Teisybė triumfavo: gėda Lietuvos psichiatrų asociacijai, Psichologų sąjungai ir Lietuvos bioetikos komitetui – A. Alekseičikas-Kirinovas atleistas neteisėtai

Jonas Nedzveckas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) padarė išvadą, kad Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras neturėjo pakankamo pagrindo nutraukti darbo sutartį su psichiatru Aleksandru Alekseičiku-Kirinovu. Darbdavys jo elgesį nepagrįstai įvertino kaip itin sunkų profesinių pareigų pažeidimą.

Klausimai, ar gydytojas turėtų būti sugrąžintas į ankstesnes pareigas ir kokio dydžio išmoka jam priklausytų, buvo perduoti dar kartą spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Teismas atskyrė gydytojo profesinę veiklą nuo jo viešai pareikštų įsitikinimų. Pokalbyje su žurnalistais A. Alekseičikas-Kirinovas nekalbėjo gydymo įstaigos vardu ir nevykdė savo tiesioginių pareigų. Jis pateikė asmeninį požiūrį į tai, kaip homoseksualumas skirtingais laikotarpiais buvo vertinamas medicinoje.

Nors gydytojo mintys buvo išdėstytos aštriai ir sukėlė prieštaringų reakcijų, jų paviešinimo aplinkybės taip pat buvo reikšmingos. Į psichiatrą kreipėsi publikacijų autoriai, pristatydami jį kaip ilgametį šios srities specialistą. Paskelbti tekstai su pašnekovu iš anksto nebuvo suderinti, todėl jis negalėjo būti laikomas vieninteliu atsakingu už galutinį publikacijų turinį ir jų pateikimo būdą.

Byloje taip pat neatsirado pacientų ar gydytojui pavaldžių darbuotojų skundų, kurie rodytų, kad jis, eidamas Ribinių būsenų skyriaus vedėjo pareigas, būtų elgęsis priešingai dabartiniams medicinos standartams arba netinkamai vykdęs savo profesines funkcijas.

Teismas pabrėžė, kad darbuotojo pareiga būti lojaliam savo įstaigai nėra besąlyginis draudimas viešai reikšti asmenines pažiūras. Darbdavys negali šios pareigos išplėsti tiek, kad darbuotojas būtų verčiamas tylėti visais su jo profesija susijusiais, tačiau nuo konkretaus darbo atlikimo atsietais klausimais.

Anksčiau, 2025 metų gegužę, Vilniaus miesto apylinkės teismas gydytojo reikalavimų nebuvo patenkinęs. A. Alekseičikas-Kirinovas neteko Ribinių būsenų skyriaus vadovo pareigų po didelio viešo triukšmo, kurį sukėlė jo interviu „Šiaurės Atėnams“.

Gydytojo atstovai teisme tvirtino, kad interviu pirmiausia buvo skirtas sovietmečio psichiatrijos istorijai ir tuo laikotarpiu taikytiems metodams aptarti. Jie taip pat nurodė, kad darbo sutartis nutraukta nedavus įspėjimo ir neišmokėjus išeitinės kompensacijos.

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras laikėsi priešingos nuomonės. Jo atstovai aiškino, kad gydytojas anksčiau jau buvo sulaukęs drausminių nuobaudų, todėl jo atleidimas esą nebuvo nulemtas vien interviu ir po jo kilusio visuomenės pasipiktinimo. Vis dėlto šių argumentų nepakako griežčiausiai darbdavio pritaikytai sankcijai pateisinti.

Lietuvos psichoterapijos pradininko atleidimas iš darbo sukėlė aštrią visuomenės reakciją

Primenu, kad vieną iš Lietuvos psichoterapijos pradininkų ir „Lietuvos psichoterapijos tėvu“ vadinamą psichiatrą Aleksandrą Alekseičiką-Kirinovą Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras iš darbo pašalino po jo viešų pasisakymų apie homoseksualumą ir Lietuvos bioetikos komiteto išvados, kad šie teiginiai neatitiko gydytojo profesinės etikos principų.

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius teigė, esą sprendimas buvo priimtas po ilgų svarstymų.

„Klausimas labai ilgai svarstytas, buvo daug įvairių susirinkimų, susitikimų, ir su gydytoju daug kartų kalbėta. Bet jis visiškai nebendradarbiavo nei su Etikos komisija, nei su įstaigos bendruomene“, – sakė įstaigos vadovas.

Pasak jo, niekas nekvestionuoja A. Alekseičiko-Kirinovo profesinių gebėjimų, tačiau gydytojui esą keliami ne tik profesinės kvalifikacijos, bet ir aukšti etikos reikalavimai. Direktorius sprendimą pavadino nemaloniu ir skausmingu.

Konfliktas kilo kultūros leidiniui „Šiaurės Atėnai“ paskelbus pokalbį su A. Alekseičiku-Kirinovu. Jame gydytojas pasakojo apie savo ilgametę praktiką, darbą su homoseksualiais pacientais sovietmečiu ir šiais laikais. Psichiatras taip pat išsakė nuomonę, kad homoseksualumas yra sutrikimas.

Šie pasisakymai sukėlė aštrią reakciją viešojoje erdvėje. Nuo gydytojo teiginių atsiribojo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras ir Lietuvos psichologų sąjunga.

Lietuvos bioetikos komitetas vėliau konstatavo, kad A. Alekseičiko-Kirinovo išsakyti teiginiai nėra paremti įrodymais grįstos medicinos žiniomis, visuomenės galėjo būti suprasti kaip homoseksualių žmonių diskriminavimas ir homoseksualumo patologizavimas. Komiteto vertinimu, tokie pasisakymai neatitiko Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso principų.

Gydytojui buvo rekomenduota ateityje vengti viešų teiginių, prieštaraujančių įrodymais grįstai medicinai ar galinčių būti suprastų nevienareikšmiškai, o profesinėje veikloje vadovautis patvirtintais standartais ir gydytojų etikos nuostatomis.

Lietuvos bioetikos komitetas – Sveikatos apsaugos ministerijos įsteigta valstybinė institucija, kurios paskirtis yra žmogaus teisių ir orumo apsauga sveikatos priežiūros sistemoje. Tačiau viešai paskelbta komiteto pozicija ir vėliau priimtas sprendimas atleisti ilgametį gydytoją sukėlė klausimą, ar profesinės etikos vertinimas nevirto sankcija už viešai išsakytą, nors ir su šiuolaikiniais medicinos standartais nesutampančią nuomonę.

Į žinią apie A. Alekseičiko-Kirinovo atleidimą itin griežtai sureagavo Europos Parlamento narys, buvęs sveikatos apsaugos ministras ir psichiatras Aurelijus Veryga.

„Kolegos psichiatrai, ar jūs čia rimtai išmetėt iš darbo savo mokytoją?“ – socialiniame tinkle klausė politikas.

A. Veryga sprendimą priėmusius asmenis pavadino „bailiais ir prisitaikėliais“. Jo vertinimu, gydytojo negalima atleisti vien todėl, kad jo profesinės pažiūros ar taikyti metodai nepatinka tam tikroms ideologinėms grupėms.

Europarlamentaras priminė, kad medicinos istorijoje būta įvairių vėliau ginčytinomis pripažintų metodikų. Kaip pavyzdį jis pateikė priklausomybių gydymui taikytą vadinamąjį kodavimą. Pasak A. Verygos, gydytojai, taikę tokius metodus tikėdami, kad padeda pacientams, dėl to nebuvo atleidžiami ar persekiojami.

Politikas taip pat atkreipė dėmesį į vaikams ir paaugliams taikytas su lyties keitimu susijusias medicinines intervencijas, kurių vertinimas kai kuriose valstybėse pastaraisiais metais keičiasi. A. Verygos nuomone, medicinos požiūriai nėra nekintami, todėl gydytojų baudimas už konkrečiu laikotarpiu nepriimtina laikomą poziciją gali sukurti pavojingą precedentą.

Atleistą psichiatrą viešai palaikė ir Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos dvasinis palydėtojas kunigas Algirdas Toliatas. Jis pakvietė tikinčiuosius dalyvauti maldos akcijoje už A. Alekseičiką-Kirinovą.

Kunigas priminė, kad gydytojas per ilgus profesinės veiklos metus padėjo tūkstančiams žmonių, tarp jų – sunkios būklės, visuomenės atstumtiems ar viltį praradusiems pacientams.

„Kadangi gydė ribinius pacientus, tai ir gydymo priemonės kartais būdavo ribinės. Pasitaiko atvejų, kai gydytojai priversti priimti rizikingus sprendimus norėdami padėti pacientui“, – teigė A. Toliatas.

Jo žodžiais, yra daugybė žmonių, liudijančių, kad A. Alekseičikas-Kirinovas padėjo jiems sugrįžti į gyvenimą. Kunigas pažymėjo, kad atleidimo teisėtumą, jeigu sprendimas bus apskųstas, turės vertinti teismai.

A. Alekseičiko-Kirinovo atleidimo istorija peržengė vienos gydymo įstaigos vidaus santykių ribas. Ji iškėlė platesnį klausimą: kur baigiasi teisė kritikuoti gydytojo viešai reiškiamas profesines pažiūras ir prasideda susidorojimas su autoritetu, kurio nuomonė neatitinka šiandien vyraujančių medicininių bei ideologinių nuostatų?

Visuomenininkai apie galimą ideologinį susidorojimą

Dar 2024 metų lapkričio 25 dieną grupė visuomeninių organizacijų paskelbė reikalavimą „Dėl mėginimų pajungti psichiatriją ideologiniams ir politiniams tikslams“. Reikalavimas buvo adresuotas Respublikos Prezidentui, Seimo Sveikatos apsaugos komitetui, Lietuvos psichiatrų asociacijai ir Lietuvos psichologų sąjungai. Jo kopijos išsiųstos Sveikatos apsaugos ministerijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrui.

Kreipimosi autoriai tvirtino, kad oficialiai nurodytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas galėjo būti tik formalus pagrindas, o tikrosios A. Alekseičiko-Kirinovo atleidimo priežastys buvo susijusios su ideologiniu ir viešuoju spaudimu.

Jie priminė išskirtinį gydytojo indėlį į Lietuvos psichoterapiją. A. Alekseičikas-Kirinovas dar 1967 metais Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre įsteigė pirmąjį Lietuvoje psichoterapijos kabinetą, o 1989 metais – pirmąjį Psichoterapijos skyrių, vėliau pavadintą Ribinių būsenų skyriumi.

Per ilgus profesinės veiklos metus jis paskelbė apie šimtą mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių, stažavosi užsienio valstybėse, dalyvavo tarptautinių profesinių leidinių veikloje ir sukūrė Intensyvaus terapinio gyvenimo metodą.

Kreipimosi autoriai pabrėžė, kad pokalbyje su „Šiaurės Atėnų“ žurnaliste Rasa Navickaite gydytojas pirmiausia pasakojo apie sovietmečio psichiatrijos istoriją – laikotarpį, kai homoseksualumas buvo vertinamas pagal kitokias teisines ir medicinines normas. Jų nuomone, istorinio pobūdžio pasakojimas buvo pateiktas kaip dabartinių gydytojo praktikų demaskavimas, o atskiri pasisakymai ištraukti iš platesnio pokalbio konteksto.

Vėliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį į reikšmingą aplinkybę: interviu tekstus paskelbė žurnalistai, o prieš publikavimą jie su gydytoju nebuvo suderinti. Taigi  visa atsakomybė už publikacijų turinį buvo perkelta vien pašnekovui.

Pacientų balsas liko viešosios kampanijos nuošalėje

Visuomenininkų reikalavime daug dėmesio skirta ir A. Alekseičiko-Kirinovo pacientams. Dokumente teigta, kad pagalbos į gydytoją kreipęsi žmonės tai darė savo noru, o dalis jų viešai liudijo apie teigiamus gydymo rezultatus.

Atleidus gydytoją, nebuvo aiškiai atsakyta, kaip bus užtikrintas jo ilgai gydytų pacientų priežiūros tęstinumas. Kreipimosi autoriai kaltino sprendimo priėmėjus neatsižvelgus į pacientų nuomonę, jų ryšį su pasirinktu gydytoju ir teisę į nenutrūkstamą gydymą.

Kartu būtina skirti dvi aplinkybes: paciento teisė pasirinkti gydytoją ar atsisakyti gydymo savaime nesuteikia teisės reikalauti bet kokio medicinos mokslo nepatvirtinto metodo. Tačiau ir diskusija dėl konkrečių metodų priimtinumo negali būti pakeista vieša pasmerkimo kampanija, ypač nepateikus pacientų skundų ar įrodymų apie realiai padarytą žalą.

Būtent pastaroji aplinkybė tapo svarbi teisme. Byloje nebuvo nustatyta pacientų arba A. Alekseičikui-Kirinovui pavaldžių gydytojų skundų dėl jo profesinės veiklos, nesuderinamos su galiojančiais medicinos standartais.

Įžvelgė politinės psichiatrijos šešėlį

Reikalavimo autoriai A. Alekseičiko-Kirinovo atleidimą siejo su gerokai platesne problema – psichiatrijos pajungimu politiniams ir ideologiniams tikslams.

Jie  priminė sovietinės politinės psichiatrijos praktiką, kai oficialiai ideologijai nepritarę žmonės būdavo paskelbiami psichiškai nesveikais, priverstinai hospitalizuojami ir pašalinami iš viešojo gyvenimo. Psichiatrinės diagnozės buvo naudojamos prieš disidentus, religinių ir tautinių įsitikinimų besilaikančius žmones bei okupacinį režimą kritikavusius piliečius.

Visuomenininkai neteigė, kad A. Alekseičikui-Kirinovui buvo taikytos tokios pačios represinės priemonės. Tačiau, jų vertinimu, veikimo principas turėjo pavojingų panašumų: profesinis klausimas buvo perkeltas į ideologinės kovos lauką, viešojoje erdvėje sukurtas smerkiantis fonas, o įstaiga, neatlaikiusi spaudimo, pasirinko griežčiausią sankciją.

Kreipimesi pabrėžė, kad sovietmečio piktnaudžiavimas psichiatrija padarė žalą ne tik represijų aukoms, bet ir pačios psichiatrijos reputacijai. Todėl profesinės organizacijos turėtų būti ypač jautrios bet kokiems mėginimams gydytojų profesinius vertinimus kontroliuoti politinėmis arba ideologinėmis priemonėmis.

Vieša kritika Jūratei Juškaitei ir Tomui Vytautui Raskevičiui

Reikalavime kritiškai įvertinta Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės Jūratės Juškaitės reakcija. Visuomenininkai jos teiginius apie tariamą pacientų žalojimą vadino nepagrįstais objektyviais įrodymais ir žeidžiančiais gydytojo reputaciją.

Kreipimosi autoriai taip pat kritikavo tuometį Seimo narį Tomą Vytautą Raskevičių, viešai raginusį politiškai svarstyti vadinamųjų konversijos terapijų arba seksualinės orientacijos keitimo praktikų draudimą.

Jų nuomone, dar neįvertinus konkrečių gydytojo veiksmų, viešojoje erdvėje buvo sukurta prielaida laikyti jį pavojingos praktikos vykdytoju. Taip diskusija apie istorinę psichiatrijos praktiką ir medicinos požiūrių kaitą virto politiniu reikalavimu imtis  veiksmų prieš konkretų gydytoją.

Vėlesnė LAT nutartis patvirtino esminę keltą teisinę abejonę – nebuvo pakankamo pagrindo gydytojo pasisakymus laikyti šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu.

Profesinės organizacijos kolegos negynė

Ypač daug kritikos  teko Lietuvos psichiatrų asociacijai. Visuomenininkų nuomone, organizacija, turinti atstovauti profesiniams psichiatrų interesams, kilus viešam puolimui neparodė pakankamo kolegialumo ir iniciatyvos.

Asociacija, reikalavimo autorių vertinimu, turėjo inicijuoti profesinę diskusiją, išklausyti gydytoją, įvertinti jo praktikos aplinkybes ir neleisti, kad medicinos klausimai būtų sprendžiami viešosios kampanijos būdu. Tačiau ji viešai A. Alekseičiko-Kirinovo negynė ir neinicijavo platesnio dialogo su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centru bei Sveikatos apsaugos ministerija.

Griežtai įvertinta ir Lietuvos psichologų sąjungos valdybos laikysena. 2024 metų liepos 3 dieną ji kreipėsi į valstybės institucijas, ragindama reaguoti į A. Alekseičiko-Kirinovo pasisakymus, atsiprašyti LGBTQ+ bendruomenės dėl istorinės homoseksualumo patologizavimo žalos ir teisės aktais uždrausti seksualinės orientacijos keitimo praktikas.

Lietuvos psichologų sąjungos valdyba taip pat prašė patikrinti, ar Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nebuvo taikomos homoseksualius pacientus žalojančios praktikos, ir ragino užtikrinti įvairių seksualinių orientacijų bei lyties tapatybių poreikius atitinkančias paslaugas.

Kreipimosi autoriai tokią poziciją vertino kaip bandymą profesinės diskusijos ribas nustatyti pagal vieną „oficialią“ ideologinę kryptį. Jų nuomone, kreipimasis į valdžios institucijas prieš konkretų specialistą priminė sovietmečiu rašytus kolektyvinius laiškus, kuriais buvo reikalaujama bausti oficialiai politikai nepritariančius žmones.

Šis palyginimas buvo itin griežtas. Tačiau pagrindinis reikalavimo klausimas buvo aiškus: ar profesinės organizacijos turi skatinti atvirą mokslinę diskusiją, ar drausminti nuo vyraujančios pozicijos nukrypstančius specialistus?

Reikalauta nepriklausomo tyrimo

Respublikos Prezidento buvo prašoma užtikrinti konstitucinę pažiūrų ir profesinės veiklos laisvę – A. Alekseičiko-Kirinovo atleidimas gali sukurti pavojingą precedentą, turintį pasekmių kitų gydytojų nepriklausomumui.

Seimo Sveikatos apsaugos komiteto buvo reikalaujama ištirti gydytojo atleidimo aplinkybes ir sudaryti nepriklausomą komisiją, kuri įvertintų įvykį remdamasi ne vien žiniasklaidos interpretacijomis.

Vilniaus miesto savivaldybė raginta įpareigoti Psichikos sveikatos centro administraciją viešai pateikti išsamią informaciją apie atleidimo pagrindus. Taip pat reikalauta užtikrinti A. Alekseičiko-Kirinovo pacientams tinkamą pagalbą ir gydymo tęstinumą.

Lietuvos psichiatrų asociacijos nariai buvo kviečiami įvertinti savo vadovybės laikyseną, viešai aptarti šį atvejį ir paaiškinti, kaip ateityje bus ginami politinį ar ideologinį spaudimą patiriantys asociacijos nariai.

O visuomenė buvo raginama budriai vertinti ideologinių nuostatų skverbimąsi į sveikatos priežiūrą.

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pripažinus A. Alekseičiko-Kirinovo atleidimą neteisėtu, nei Lietuvos psichiatrų asociacija, nei Lietuvos prishologų sąjunga ir Lietuvos  bioetikos komitetas jau nebegali apsimesti, kad A. Alekseičiko-Kirinovo atleidimo iš darbo istorija jų neliečia. Nors teismas nevertino homoseksualumo medicininės sampratos, jo nutartis atskleidė esminę problemą: profesinės ir etikos institucijos neapsaugojo gydytojo nuo neproporcingos sankcijos, nors tam buvo visos galimybės.

Lietuvos psichiatrų dėmė

Didžiausia Lietuvos psichiatrų asociacijos dėmė – jos pasyvumas. Profesinė organizacija galėjo būti vieta, kurioje įvairūs medicinos istorijos, gydymo metodų ir profesinės etikos klausimai būtų nagrinėjami kompetentingai, ramiai ir nešališkai. Tačiau kilus viešai pasmerkimo kampanijai asociacija neapgynė net savo nario teisės būti išklausytam.

Psichiatrų asociacijai nebūtina buvo pritarti visiems A. Alekseičiko-Kirinovo teiginiams. Tačiau ji privalėjo ginti procedūrinį teisingumą, ir profesinį kolegialumą, reikalauti, kad ilgametis gydytojas nebūtų baudžiamas remiantis vien  reakcijomis žiniasklaidoje.

Kodėl nebuvo asociacijos ekspertinio vertinimo, kuriame būtų atskirtas pasakojimas apie sovietmečio medicinos praktiką nuo dabartinės gydytojo veiklos? Kur buvo pacientų patirties, gydymo rezultatų ir galimos realios žalos analizė?

Kodėl nebuvo inicijuota nepriklausoma profesinė diskusija? Kodėl asociacija nereikalavo įrodyti, kad gydytojo pasisakymai iš tiesų pakenkė pacientams arba gydymo įstaigai?

Teisme paaiškėjo, kad pacientų ir A. Alekseičikui-Kirinovui skundų dėl jo profesinės veiklos nebuvo. Neįrodyta ir reali žala Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro veiklai. Šios aplinkybės turėjo būti svarbios pirmiausia psichiatrų profesinei organizacijai.

Totalitarinės baudžiavinės komunizmo sąmonės šmėkla LPS valdyboje

Tačiau ypač odioziškai viešojoje erdvėje atsiskleidė Kauno mieste įsikūrusios Lietuvos psichologų sąjungos (LPS) valdybos pozicija (LPS vadovė – Aina Adomaitytė, valdybos nariai: Said Dadašev, Juliana Lozovska, Aušra Norė, Raimonda Petrolienė, Justina Slavinskienė, Marija Turlinskienė, Tadas Vadvilavičius).

Savo 2024-07-03 laiške valstybės valdžios institucijoms LPS valdyba su baudžiaviniu nuolankumu ėmė raginti savo kolegas reaguoti į A. Alekseičiko-Kirinovo pasisakymą, kviesdama atsiprašyti LGBTQ+ bendruomenės dėl tariamo istorinio neteisingumo ir žalos, patirtos patologizuojant ir stigmatizuojant homoseksualumą sveikatos sistemoje (!)

Šie asmenys prašo įstatymų leidėją keisti teisės aktus ir Lietuvoje uždrausti bet kokią seksualinės orientacijos keitimo praktiką.

Jie skundžia Sveikatos apsaugos ministerijai Vilniaus psichikos sveikatos centrą, kuriame dirbo A. Alekseičikaso-Kirinovas, teigdami, neva jame yra/buvo taikomos homoseksualius asmenis žalojančios praktikos, ir ragindami neleisti, kad jame ir kituose psichikos sveikatos paslaugas teikiančiuose centruose būtų teikiamos panašios paslaugos.

Aklai įgyvendindama genderizmo ideologiją, LPS valdyba ragina Vilniaus psichikos sveikatos centro vadovybę ir centro steigėją Vilniaus miesto savivaldybę garantuoti pacientams tik tokias paslaugas, kurios atitinka įvairių orientacijų ir lyties tapatybių poreikius. Ragina Lietuvos psichiatrų asociaciją apsvarstyti A. Alekseičiko-Kirinovo pasisakymo suderinamumą su asociacijos „oficialia“ pozicija.

Šis LPS valdybos prašymas visiškai sutampa su valstybės archyvuose esančių Lietuvos okupacijos laikotarpiu rašytais darbo kolektyvų laiškais komunistų partijos centro komitetui, kuriame saujelė okupacinės valdžios pataikūnų reikalauja nubausti, įkalinti ar kitaip susidoroti su nepaklusniais kolektyvo darbuotojais, nepritariančiais komunizmo ideologijai ir Lietuvos kompartijos politikai.

Patologinė totalitarinės baudžiavinės komunizmo sąmonės šmėkla LPS valdyboje prasiveržė visu ryškumu ir grėsme, ne archyviniais vaizdiniais, o realiais veiksmais ir dabarties laike, leisdama pajusti visuomenei vergišką ideologizuotų institucijų tarnautojų elgesį su savo piliečiais.

LPS valdybos nariai parodė, kad ši organizacija, kuri, tikėtina, yra remiama įvairių ideologines programas finansuojančių fondų, ne tik neatstovauja šalies visuomenės interesams, nesirūpina žmonių psichikos sveiktos efektyviu gydymu, o sąmoningai ideologiniais tikslais paneigia ir naikina pamatines žmogaus teises – pirmiausia pacientų teisę į jiems priimtiną gydymą, pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, kurio 6.729 straipsnis (Paciento sutikimas) nustato, jog pacientas negali būti gydomas ar jam teikiama kita asmens sveikatos priežiūra ar (ir) slauga prieš jo valią.

Abi profesinės organizacijos leido profesinį ginčą pakeisti viešu moralinio linčo teismu. Užuot saugojusios psichiatrijos nepriklausomumą nuo politinio ir ideologinio spaudimo, jos faktiškai paliko susidorojimui vieną žymiausių Lietuvos psichoterapeutų.

Todėl Lietuvos psichiatrų asociacijos ir Lietuvos psichologų sąjungos vadovybė turėtų viešai atsakyti, kaip ji ateityje gins gydytojus nuo sankcijų už jų asmenines, su darbo funkcijomis tiesiogiai nesusijusias pažiūras. Jei šios profesinės organizacijos gina tik tuos narius, kurių nuomonė sutampa su vyraujančia politine ideologija, jos nebeatlieka profesinės savivaldos paskirties. Jos tampa ideologinės priežiūros institucijomis.

Bioetikos komitetas vertino ne etiką, o leistiną nuomonę

Analogišką nepasitikėjimą kelia ir Lietuvos bioetikos komiteto išvada. Komitetas paskelbė, kad gydytojo teiginiai neatitinka įrodymais grįstos medicinos žinių, gali būti suprasti kaip diskriminuojantys ir patologizuojantys homoseksualumą. A. Alekseičikui-Kirinovui rekomenduota ateityje vengti tokių viešų pasisakymų.

Tačiau formuluotė, kad pasisakymai „visuomenės buvo suprasti“ kaip diskriminuojantys, nėra pakankamas objektyvus profesinės etikos kriterijus. Visuomenė nėra vienalytė, o viešas nepasitenkinimas ar aktyvistų reakcija negali pakeisti konkrečių įrodymų apie paciento diskriminavimą, žalą arba profesinių pareigų pažeidimą. Bioetikos komitetas turėjo aiškiai atskirti mažiausiai tris dalykus:

• dabartinį medicinos mokslo požiūrį į homoseksualumą;
• gydytojo pasakojimą apie ankstesnio laikotarpio medicinos praktiką;
• konkrečią A. Alekseičiko-Kirinovo profesinę veiklą ir galimą žalą pacientams.

Šios skirtingos sritys buvo suplaktos į vieną moralinį kaltinimą. Nebuvo viešai pateikta duomenų, kad konkretus pacientas būtų gydytas prieš savo valią, diskriminuotas arba patyręs žalą. Nepaisant to, gydytojo žodžiai buvo įvertinti taip, tarsi tokia žala jau būtų įrodyta.

Medicinos žinios keičiasi, o mokslo pažanga vyksta keliant klausimus ir kritikuojant vyraujančias teorijas. Etikos institucija turi saugoti pacientą, bet ji negali tapti institucija, nustatančia vienintelį leistiną viešo kalbėjimo būdą.

Ypač problemiška rekomendacija gydytojui ateityje vengti nevienareikšmiškai suprantamų pasisakymų. Beveik kiekvienas sudėtingas bioetikos klausimas – abortas, eutanazija, lyties keitimo intervencijos, priklausomybių gydymas ar psichiatrijos istorija – visuomenėje vertinamas nevienareikšmiškai. Reikalavimas kalbėti tik taip, kad niekas neįžvelgtų prieštaringumo, praktiškai reiškia raginimą tylėti.

Komitetas, kurio paskirtis – saugoti žmogaus teises ir orumą sveikatos priežiūros sistemoje, turėjo prisiminti, kad žmogaus teisės priklauso ir gydytojui. Tai teisė būti išklausytam, teisė į teisingą ir nešališką vertinimą, saviraiškos laisvė bei apsauga nuo neproporcingų profesinių sankcijų. Deja, paaiškėjo, kad komitetui objektyvi nuomonė nėra reikalinga, kad komiteto veiklą taip pat sąlygoja ideologiniai rėmai.

Akivaizdu, kad po tokio viešo skandalo Lietuvos psichiatrų asociacija,  Lietuvos psichologų sąjunga ir Lietuvos bioetikos komitetas turėtų viešai pasiaiškinti ir iš naujo įvertinti savo veiksmus. Priešingu atveju visuomenė turės tvirtą pagrindą nepasitikėti šiomis institucijomis ir laikyti jas ideologiniu valdžios antstatu.