Seimas rugsėjo 22 d. po svarstymo pritarė Konstitucijos 137 straipsnio panaikinimui. Už projektą balsavo 99 Seimo nariai, prieš – 13, susilaikė 5. Tačiau diskusija, visuomenei daugiausia pristatoma kaip klausimas dėl galimybės Lietuvoje dislokuoti branduolinį ginklą, turi ir kitą pusę: siūloma panaikinti visą Konstitucijos straipsnį, įskaitant draudimą Lietuvoje turėti užsienio valstybių karines bazes.
Šiuo metu Konstitucijos 137 straipsnis nustato: „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.“
Būtent į antrąją šio sakinio dalį Seimo narys, teisės profesorius Ignas Vėgėlė atkreipė dėmesį Seimo posėdyje, o kitą dieną savo argumentus išsamiau išdėstė publikacijoje „Konstitucijos keitimo farsas arba kaip Seimas pamiršta savo priedermę“.
„Kodėl mes braukiame ir šitą sakinio dalį? Ar mes ketiname atiduoti Lietuvos žemę karinėms bazėms, kurių nekontroliuosime ir nevaldysime?“ – Seimo posėdyje klausė I. Vėgėlė.
Branduolinis ginklas – tik pusė 137 straipsnio
I. Vėgėlės argumentas remiasi tuo, kad užsienio sąjungininkų karinis buvimas Lietuvoje galimas ir dabar.
Konstitucinis Teismas dar 2011 m. išaiškino, kad Konstitucijos draudimas nereiškia, jog Lietuvoje apskritai negali būti sąjungininkų karinių bazių. Negalimos tokios bazės, kurias savarankiškai valdytų ir kontroliuotų užsienio valstybė. Tačiau Konstitucijai neprieštarauja bazės, kurias Lietuva pagal tarptautines sutartis valdo ir kontroliuoja kartu su valstybėmis sąjungininkėmis.
Šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą pripažįsta ir patys pataisos rengėjai – jis cituojamas oficialiame projekto aiškinamajame rašte. Todėl I. Vėgėlė klausia, kodėl, norint sudaryti galimybę Lietuvoje dislokuoti branduolinį ginklą, būtina panaikinti ir konstitucinį užsienio karinių bazių draudimą.
Vis dėlto projekto rengėjai aiškinamajame rašte pateikia atsakymą ir į šį klausimą. Jų argumentas – galimo itin jautrios NATO ginkluotės, įskaitant branduolinius ginklus, dislokavimo atveju jos apsaugą bei patekimą į dislokavimo zonas galėtų kontroliuoti patys NATO sąjungininkai. Lietuva dėl Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties reikalavimų negalėtų kontroliuoti tokių branduolinių vienetų. Dėl to, projekto rengėjų nuomone, 137 straipsnis turi būti panaikintas visa apimtimi.
Taigi ginčas yra ne vien dėl to, ar Lietuvoje galėtų būti branduolinis ginklas, bet ir dėl to, kokios kontrolės teisės tokiu atveju priklausytų Lietuvos valstybei ir kokias – sąjungininkams.
Kas priims sprendimą?
I. Vėgėlė kelia ir kitą klausimą: panaikinus konstitucinį draudimą, kas konkrečiai turėtų teisę nuspręsti dėl masinio naikinimo ginklo dislokavimo Lietuvos teritorijoje?
Savo publikacijoje jis formuluoja kelis klausimus:
- „Kas priims sprendimą dislokuoti masinio naikinimo ginklą?
- Kokia forma ir kaip bus priimamas toks sprendimas?“
- Pasak parlamentaro, taip pat neaišku, kokiomis sąlygomis toks ginklas galėtų būti dislokuotas ir kas prisiimtų atsakomybę už galimas pasekmes. Jis teigia nematantis konkretaus būsimo teisinio reguliavimo, kuris į šiuos klausimus atsakytų.
Oficialiame projekto aiškinamajame rašte nurodoma bendresnė taisyklė: konkretūs sprendimai dėl sąjungininkų pajėgumų buvimo Lietuvoje būtų priimami laikantis Konstitucijos, įstatymų, tarptautinės teisės ir NATO sprendimų priėmimo procedūrų.
Tačiau būtent tokio atsakymo konkretumą I. Vėgėlė ir ginčija: jo keliama problema – kuri konkreti Lietuvos institucija ir kokiu konkrečiu teisės aktu priimtų sprendimą dėl branduolinio ginklo dislokavimo.
Krašto apsaugos ministerija: teisinės spragos neatsiras
Krašto apsaugos viceministras Karolis Aleksa Seimo svarstymo metu su tokia kritika nesutiko. Pasak jo, Konstitucijos pakeitimas savaime nesukurtų teisinės spragos dėl užsienio karių ir karinių pajėgų buvimo Lietuvoje, nes jų atvykimą, karines pratybas, tarptautinį bendradarbiavimą, skrydžius ir kitus klausimus jau reglamentuoja įstatymai.
„Tikrai nėra taip, kad išėmus vieną nuostatą […] kažkokią įstatyminę spragą sukuria“, – sakė K. Aleksa.
Pataisos šalininkai argumentuoja ir pasikeitusia saugumo aplinka. Seimo pirmininkas Juozas Olekas Teisės ir teisėtvarkos komitete priminė, kad 1992 m., priimant Konstituciją, Lietuvoje dar buvo okupacinė kariuomenė ir geopolitinė situacija buvo iš esmės kitokia.
Liepos mėnesį pristatydamas projektą jis taip pat pabrėžė NATO branduolinio atgrasymo reikšmę kolektyvinei gynybai.
Panašios pozicijos laikosi atsargos pulkininkas, gynybos ekspertas Gintaras Bagdonas. Jo vertinimu, galimybė esant poreikiui dislokuoti Lietuvoje branduolinį ginklą sustiprintų NATO atgrasymą ir mažintų Rusijos agresijos riziką.
Vėgėlė: „Teisinis farsas“
I. Vėgėlės kritika nukreipta ne tik į patį politinį sprendimą, bet ir į jo teisinį parengimą. „Teisinis farsas“, – taip jis apibūdino situaciją, teigdamas, kad prieš naikinant konstitucinį draudimą pirmiausia turėtų būti aišku, kokia teisinė sistema veiks jam išnykus.
Jo nuomone, klausimas neturėtų būti susiaurintas iki pasirinkimo „už ar prieš branduolinį ginklą“. Keičiamas Konstitucijos straipsnis nustato du draudimus, o jo panaikinimas keičia konstitucinį reguliavimą ir masinio naikinimo ginklų, ir užsienio karinių bazių atžvilgiu.
Seimo dauguma šiems argumentams nepritarė. Rugsėjo 22 d. projektas XVP-1729(2) po svarstymo sulaukė 99 parlamentarų balsų „už“.
Tačiau tai dar nėra galutinis Konstitucijos pakeitimas. Pagal Konstitucijos keitimo procedūrą dėl tokios pataisos Seimas turi balsuoti du kartus, tarp balsavimų turi būti daroma ne trumpesnė kaip trijų mėnesių pertrauka, o kiekvieną kartą už pataisą turi balsuoti ne mažiau kaip du trečdaliai visų Seimo narių – mažiausiai 94 parlamentarai.
Todėl diskusija dėl Konstitucijos 137 straipsnio dar nesibaigė.
Prieš galutinį balsavimą liko esminis klausimas, kurį skirtingai vertina pataisos šalininkai ir kritikai: ar pakanka iš Konstitucijos pašalinti draudimą ir konkrečius sprendimus palikti galiojantiems įstatymams, tarptautinėms sutartims bei NATO procedūroms, ar kartu turėtų būti iš anksto aiškiai nustatyta speciali nacionalinė sprendimų dėl branduolinio ginklo dislokavimo tvarka?
„Pozicijos” inf.
