Nuo kiaulės galvos Kaune iki degančio Korano Vilniuje: kas kuria provokacijas?

Jonas Nedzveckas

Vos per kelias dienas Lietuvoje įvyko du rezonansiniai incidentai, susiję su musulmonų religija. Ir būtent šių įvykių seka verčia būti ypač atsargiems. Nes susidaro įspūdis, kad Lietuvoje staiga surengta organizuota antimusulmoniška kampanija.

Rugsėjo 11-ąją Kaune, musulmonų pamaldų metu prie mečetės susirinko įvairių baikerių klubų atstovai. Buvo garsiai leidžiama muzika, triukšmaujama motociklais, skanduojami šūkiai, demonstruojama atsinešta kiaulės galva.

Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo kurstymo prieš žmonių grupę ir trukdymo atlikti religines apeigas. Pareigūnai taip pat nustatė dalį akcijos dalyvių.

Tai buvo reali, vieša ir konkrečių žmonių surengta akcija. Jos forma sukėlė diskusiją – visuomenė kėlė klausmą: kur baigiasi protestas ir prasideda sąmoningas tikinčiųjų įžeidinėjimas bei religinių apeigų trikdymas.

Prezidento patarėjas Deividas Matulionis įvykį pavadino provokacija ir perspėjo, kad tokie veiksmai gali būti naudingi Lietuvos priešams, įskaitant Rusiją. Vidaus reikalų ministras savo ruožtu teigė, kad situaciją turėtų įvertinti ir Valstybės saugumo departamentas.

Tačiau vos po dviejų dienų – rugsėjo 13-osios naktį – Vilniuje, Etmonų gatvėje, atsirado jau kitas epizodas. Policijai anglakalbis asmuo pranešė, kad gatvėje kažkas degina Koraną. Socialiniuose tinkluose išplito degančios knygos vaizdai, o rugsėjo 19-ąją ši istorija plačiai pateko į Lietuvos žiniasklaidą. Policija dėl įvykio pradėjo tyrimą dėl chuliganizmo.

Tačiau tarp Kauno ir Vilniaus įvykių yra esminis skirtumas.

Kaune žinoma, kas vyko, kokia grupė atvyko prie mečetės ir kokie konkretūs veiksmai buvo atliekami. Vilniuje iki šiol viešai neatsakyta net į elementariausią klausimą – kas tą knygą padegė.

Nežinoma jo pilietybė. Nežinoma tautybė. Nežinoma, ar jis apskritai Lietuvos gyventojas. Nežinomas motyvas. Nežinoma, ar tai buvo sąmoninga politinė akcija, ar spontaniškas chuliganizmas, neblaivaus žmogaus poelgis ar tyčinė provokacija.

Tačiau viešojoje erdvėje abu įvykiai jau susieti. Kai kurios publikacijos, pranešdamos apie degintą Koraną Vilniuje, tame pačiame tekste primena ir kiaulės galvos demonstravimą prie Kauno mečetės. Taip skaitytojui savaime formuojama dviejų viena kitą patvirtinančių įvykių seka: kiaulės galva Kaune – Koranas Vilniuje – vadinasi, Lietuvoje kyla antimusulmoniška banga.

Tačiau būtent čia ir reikia stabtelėti Ar antrasis incidentas sustiprina pirmojo sukurtą pasakojimą?

Chronologija verta dėmesio: rugsėjo 11-oji – kiaulės galva prie Kauno mečetės. Rugsėjo 13-oji – pranešimas apie deginamą Koraną Vilniuje. Rugsėjo 14–16 dienomis – garsėjančios diskusijos apie neapykantą musulmonams, raginimai valstybei reaguoti, net perspėjimai dėl galimo priešiškų valstybių hibridinio poveikio.

Rugsėjo 19-ąją – Vilniaus vaizdo įrašas tampa nacionaline naujiena.

Ši chronologija suteikia pagrindą reikalauti, kad teisėsauga išsiaiškintų ne tik tai, ar Vilniuje buvo padegtas Koranas, bet ir kas jį padegė bei kokiu tikslu. Nes nežinant vykdytojo savaime peršasi išvada, jog tai apgalvota provokacija.

O ji labai paprasta ir primityvi: padaromas demonstratyvus veiksmas, kuris nufilmuojamas, paleidžiamas į socialinius tinklus, o po to jau pats vaizdas ima gyventi savarankišką gyvenimą. Kas jį sukūrė, visuomenei tampa nebesvarbu. Lieka tik emocinis įspūdis:  „Lietuvoje deginamas Koranas“.

Tokiu būdu vieno nežinomo žmogaus poelgis netikėtai paverčiamas visos valstybės ar tautos poelgiu.

Lietuvą kaltinti, žinoma, nėra kuo. Keista būtų šią procokaciją pateikti kaip lietuvių priešiškumo islamui įrodymą – policija dar nėra paskelbusi duomenų net apie padegėjo tapatybę.

Anglakalbis žmogus pranešė apie incidentą. Vaizdo įraše matomi prie degančios knygos esantys žmonės. Tačiau iš buvimo įvykio vietoje negalima daryti išvados, kas knygą atnešė, kas ją padegė ir kas sumanė visą veiksmą.

Stanislovas Buškevičius viešai pateikia griežtą versiją: „Niekas Lietuvoje Korano nedegino. Tai įvyko Švedijoje.“

Jo teigimu, žiniasklaida iš esmės remiasi vieno anglakalbio užsieniečio pranešimu, nors nėra aiškiai nustatyta nei kas padegė knygą, nei kas tai buvo per knyga, nei kokiomis aplinkybėmis atsirado socialiniuose tinkluose platinamas vaizdo įrašas.

Niekas Lietuvoje Korano nedegino, sako jis. Tai įvyko Švedijoje. Šiandien žiniasklaida manipuliuoja vieno anglakalbio užsieniečio pareiškimu, kad Vilniuje, Etmonų g. kažkas degino Koraną.

Spekuliacijos, kurios neturi tam pagrindo, nes neaišku apskritai kokią ten knygą užsienietis padegė ir kurią aptarinėja praeiviai lietuviai.

Kartais užsieniečiai patys padaro kokį nors keistą veiksmą ir patys praneša policijai. Lietuviai laisvoje Lietuvoje nedegina knygų, net nusikaltėlių Hitlerio ir Stalino, utopistų Markso ir Engelso. Komunistų propagandinės knygos buvo deginamos tik sovietinės okupacijos metais pogrindyje, kai reikėjo priešintis propagandai, kadangi buvo brukama „viena tiesa” – be kitos nuomonės.

Dabar propagandai jau įgytas imunitetas, nes galima rasti alternatyvų kiekvienai idėjai ir jas palyginti. Todėl jokia knyga mąstančiam žmogui nepadarys klaidingos įtakos,- sako jis.

Viskas kol kas tėra versijos. Dabartinių hibridinių grėsmių fone sąmoningos provokacijos, susijusios ypač su religija, tautybe ar kitomis jautriomis visuomenei temomis – yra itin parankios tiems, kurie nori supriešinti visuomenę ir formuoti užsienyje Lietuvos, kaip neva netolerantiškos valstybės, įvaizdį.

Todėl svarbiausias klausimas šiandien yra ne „kodėl lietuviai degina Koraną“, o kas iš tikrųjų padegė šią knygą, kodėl tai padarė ir kam buvo naudinga, kad būtent po provokacijos prie Kauno mečetės šis vaizdas pasklistų viešojoje erdvėje?

Jei kalbame apie hibridinę operaciją, svarbus ne tik pats veiksmas, bet ir jo tęsinys – kas jį nufilmavo, kas pirmasis išplatino, kaip jis buvo pateiktas ir kas mėgino iš pavienio, dar neištirto incidento sukurti pasakojimą apie visą Lietuvos visuomenę.

Todėl visuomenė lauks ne tik policijos atsakymo, kas padegė knygą, bet ir VSD vertinimo – ar vienas po kito sekę Kauno ir Vilniaus incidentai nėra sąmoningai kurstomos informacinės ar hibridinės provokacijos.

Policija turi nustatyti vykdytojus. VSD – atsakyti, kas  mėgina iš pavienių incidentų sukurti kompromituojantį religinio konflikto įvaizdį Lietuvoje.