Yra straipsnių, kuriuos būtina tiesiog atmintinai išmokti, kad įgyti tautos išlikimo imunitetą. Vienas jų – lietuvės, anglų kalbos mokytojos Alinos Laučienės.
LIETUVI, ar žinai, ką nešioji po savo gomuriu?
„Iš tikrųjų jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystytos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai“ Imanuelis Kantas (1724–1804).
Nuo senų laikų žmonės kalba, kad taip rašė Prūsijos apšvietos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, kuris 1746–1750 m. mokytojavo Jučiuose, nors gimė ir mirė Karaliaučiuje. Jis mokė lietuviškų bažnyčių ir mokyklų inspektorius bei vietos klebono vaikus. Tikėtina, kad Kantų pavardė yra kuršiška, kilusi iš Kantvainių kaimo pavadinimo (dabartinės Priekulės dalis).
Kantų šeimą siejo ryšiai su Klaipėda – čia gyveno net trys Kantų giminės kartos: prosenelis Ričardas Kantas, senelis Hansas Kantas ir tėvas Jonas Georgas Kantas, kurie vertėsi tų laikų populiariu balniaus amatu. Todėl nėra abejonių, kad Imanuelis puikiai mokėjo lietuvių kalbą ir jos mokė kitus.
Yra žinių, kad jo seneliai irgi kalbėjo lietuviškai. Kitaip, lietuvių kilmės pasaulinis filosofas nebūtų galėjęs šitaip gražiai apibūdinti mūsų prigimtosios kalbos, net prieš 300 metų, ir kurią šiandien Gintautas Tvankstas įvardija kaip pasaulio kalbų Motiną.
O Arimantas Juvencijus Raškinis, apie savo mylimąją kalbą kartą rašė šitaip: „Mūsų kalba – tai apibendrintas lietuvio sielos geranoriško, meilingo nusiteikimo veidrodis; lietuvio santykio su visa ko, kas jį supa, chrestomatija.
Kiek daug gerybinių, mažybinių, malonybinių priesagų esame sugalvoję, kad parodytumėme savo prielankų nusiteikimą žmogui, gyviui, kalneliui ar upei… Man iki šiol tebeskamba vaikystėje girdėti mano dėdienės Vangų kaime prie Nemuno sakomi žodžiai apie viską, kas ją supa. O ją supa kelelis, atšlaimėlis, kalnelis, pravaržėlė, upelė…
Gal pasakysite, kad mūsų kalba neturtinga? Atsiverskime anglišką knygą apie mūsų dainas, viską patys suprasime. Štai liaudies dainos priedainis:
Oi sesute, sesutėle, Dear sister, dear sister,
Seseryte, seserėle… Dear sister, dear sister.
O mūsų žodžiai – tai gyvoji mūsų archeologija. Medų, nors ir ne iš medžių, bet ligi šiol kopinėjame. Šaunuolius, nors ir nešaudančius, ir be šarvų, šarvojimo salėse šarvojame, o taurius gėrimus ragaujame, nors ir ne iš tauro ragų, bet vistiek iš taurių… Ech, nuostabi ta mūsų kalba…“
Tikrai nepaprastai graži. Jau užeina tamsusis metas; šiluma traukdamasi gūžiasi nuo rudeniško šaltuko, o kur slėptis mums, kai pradės lyti, lynoti, lašnoti, krapnoti, kapsėti, šliknoti, rasenti, varventi, dulkti, druokti, dujoti, rūkti, smilkti, purkšti, pilti, kliokti, čiožti, pliaupti, žliaugti, telžti, šlioti?
Ką jau darysi, teks įsisupti į mamaitės šiltą skarą, nes speigai su baisingais vėjais atūš, atlėks galvotrūkčiais, trūkčiagalviais, stačiagalviais, strimagalviais, kūliavirsčia, dutkūliais, kūliais, paknopstomis, klupiniu, šokiniu, trinkuliais, aulekomis…
Kaip matome, ne pyragai laukia, oi ne pyragai, nes nuo speigų langai pradės eižėti, daužėti, pleišėti, plyšinėti, skeldėti, skilinėti, skerdėti, sproginėti ir trūkinėti, jei namų šeimininkas tauškalas, o ne namų ūkvedys. O jis toks! Ir visai pelnytai jo pati pradės į tokį vyrelį žvairuoti, šnairuoti, žvairakiuoti, skersakiuoti, kreivakiuoti, baltakiuoti ir net dilbakiuoti! Štai, kaip jam bus blogai!
Taip labai tyliai papeiktas ir visai suglumintas šeimininkas išžirgliuos laukan, o pačiukė žiūrės pasirėmusi pro langą ir matys, kaip jis suners rankas už nugaros ir pradės per kiemą stypinti, stybrinti, stimpinti, styrinti, dybinti, gervinti, žirglinti ir blauzdinti – toks liūdnas, liūdnas…
Ogi, kas čia dabar? Ir vėl tas zaunius, plepys, tauza, ošlys, švokšlys, švotra, švėna, vėgra, terkšlys, tarška, darda, barškalas, čiauškalas, tauškalas, tarškalas, patauška, pačiauška, patarška, papoška kaimynas su draugeliu atkiūtins! Ir ko jiems čia reikės?
Tas kitas tai tikras rėksnys, šaukūnas, šaukalius, gerkliūgas, tvoronas, gargalius, bliuvas, žiovanasris, paleistagerklis ir dar tikras išverstagerklis! Ir pačiukė išpuls laukan tvarkos daryti, kitaip juk nieko nebus!
Tai tik kelios sinonimų grupės, bet kiek daug žodžių nebevartojame, ėmėm ir pamiršom. Sako, per 1000 metų netenkame 20 procentų lietuviškų žodžių. Labai daug.
Ir dar. Daugelyje kalbų viename sakinyje galimas tik vienas neiginys, bet tik ne lietuvių kalboje. Pavyzdžiui, V. Žalakevičiaus legendinio filmo pavadinimą „Niekas nenorėjo mirti“ anglai verstų „Nobody wanted to die“ (paž. Niekas norėjo mirti), o mes galime prilipdyti daugiau, ir reikšmė liks neiškraipyta: Niekas niekada niekur niekaip nenorėjo mirti! Penki neiginiai viename trumpame sakinyje… – tai bent stipru!
Na, lietuvi, ar nors tūkstantąja dalimi įsitikinai, kad tavo daug tūkstančių metų senumo kalba yra nepaprastai turtinga? Ar bent kiek įsitikinai, kad po savo gomuriu nešioji deimantą? Toliau jį gludink, saugok kaip savo akį ir į nieką niekada niekaip neiškeisk, ir niekam jos nei parduok, nei neatiduok.
Būk tvirtas ir saugok savo prigimtą kalbą, būk jai ištikimas; neiškraipyk, nesuteršk jos žargonybėmis, svetimybėmis ir keiksmažodžiais, – bet visada ją gink, kad ir kas bebūtų.
Juk supranti, kad neįmanoma išsižadėti to, kas tavo gyslomis teka, kas taip arti prie tavo širdies ir kas iš tavęs neišraunama. Mokėti kitas kalbas yra gerai ir būtina, bet ant savosios prigimtosios atsiremi ir joje ilsiesi.
Ir ne tik tai, – LIETUVIŲ KALBA yra VALSTYBINĖ KALBA mūsų šalyje nuo 1992 m. Išmok atmintinai 14 Konstitucijos straipsnį: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ ir draugą išmokyk, o užmiršusiems drąsiai primink – gerą darbą padarysi.
Tad, ką pasakysi?
Gal sutiksi, kad „kiekviena pušis tik savam šilui ošia“, kaip kažkas taikliai pasakė…
Tegul ta gražuolė pušis – LIETUVIŲ KALBA – galingai ir ilgai ošia savo šile – savo LIETUVOJE, o tu būk akylas, apdairus, pastabus, žvalgus, įžvalgus, nuožvalgus, nuoregus ir ją, puikiąją, labai labai saugok.
Vien gražumas ir gražūs žodžiai Lietuvių kalbos neišgelbės. Neišgelbės niekas, jei nebus kam kalbėti. O kiek bus kalbančių – byloja gimstamumo statistika. Kiek sakiau, kad motinoms reikia mokėti atlyginimą už vaikų auginimą. Kad reikia palaikyti ir saugoti smulkų ir individualų verslą, kad kažką sugebantys žmonės po užsienius neišsivažinėtų. Lietuvos valstybė turi atsakomybę už lietuvių kalbos apsaugą ir klestėjimą. Jokia kita valstybė tokios atsakomybės neturi. O kad lietuvių kalba gyvuotų, tereikia vieno: lietuvių kalbos vartotojų. Tų vartotojų galima pasigimtdyti. Tai pats natūraliausias ir maloniausias būdas, tiek kiek ilgokas procesas, o mes nenorime laukti. Galima atsivežti svetimtaučių ir juos perauklėti į lietuvius – pigus, bet nepatikimas ir nelabai realistinis metodas. Dar galima priimti ir vykdyti atitinkamą programą – visais būdais plėsti ir plėtoti lietuvių kalbos vartojimą: 1 visose valstybinėse įstaigose (įskaitant ir ypač, pasienio perėjimo punktuose, muitinėse, migracijos tarnybose) kalbama tik valstybine kalba, arba per vertėją. 2.Visos valstybinės mokyklos dirba tik valstybine kalba – jokių rusų ar lenkų mokyklų. 3. Valstybė remia knygų leidimą ir bet kokią spaudą lietuvių kalba. Valstybė skatina vertimus į lietuvių kalbą, bei dotuoja leidyklas. Valstybė skatina bei nuperka kokybišką kokybiškų lietuviškų tekstų ( matyt, bus reikalinga spec. Komisija) įgarsinimą ir suteikia prie jų laisvą priėjimą visiems. Ypač skatinti įgarsinti knygas profesionalius aktorius. (Tai ir pridėtinė vertė, ir būdas skaitovui užsitikrinti vietą amžinybėje) Valstybė skatina ir remia privačias su lietuvių kalbos populiarinimu susijusias iniciatyvas, tokias, kaip kalbos mokyklėlės internete, socialiniuose tinkluose. (Pvz: prancūziškai mokintis pilna mokyklėlių visais lygiais, o lietuvių kalbos – beveik nieko.)
Tiek jau prirašyta apie meilę lietuvių kalbai, bet tas balsas juk į dangų neina… Pereikite Gedo prospektu.
Nusistebėjau. Vakar popiežius pasveikino pasaulį italu ir kt. Europos kalbomis. Deja, lietuvių kalba, archaiškiausia indoeuropiečių grupės kalbų prokalbe ,- ne. Nejaugi nėra kam patarti?
Straipsnis reikalingas.
Bet kalbai skiriama per mažai dėmesio. Ypač lrt!
Sakyčiau, netgi po du kartus turėtų persiskaityti Lrt darbuotojai. Nes jie demonstruoja netgi keletą rašybos klaidų.
Kalba kaip motina; mylime ne už gražumą ir jaunumą, ar ten išgarsėjimą
Lietuvių kalba graži, bet reikia ją gerbti, o autorius jau pirmaą sakinį rašo su klaida: „kad” su bendratimi lietuvių kalboje nevartojama, tai žino jau pradinę mokyklą baigę žmonės.
Išeina taip, jei tėvų kalba nebūtų tokia sena ir graži, tai nežinotume dėl ko ja reikia ir toliau kalbėti
Ar kalbėtum savo malonumui ta Zamenhofo sintetika?
…isipilk i alu degtienes,bus tau ir pastiprinimas,ir sliauka….pasistiprines gal ka suprast imsi.
Pastiprinu:
Yra toks lietuviškas posakis „Ir rupūžei savas vaikas pats gražiausias”.
Jei gimtoji kalba negraži, tai ir nereikia jos mylėti. Ačiū Dievui, lietuvių kalba lietuvaičiams graži. Mums pasisekė.
Kokia daili bebūtų karieta, o patogiau važinėti golfuku
Tačiau elektrochemija niekada nenugalės petrochemijos.
…palukiek mazuma,ir ant tavo kupros greit jodines tamsaus gymio zmogenai….na,dar ir tokie,kurie sakys…bistro bistro….bus tau ir golfukas ir mersedesas – tiksliau,tu busi tas mersedesas.
PS Ne aš Jus minusavau, Jūs teisus dėl karietos.
…tu,kaip visada – ***** iki negaliu.
Labas, kvaily (C)