamas ypač sunkiais seksualiniais nusikaltimais prieš jam patikėtus mažamečius bei kitų asmenų telkimu bendriems nusikaltimams.
Gal, autoriau, pirmiausiai peržengia ribą ir po to nusikalsta, o ne atvirkščiai, nes, logiškai galvojant, tai po nusikaltimo ribos peržengimas reikštų grįžimą į dorų gyvenimą.
….cia kaip apie lenina – maza,kad sypsosi,o,geriau pagalvojus,ir per gerkle britva brukstelt galejo……..