„Odisėja“: Nolano filmas antikinę legendą suniokojo juodai

Valdas Sutkus

Į Christopherio Nolano filmo „Odisėja“ peržiūrą investavau apie 30 eurų: 10 eurų už bilietą, 10 eurų už koka kolą su spragėsiais (paėmiau didelę porciją, nes filmas juk trunka 3 valandas) ir 8 eurus už automobilio parkavimą. Rezultatas: prisivalgiau šlamštmaisčio tikra ir perkeltine prasme.

Homeras patenka į Holivudo „įvairovės ir įtraukties“ fabrikėlį

Kino salėje užgęsta šviesos ir pirmasis žmogus, kurį žiūrovas pamato ekrane, yra juodaodis reperis Travisas Scottas, apsimetantis senovės graikų dainiumi. Homeras jau nuo pirmųjų filmo kadrų iškart patenka į Holivudo „įvairovės ir įtraukties“ fabrikėlį. Bet režisierius turi paaiškinimą: Homero epai buvo giedami ir deklamuojami, reperis irgi ritmiškai šūkauja, vadinasi, tas Travisas Scottas beveik natūraliai tinka antikinio graikų dainiaus tipažui. Pagal tokią kultūrologiją grigališkojo choralo vienuoliai, matyt, buvo ankstyvieji reperiai, o Sofoklis – senovės Atėnų estrados humoristas. Tereikia nutaisyti rimtą veidą ir bet kuri nesąmonė tampa giliaprasme režisūrine koncepcija.

Nolanas juodaodį amerikiečių reperį paverčia senovės graikų dainiumi ir tuo pat metu iki apsėdimo giriasi fiziniu filmo tikrumu: tikri laivai, tikra mediena, tikros virvės, tikros bangos, tikri jūros purslai. Pasirodo, autentiškumas jam šventas tol, kol kalbama apie lentas ir virves, tačiau patys senovės graikai gali atrodyti lyg būrys keleivių, išlipusių iš 2026 metų Londono metro traukinio. Šita selektyvaus tikroviškumo komedija nustato viso filmo taisyklę: daiktai turi būti autentiški, o žmonės – pagal dabartinį Holivudo skonį. Taip Nolanas Homero pasaulį pradeda niokoti juodai – pradžioje dar visiškai tiesiogine prasme.

Nusprendė Eleną perdažyti juodai

Netrukus pasirodo gražioji Spartos karalienė Elena, dėl kurios ir kilo Trojos karas. Ir čia režisierius visai pasileidžia plaukus – imasi doroti Homerą pagal visus dabartinius Holivudo štampus. Kalbame apie „baltarankę“, „auksaplaukę“ Eleną, kurios įvaizdis daugiau kaip du tūkstantmečius Vakarų pasaulio žmonių vaizduotėje buvo susijęs su neprilygstamu moters grožiu, geismu ir drama. Apie Trojos princo pagrobtą moterį, kurios susigrąžinti, pasak legendos, „išplaukė tūkstantis graikų laivų“.

Ir štai Nolanas nusprendė Eleną perdažyti juodai. Ir kad to grožio maža nepasirodytų, dar kažkokiu aštriu daiktu brūkštelėjo per veidą – paliko ryškų randą. Antikinis grožio simbolis pateko į Holivudo kreivarankių dirbtuves ir iš jų išėjo jau tinkamai „atnaujintas“ personažas mūsų laikams. Eleną vaizduoja akinančiai juoda Kenijos aktorė Lupita Nyong’o. 2013 m. filme „12 vergovės metų“ ji vaidino vergę Patsey – fiziškai ir seksualiai išnaudojamą Luizianos plantacijos darbininkę. Už šį vaidmenį ji 2014 m. gavo „Oskarą“ už geriausią antraplanį moters vaidmenį ir tai jai atvėrė kelią į Holivudo platumas.

Režisierius interviu spaudai rimtu veidu kalbėjo apie tai, kad tą Lupitą Nyong’o jis pasirinko dėl jos išskirtinės „jėgos“, „laikysenos“, ypatingo buvimo ekrane, tarytum viso filmo dramaturgija laikytųsi ant šio vaidmens. Bet tą Lupitą per visą trijų valandų filmą matome vos kelias minutes ir ji net beveik nieko nekalba. Čia jau prasideda žiūrovo politkorektiškumo išbandymas: visiškai aiškus „įvairovės ir įtraukties“ egzempliorius stovi vidury kambario, o Nolanas atkakliai aiškina, kad tai režisūros šedevras. Pačios Lupitos paaiškinimas buvo daug paprastesnis – aktorių sudėtis filme turi „atstovauti pasauliui“. Štai ir visa paslaptis, kurią buvo galima pasakyti iš karto, be jokių meninio genialumo smilkalų.

Homero laikų Graikija paverčiama Jungtinių Tautų Organizacijos posėdžių sale

Toliau ši logika išsiskleidžia visu gražumu. Homero laikų Graikija paverčiama Jungtinių Tautų Organizacijos posėdžių sale: ekrane matome juodaodžius, Pietų Azijos, Rytų Azijos, Indijos, Lotynų Amerikos tipažus, betrūksta gal tik kokių čiukčių. O graikiško pasaulio autentika lieka tik vietovardžiams, sandalams ir uoloms. Ir tada filmas padovanoja jau tobulą satyros sceną. Vienos salos gyventojas atplaukusių Odisėjo vyrų paklausia, kas jie tokie, ir aktoriaus indo vaidinamas Odisėjo bendražygis Eurilochas atsako: „Mes graikai, iš Itakės.“ Nolano sukurtoje senovės Graikijoje jau būtina garsiai paaiškinti, kad ekrane matomi vyrai – graikai, nes pats vaizdas to seniai neberodo. „Įvairovė ir įtrauktis“ grynuoju pavidalu.

„Mes graikai“ čia skamba beveik kaip užrašas po modernaus meno muziejaus eksponatu: prašome tikėti etikete, o ne tuo, ką matote. Ir visa tai tame pačiame filme, kur tikra laivo lenta laikoma beveik šventa šio vaizduojamojo meno vertybe.

Elementari logika tyliai išeina parūkyti

Čia verta prisiminti Nolano interviu laikraščiui „Los Angeles Times“, kur jis pasakoja apie Odisėjo laivą. Filmavimo komanda surado tikrą medinį norvegų „Draken“ – vikingų tipo laivą, kuris realybėje buvo perplaukęs Atlantą. Nolanas aiškino: „Mums reikėjo medinio korpuso laivo, pastatyto senovine technologija, kuris galėtų plaukti atviroje jūroje per milžiniškas bangas. Filmavome tarsi dokumentinį filmą. Aktoriai išmoko buriuoti ir irkluoti“.

Kai ateina Trojos arklio eilė, Nolanas prisimena vaizdinius iš fantastinio filmo „Beždžionių planeta“. Milžiniška medinė konstrukcija atsiduria bangose, pusiau užnešta smėliu. Režisierius sako, kad jis jau seniai sugalvojęs tokį įspūdingą Trojos arklio vaizdą: arklys „pasviręs smėlyje“, sąmoningai primenantis Laisvės statulą filme „Beždžionių planeta“. Čia elementari logika tyliai išeina parūkyti. Arklyje slepiasi ginkluoti vyrai, medinę greituoju būdu sukaltą konstrukciją talžo jūros bangos, paskui trojėnams ją reikia išlupti iš smėlio, išvilkti iš vandens ir nutempti į miestą taip, kad ji nesubyrėtų, neapvirstų ir iš jos nepabirtų viduje tūnantys kariai.

Toliau pasirodo graikų vadas Agamemnonas, ir senovės Graikija netikėtai susijungia su „Žvaigždžių karais“. Juodi specifinės formos šarvai, po kauke paslėptas veidas, grėsmingas siluetas – Mikėnų karaliui tetrūksta Darto Vaderio šviesos kardo.

Stilistinė mišrainė

Būtent tokiose vietose Nolano pretenzija į monumentalų rimtumą darosi panaši į stilistinę mišrainę. Jis aiškiai kuria komiksą, tik labai nenori to pripažinti.

Todėl Zacko Snyderio filmas-parodija apie senovės Spartą „300“ greta Nolano „Odisėjos“ ima atrodyti sąžiningiau. Snyderio spartiečiai – pusnuogiai, aliejumi nublizginti kultūrizmo čempionato finalininkai, persų kariuomenėje šmirinėjantys padarai, kurie labiau tiktų kokiam kompiuteriniam žaidimui, negu Achemenidų imperijai. Persų valdovas Kserksas – plikas, beveik nuogas, auksinėmis grandinėmis apraizgytas milžinas bronzos spalvos oda, kurio ausyse, veide ir kūne suverta dešimtys auskarų ir žiedų. Panašus į apsirūkiusį naktinio klubo herojų, kuris tarp dviejų orgijų dar sumano užkariauti Graikiją.

Tai buvo Franko Millerio komiksas, kuris ir laikė save komiksu. Nolanas daro tą patį kičą, tik prieš tai perskaito paskaitą apie tikrus laivus ir tikras jūros bangas. Snyderis kuria groteską, šaiposi ir tuo mėgaujasi, o Nolanas kuria groteską ir tikisi, kad žiūrovas jį palaikys didinga Homero interpretacija.

Šlykštumą filmuoja rimtai

Snyderio bjaurumas sąmoningai komiksinis, o Nolanas šlykštumą filmuoja rimtai. „Odisėjos“ ciklopas Polifemas, aišku, turi būti baisus, tačiau Nolanui baisumo neužtenka – reikia fiziologinio šlykštumo. Tokio, kai jau tiesiog nesmagu žiūrėti. Burtininkės Kirkės epizodas, kai ji jūrininkus paverčia kiaulėmis, visiškai persikelia į siaubo filmų teritoriją. Kirkė savo rankomis tiesiog fiziškai minko žmones į kiaules: kiša rankas į burną, plėšia veido odą, minko gyvus kūnus lyg molį, iš žmogaus veido išstumia snukį, išlanksto ausis. Tai jau pereina į skerdyklos estetiką. Nolanas sako, kad šiai scenai sąmoningai rėmėsi „The Thing“ ir „An American Werewolf in London“ – klasikiniais kūno darkymo siaubo filmais. Todėl kelioms minutėms Homero „Odisėja“ pavirsta suaugusiesiems skirtu fiziologinio siaubo reginiu.

Atsiveria ir aiškus filmo estetikos principas. Elena juoda ir randuota, Polifemas šlykščiai groteskiškas, Kirkės scena fiziologiškai atstumianti, kariai nuolat purvini, alkani ir nusikamavę, pats Odisėjas niūrus ir prislėgtas. Homero pasaulyje žiaurumo apstu, tačiau lygiai taip pat apstu vyno, puotų, jūros, muzikos, geismo, spindinčių ginklų, rūmų ir gyvybės pulsavimo. Grožis ten stovi šalia dramatizmo ir dėl to abu tampa stipresni. Nolanas šią Homero pusiausvyrą suardo: grožį nujuodina ir paženklina randu, didingumą apdrabsto purvu, o heroizmą suveda į kaltę. Atrodo, kad jo kine viską būtina paženklinti trauma.

Senojo pasakojimo žalojimas

Visa tai dar būtų galima nurašyti keistam skoniui, jeigu Nolanas nebūtų ėmęsis remontuoti ir pačios Homero moralės. Čia senojo pasakojimo žalojimas pasiekia esmę, nes Homero Odisėjas yra gudrus, išdidus, kartais žiaurus, kartais kvailai pasipūtęs, tačiau jo kelionės kryptis aiški ir tvirta: grįžti į Itakę pas žmoną Penelopę ir sūnų Telemachą, susigrąžinti namus ir atkurti tvarką. Homero Odisėjas kenčia dėl konkrečių savo klaidų: už puikybę, neatsargumą, dievų įžeidimą tenka mokėti. Tačiau pats jo troškimas nugalėti ir grįžti namo nėra paverčiamas moraline problema. Nolanas šį santykį pakeičia: jo Odisėjas atrodo ne kaip karo didvyris, o kaip ligonis, kuriam paskirtas ilgas psichoterapijos kursas, kad jis pagaliau išsiaiškintų, kaip jaučiasi dėl to, jog laimėjo karą ir ar apskritai turėjo teisę būti nugalėtoju. Homero herojus kenčia, išmoksta pamoką ir grįžta atkurti tvarkos, o Nolano herojus vis labiau grimzta į savigraužą.

Į Homero pasakojimą įžengia visa mūsų laikų Vakarų saviniekos kultūra

Čia į Homero pasakojimą įžengia visa mūsų laikų Vakarų saviniekos kultūra. Trojos arklys iš gudraus karinio manevro slenka link apibendrinto kaltės simbolio, pergalė įgauna psichologinės traumos skonį, valdžia ir tvarka tampa našta, o pats Odisėjas primena ant kušetės gulintį pacientą, kurio terapeutas klausinėja, kaip jis jaučiasi prisiminęs Troją. Tokiu būdu filme beveik nelieka nieko kilnaus ir herojiško.

Homeras svarsto, ar didvyris sugrįš ir atkurs tvarką. Nolanas klausia, ar nugalėtojas jau pakankamai atgailavo už savo pergalę. Šitas skirtumas ir yra visa filmo dvasia. Nolano pasaulyje pati pergalė tampa kalte, garbę nustelbia savigrauža, o herojus nuolat barsto druską ant savo žaizdų. Tokia „Odisėja“ yra jau daug daugiau apie dabartinių Vakarų neurozes, negu apie Homerą. Senasis epas tampa tik dekoracija, ant kurios Nolanas iškabina savo laikmečio dvasinę negalią.

Todėl pirmasis kadras su Travisu Scottu galų gale pasirodo pranašiškas. Nolanas pradeda juodaodžiu amerikiečių reperiu, tęsia juodai perdažyta randuota Elena ir galiausiai juodai nuspalvina jau patį Homero moralinį pasaulį. Visą epą suniokoja juodai. Tai nuoseklus istorinės Vakarų civilizacijos perdirbimas pagal dabartinį „progresyvų“ Holivudo standartą.