Pinskuvienės istorijai buvo skirta tiek dėmesio per du mėnesius, kiek Monikos Navickienės istorijai nebuvo skirta daugiau kaip per metus

Jonas Balčiūnas

Vakare po darbų nėra noro kapstyti labai giliai. Paliesiu kelis šios istorijos aspektus, kurie buvo keliami į pirmus žiniasklaidos puslapius šiandien ir nuo šios vasaros pradžios (nuoroda komentaruose).

Žiniasklaidos tikslas kelti į viešumą tai kas svarbu viešajam interesui ir nepamiršti to, kaip ji užsidirba duonai kasdieninei.

Pinskuvienės istorijai buvo skirta tiek dėmesio per du mėnesius, kiek Monikos Navickienės istorijai nebuvo skirta daugiau kaip per metus. Ginčų objektas panašus, bet istorijos kiek skirtingos. Viešajam interesui tai svarbu nes susidaro įspūdis, kad Statybos inspekcija veikia neskaidriai ir priima sprendimus, kurie kelia abejonių. Asmenybės čia neturėtų vaidinti pagrindinio vaidmens. Svarbu principai. Šį kartą matau didelį skirtumą, kaip į Pinskuvienės ir Navickienės istoriją reaguoja žiniasklaida.

Neišmanau statybų teisės, tad nesigilinsiu į detales. Kad nebūtų nuobodu, pradėsiu nuo Skirmanto Malinausko moralizavimo. Malinauskas Pinskuvienės situaciją lygina su vagimi, kuris apvagia namą, o paskui grąžina daiktus. Stipru, bet ar tikslu?

Malinausko vagystės analogija sukuria labai stiprų moralinį vertinimą, bet prasilenkia su teisine logika. Logika tokia, jeigu padarytas pažeidimas, jį galima atitaisyti. Mano požiūriu svarbiausia motyvas. Pinskuvienės veiksmuose nematau piktybiško motyvo, kodėl taip reikėjo daryti?

Negalima atmesti to kad buvo padarytas pažeidimas, bet koks motyvas jį daryti, kai be jokio vargo galima keisti sklypo paskirtį, kas ir buvo padaryta?

Dabar pažvelkime į Monikos Navickienės atvejį, kuris nei Skirmantui Malinauskui, nei Lingei nesukėlė moralinių dilemų. Navickienė negalėjo pastatyti sklype trijų pastatų nesukčiaudama ir nesinaudodama įstatymo spragomis.

Ji sukčiavo sąmoningai, o Statybos inspekcija greičiausiai apsimetė kad nesupranta kad vedžiojama už nosies. Čia yra motyvas sukčiauti, bet moraliniai autoritetai, tokie kaip Skirmantas nematė „moralinių randų“, ar politikai, tokie kaip Lingė.

Šia tema pirmoji pasisakė LRT. Ar Lietuvos žiniasklaida šioms istorijoms taikė vienodus standartus? Nedariau išsamaus tyrimo, bet pažvelgus į straipsnių kiekį ir intensyvumą galima įžvelgti akivaizdų disbalansą Navickienės naudai. Jos istorija per metus susilaukė mažiau dėmesio nei Pinskuvienės per nepilnus du mėnesius.

Yra dar viena detalė, „naujienos“ plitimo dinamika į kurią žmonės nekreipia dėmesio. Delfi paskelbia tyrimą, ELTA iš jo padaro naujieną, kurią paskelbia kitos žiniasklaidos priemonės. Taip sukuriamas naujienų srautas. Tame nėra nieko neįprasto. Taip veikia žiniasklaida, bet klausimas ar ji taiko visiems vienodus standartus?

Grįžtant prie Navickienės atvejo, – kodėl gyvenamasis namas buvo paverstas dirbtuvėmis, o dirbtuvės gyvenamuoju namu?

Savivaldybė atlikusi Navickienės „dirbtuvių“ apžiūrą nustatė kad yra požymiai kad tai gyvenamasis namas, o ne dirbtuvės, bet teisme to įrodyti nepavyko.

Dabar visuose namuose žmonės gyvena ilgai ir laimingai, o Skirmantas greičiausiai mano, kad tai buvo tik purslai ant nosies.