Pažvelgus į informacijos srautus, kuriuos sudaro vadinamosios politikos aktualijos, ima atrodyti, kad kone visa mūsų užsienio ir vidaus politika yra apie nieką.
Vidaus politikoje kaip prieš pusantro dešimtmečio įsitvirtino kolektyvinis Petras Gražulis su kolektyviniu Vytautu Raskevičiumi, taip ir liko „ant bangos“. Arba „už Lietuvą, vyrai“, arba – LRT skelbtas šūkis „vyrai yra gėlės“. Ir visa Lietuva turi rinktis puses: arba su tais, arba su anais. Arba gėlės, arba vyrai.
[…] O užsienio politika? Arba „vertybinė“, arba „realistinė“. Ši priešprieša gromuluojama jau šešerius metus, jos pagrindu kasami politinės kovos apkasai, abiem pusėms darant klaidingas arba miglotas prielaidas arba apie vadinamąsias vertybes, arba apie realybę. Nė viena pusė nesugeba pripažinti, kad šioje kovoje seniai trūksta nebe aršumo, o turinio.
[…] Daugelio taip mėgstami visuomenės nuomonės tyrimai dažnai yra ne tiek tikrovės atspindys, kiek jos konstravimas norima kryptimi ir politikos aiškinimų astrologija, mėginant ženklams ir skaičiams suteikti naivuolių perkamą prasmę. Tačiau labai atsargiai, saikingai ir net žaismingai, darant kertinę prielaidą, kad visuomenės nuomonė yra pusiau fikcija, remtis jų rezultatais galima.
Ir štai turime gana juokingą rezultatą, daug pasakantį apie lietuvių požiūrį į politiką ir pasitikėjimą sprendimų priėmėjais. Pačioje reitingų viršūnėje – du politikai, kurie seniai iš politikos pasitraukė ir jokių sprendimų nebepriima: Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė. Kuo toliau politikas nuo politikos, tuo labiau jis ar ji patinka mūsų rinkėjams.
[…] „Baltijos tyrimų“ lentelėse yra dar du įdomūs faktai. Vienas iš jų – Valius Ąžuolas. Jis – trečias pagal populiarumą politikas. Kodėl? Tai gali būti didžioji Lietuvos politikos paslaptis. Kažkada klausiau Aurelijaus Verygos, kaip čia yra, bet man pasirodė, kad ir jis pats neturėjo atsakymo.
Vieną gražią vasaros dieną, 2016–2020 metų Seimo kadencijai artėjant į pabaigą, prie manęs priėjo Ramūnas Karbauskis ir, apsidairęs aplinkui, tyliai pasakė: „Turime puikų politiką – Valių Ąžuolą.“ Tada, netikėtai atskleisto slėpinio atmosferos veikiamas, pagalvojau, kad reikėtų niekam to nesakyti. Ir, dievaži, nesakiau. Pasirodo, dabar panašiai galvoja didelė dalis Lietuvos.
Na, o antras įdomus dalykas – tai „Baltijos tyrimų“ apklausos rodomas Vytauto Sinicos ir jo vadovaujamos partijos reitingų augimas. Panašu, kad grįžimą prie dešinesnės politikos deklaruojanti Lauryno Kasčiūno Tėvynės Sąjunga konkurencinėje kovoje su Nacionaliniu susivienijimu pamažu atiduoda rinkėjus V. Sinicos partijai. Kodėl tai vyksta?
Ir čia mes vėl grįžtame prie politikos turinio – principinių nuostatų, idėjinių ginčų, prasmingos argumentacijos. V. Sinicos padėtis šiuo atžvilgiu palankesnė, nes jam, kitaip nei jo konkurentui, nereikia nieko vynioti į vatą ir derintis prie kitokią nuomonę turinčio partijos flango ar liberalių pažiūrų parlamentinės frakcijos daugumos. Tuo metu V. Kasčiūnas vadovauja politiniam dariniui, kurio didelę dalį ir netgi frakcijos Seime daugumą sudaro jo idėjiniai oponentai.
Šioje situacijoje, žinoma, laimi tas, kuris gali sau leisti likti savimi, šiuo atveju – būti nuoširdus ir kampuotas, pabrėžiantis idėjinius skirtumus, o ne viską glaistantis, gludinantis ir slepiantis tikras pažiūras sintetinių kalbų kamšaluose. Guminis ir plastikinis įvaizdis tinka ten, kur žmonės ir nesitiki rasti turinio bei tikrumo. O iš L. Kasčiūno vadovaujamos partijos konservatyvesni rinkėjai tikėjosi būtent turinio ir idėjinio atsparumo konjunktūrinio liberalizmo pagundoms.
To atsparumo ir turinio daugelis jų nemato. Užtat L. Kasčiūnas sako, kad reikia stabdyti kultūrinius karus. Iškart kyla keli klausimai.
Pirmas – ar tai nuskambėjo nuoširdžiai iš politikos lyderio, kuris visada tuose karuose dalyvavo? […] Trečias – kuo skiriasi partijos dalyvavimas nuo nedalyvavimo kultūriniuose karuose, jei tie karai vis tiek vyksta, o dalis partijos atstovų juose vis tiek dalyvauja?
Kiaulės galvos istorija – puikus pavyzdys. Ksenofobų ir ksenofilų karai – tai toks pat opijus liaudžiai, kaip „w“ ir „už Lietuvą, vyrai“. […] Vieni atsineša kiaulės galvą, kai pritrūksta savų galvų, o kiti – tarp jų G. Landsbergis, Rasa Juknevičienė, Mantas Adomėnas – raito parašus po dokumentu apie kiaulės galvą, virsdami to paties kultūrinio karo dalimi.
Ir tai net ne tiek kultūrinis karas, kiek slopinamo kultūrinio karo sublimacija. Kultūrinis karas gali būti prasmingas ir turiningas kaip kietas ginčas dėl principinių dalykų. Bet kai prisikaupusi įtampa politiniu lygiu sąmoningai ignoruojama, nekreipiant dėmesio į jos priežastis, tada vieni išsikrauna grubiai provokuodami įtampų sukėlėjus, o kiti – užsipuldami provokatorius SSRS tradicijas primenančiais viešais pasmerkimo laiškais.
Beveik – komunistai prieš neonacius. […]
(Visas straipsnis – 15min.lt).
Kad mūsų kultūrinis elitas taip guviai pasirašė prieš kiaulės galvą – tiek to. Būčiau pasirašęs ir aš, bet nesu iš elito. Bet dar yra ne visai aiškiai priduriama, kad jie (elitas) pasirašė ir už tai kad „visi sutilpsime”. Ar tai tiesa?
Pirmoje vietoje kažkokių valdininkų susamdyti ugniagesiai gelbėtojai. Paskutinėje – mūsų pačių lietuviška galva išsirinktas Seimas. Tarp politikų pirmi gal ne visai bet kas, bet jokiu būdu ne Landsbergis. Landsbergio vieta per laiptelį aukščiau Tomaševskio. Ir taip dešimtimis metų ir nėra Lietuvoje raštingų šviesuolių kurie pabaksnotų tautiečius į jų vardu sociologų skelbiamą nuomonių jovalą . Mūsų sociologus reikėtų ištepti degutu ir išvoliotus plunksnose išjodyti ant karties. O mūsų šviesuolius?