Valdas Sutkus. Lietuvaitė šuns poza – menas, o kiaulės galva – nusikaltimas

Kelių savaičių bėgyje Lietuva pamatė du viešus patyčių renginius. Galima juos pagal šių laikų „progresyvų“ žodyną pavadinti „performansais“ ar „instaliacijomis“. Ir buvo dvi visiškai priešingos reakcijos. Nuogą keturpėsčią moterį, pavadintą „Lietuvaite“, „progresyvieji“ veikėjai palaimino kaip meną. Kiaulės galvą prie Kauno mečetės jie pridavė prokurorams.

Rugpjūtį prie Kaišiadorių kultūros centro stovėjo skulptūra „Lietuvaitė“ – nuoga, gausiai tatuiruota, nutukusi keturpėsčia boba. Pavadinimas – visa kūrinio ašis: juk „lietuvaitė“ reiškia ne vien biologinę lytį, o taip pat ir tautinę priklausomybę. Dar daugiau – „lietuvaitė“ yra tautos moters kultūrinis archetipas, stilizuotas tautos dukros įvaizdis. Lietuvių tautosakoje lietuvaitė šimtmečius buvo „balta graži lelijėlė“ – jauna, ori, branginama, rūtų vainiko nešiotoja, audžianti plonas drobes ir kurianti namų jaukumą. Čia gi žiūrovui pateikiamas sąmoningai groteskiškas, niekinantis lietuvės moters įvaizdis. Kitaip tariant, pažeminimas ir patyčia prikabinama ne tik prie moters, bet ir prie lietuviškos tautybės.

Ir tai nebuvo kažkokia vieno keistuolio iniciatyva. Festivaliui finansavimą skyrė Lietuvos kultūros taryba ir Kaišiadorių savivaldybė. Programa vadinosi „Tolygi kultūrinė raida“. Projekto vykdytojas – Kaišiadorių kultūros centras.

Keturpėsčia poza žmogų vizualiai pažemina, priartina prie gyvuliškos laikysenos ir turi aiškią seksualinio pažeminimo asociaciją. Vakarų vaizdinėje kultūroje, erotikoje ir pornografijoje keturpėsčia moteris yra viena labiausiai atpažįstamų pozų, kurioje moters kūnas vienareikšmiškai pateikiamas kaip seksualinio išnaudojimo objektas. Čia nereikia sudėtingos menotyros. Tiesiog pagalvokim, kiek jaunų lietuvių merginų, pamačiusios tokį tipažą, pasakytų: štai tokia norėčiau būti ? Kiek lietuvių motinų norėtų, kad taip būtų parodoma jų dukra ? Visa kompozicija veikia kaip bjauri patyčia, o visuomenei siūloma tą groteską priimti kaip drąsų šiuolaikinį meną.

Čia labiausiai išryškėjo progresyviosios kultūros ir politikos aplinkos laikysena. Bene vienintelė Asta Valentaitė-Manchester buvo viena iš žinomų moterų, pasisakiusių kritiškai. „Kliūva žeminanti poza, pats pavadinimas ir kontekstas. Viešosios erdvės priklauso visiems – taip pat ir vaikams. Provokacija savaime nėra pažanga. Lietuva turi nepaprastai gražią ir turtingą kultūrinę tapatybę. Man norėtųsi, kad mūsų viešosiose erdvėse ji būtų atspindima su daugiau pagarbos ir orumo“ – gana politkorektiškai parašė ji savo paskyroje „instagram“.

Tuo tarpu progresyvieji kultūrininkai pasirinko visai kitą kalbą. Jie apkaltino pačią visuomenę, kad ši neva dėl savo neišprusimo „nesugeba priimti netobulos moters nuogumo“. Taip klausimas buvo apverstas: ne festivalio rengėjai turėjo aiškintis, kodėl lietuvę moterį pavertė grotesku, o publika buvo spaudžiama pasiaiškinti, kodėl tas groteskas ją žeidžia.

Dar iškalbingesnė buvo garsių lygių galimybių, feminizmo ir žmogaus teisių aktyvistų laikysena. Jokio jų pasipiktinimo ir viešo pasmerkimo dėl moters ir lietuviškos tapatybės pažeminimo nebuvo. Feministinis radaras, įjungiantis sireną dėl skirtingo dydžio kišenių ant vyriškų ir moteriškų kelnių bei taip jautriai gaudantis seksizmą reklamoje, kalboje ir politikoje, dėl „šuniuko pozoje“ pavaizduotos „Lietuvaitės“ nesuveikė. Kai socialiniuose tinkluose kilo žmonių pasipiktinimas, „progresyvieji“ kultūrininkai reagavo savaip: ne gynė pažemintą moterį lietuvę, o ėmė auklėti „atsilikusią“ publiką, kuri, atseit, dėl savo mąstymo ribotumo „negali lengvai priimti netobulos moters nuogumo“. Lygių galimybių, žmogaus orumo ir diskriminacijos kalba liko nuošalyje, o lietuvaitė buvo palikta „meninės provokacijos“ sferai ir panaudota publikos perauklėjimui, kad ta publika pagaliau kažkaip imtų toleruoti „pažangų“ tokios rūšies „meną“.

Praėjo kelios savaitės, ir prie Kauno mečetės susirinko baikeriai. Jie garsiai leido roko muziką, skandavo „Lietuva“, o vienas ryškiausių akcijos simbolių buvo jų atsinešta kiaulės galva. Viešą reakciją labiausiai ir įkaitino šis simbolis. Ir štai tada tie patys viešieji veikėjai ir visokiausių teisių gynėjai, kurių balsų taip trūko prie „Lietuvaitės“, čia jau prabilo labai garsiai.

Jie pareiškė, kad „kiaulės galva prie mečetės yra užribis“, kalbėjo apie žeminimą ir baimės sėjimą, retoriškai klausė, ar rytoj musulmonų nepradės mušti lazdomis. Atrado ir nusikalstamos veikos požymius, parašė skundus prokuratūrai ir net svarstė, kad baikeriai galimai yra Kremliaus agentai, siekiantys kelti neramumus. Prie mečetės per kelias dienas pasirodė visa žmogaus teisių gynėjų kariauna, kurios prie keturpėsčios „Lietuvaitės“ kažkodėl nesimatė.

Ir čia jau veidmainystė lenda, kaip yla iš maišo. Kai savo tautos moters kultūrinis simbolis perdirbamas į baidyklę, girdime apie drąsią meninę provokaciją, būtiną toleranciją „netobulam kūnui“ ir labai reikalingą visuomenės gebėjimų ugdymą suprasti šiuolaikinį meną. Kai kiaulės galva pasirodo prie mečetės, tie patys žmonės staiga prabyla apie orumą, pažeminimą, baimę, neapykantą ir prokuratūrą. Lietuvę moterį galima paversti nuoga keturpėsčia nutukusia baisuokle, pavadinti tai menu ir dar pasišaipyti iš „tamsuolių“, kuriems toks menas nepatinka. Tačiau tik pamėgink su kiaulės galva rankose pasivaikščioti prie mečetės, ir diskusija apie drąsią provokaciją, simbolius, performansą bei teisę erzinti visuomenę baigiasi tą pačią minutę.

O juk kiaulės galva, vertinant tuo pačiu „progresyvistų“ matu, turi viską, kuo paprastai didžiuojasi provokuojantis šiuolaikinis menas: aiškų simbolį, drąsų religinių ribų peržengimą, pasirinktą viešą vietą, publiką, kultūrinį konfliktą ir stiprią emocinę reakciją. Šiuolaikinio meno kritikui pakaktų kelių sakinių apie tabu įveikimą, islamo raidą, migracijos realybės įvairovę bei musulmoniškos tapatybės kaitą – ir jau turėtume puikų „performansą“ su įtaigia „instaliacija“.

Tačiau prie mečetės Lietuvos kultūrininkai musulmonams neaiškino, kad jų pasipiktinimas tėra nesugebėjimas suprasti provokuojančio meno, kad jie turėtų mokytis plėsti savo tolerancijos ribas. Ten svetimtaučių jautrumas buvo laikomas teisėtu ir gerbtinu. Tuo tarpu lietuvių pasipiktinimas dėl „Lietuvaitės“ buvo paverstas jų kultūrinio nebrandumo problema.

Baudžiamasis kodeksas šį kontrastą daro dar aštresnį. Ten tautybė, lytis ir religija surašytos greta. Viešas tyčiojimasis ar niekinimas dėl šių požymių ten įvardytas kaip nusikalstama veika. Vadinasi, įstatymo akyse, lietuvio tautybė ir moters lytis nėra menkesnės vertybės už musulmono religiją. „Lietuvaitė“ pateikia viešoje erdvėje pažemintą keturpėsčią moterį ir tiesiogiai susieja šį niekinantį vaizdinį su lietuvių tauta. Tai jau ne vien skonio ginčas: pats Baudžiamasis kodeksas viešą niekinimą dėl lyties ir tautybės priskiria baudžiamosios teisės sričiai.

Dar kebliau atrodo vaikų apsaugos klausimas. „Lietuvaitė“ stovėjo miesto aikštėje, viešame kultūros festivalyje, kuriame buvo nemokamų kūrybinių dirbtuvių visai šeimai: 3–5 metų vaikų ir jų šeimų edukacija, N-7 ir N-12 užsiėmimai, ir dalis jų vyko būtent prie Kaišiadorių kultūros centro, kur buvo eksponuojama skulptūra. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas prie neigiamą poveikį darančios informacijos priskiria erotinio pobūdžio turinį, tyčiojimąsi iš žmogaus ir niekinimą dėl tautybės ar lyties. Taigi, nuoga keturpėsčia „Lietuvaitė“ buvo vaikams prieinamos viešosios erdvės dalis, bet „progresyvistų“ jautrumas čia nepasireiškė.

Padarykime dar vieną žingsnį: pakeiskime tik lentelę prie skulptūros. Palikime tą pačią nuogą, nutukusią, tatuiruotą keturpėsčią moterį ir užrašykime ne „Lietuvaitė“, o, pavyzdžiui, „Turkė“ arba „Musulmonė“. Labai lengva įsivaizduoti, kaip iškart atsirastų garsūs žodžiai apie seksizmą, neapykantos kurstymą ir kultūrinį pažeminimą, pasipiltų ir skundai į prokuratūrą. Tai parodo esmę: problema yra atrankinis jautrumas. Savos tautos moteris gali būti ramiausiai paversta žaliava kultūriniams eksperimentams, o svetimos bendruomenės įžeidimas iš karto tampa didžiuliu įvykiu.

Ši veidmainiška moralė nėra nauja. Tai senas Frankfurto mokyklos sukurtas kultūrinio marksizmo metodas, kurį Herbertas Marcuse dar 1965 metais apibūdino kaip „represinę toleranciją“. Tolerancija, pasak Frankfurto mokyklos marksistų, neturi būti visiems vienoda taisyklė, ji priklauso nuo to, kas laikomas pažangiu, o kas reakcingu. Kai visuomenės tradicinė kultūra niokojama „pažangos“ vardu, iš visuomenės reikalaujama tolerancijos. Kai provokacija nukreipiama į kairiųjų „progresyvistų“ ginamą ideologiją, tada toleranciją pakeičia pasmerkimas ir prievarta. Kaišiadorių „Lietuvaitė“ ir kiaulės galva prie Kauno mečetės beveik laboratoriniu tikslumu parodė, kaip ši teorija atrodo šiandieninėje praktikoje.

Čia ir atsiskleidžia kultūrinio marksizmo esmė – ne visuotinė pagarba, o dvigubas matas. Savo tautą, jos moteris ir jos simbolius galima ir reikia darkyti vardan „pažangos“, saviškį reikia versti išmokti „teisingai“ suprasti provokaciją. Tačiau svetimos religinės bendruomenės įžeidimas iš karto įjungia visą žmogaus teisių aparatą. Tai ne kas kita, kaip kultūrinė savinaika, į kurią taip įjunko šių dienų progresyvieji visame Vakarų pasaulyje.

Dviguba moralė visuomenę skaldo labiau už bet kokį atvirą ginčą, nes ji sunaikina bendro teisingumo jausmą. Žmonės gali pakęsti net griežtas taisykles, jeigu jos visiems vienodos, tačiau labai greitai nustoja pasitikėti institucijomis, kai mato, kad vienų įžeidimas vadinamas menu, o kitų – neapykanta, vieniems liepiama „turėti storesnę odą“, o kitų jautrumą skubama saugoti aktyvistų bei politikų pareiškimais, policija ir prokuratūra. Iš tokios tvarkos neauga nei tolerancija, nei santarvė – auga kartėlis, nepasitikėjimas ir vis stipresnis jausmas, kad valstybės bei kultūros elitas išduoda savo šalies piliečius.