Oficialiai – kultūriniai mainai, realybėje – šnipų priedanga. Rusijos kultūros centrai (veikiantys po „Rossotrudničestvo“ iškabomis) pastaraisiais metais tapo tikru galvos skausmu Vakarų žvalgyboms.
Štai kur kilo garsiausi skandalai:
• Vokietija: Milžiniški „Rusijos namai“ Berlyne tapo specialiųjų tarnybų operacijų baze. Vyriausybė pradėjo teisinį procesą dėl pastato uždarymo.
• JAV: Vašingtone esantis centras atsidūrė FTB akiratyje, kai jo vadovai bandė verbuoti amerikiečių studentus. Centro vadovas buvo išsiųstas iš šalies.
• Ispanija: Alikantėje esantis centras slapta finansavo prokremliškus judėjimus, teisininkus ir organizavo prieš NATO nukreiptas akcijas.
• Danija: Vietos „kultūros darbuotojai“ buvo demaskuoti vykdant pramoninį ir technologinį šnipinėjimą strateginiuose objektuose.
• Moldova: Centras Kišiniove uždarytas oficialiai, pripažinus jį dezinformacijos ir hibridinių grėsmių židiniu.
Prasidėjus karui Ukrainoje, šie centrai masiškai užverti ir Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje bei Juodkalnijoje.
O kaip Lietuva?
Mūsų šalyje oficialaus „Rossotrudničestvo“ padalinio atidaryti taip ir nepavyko – tam griežtai pasipriešino Lietuvos saugumo tarnybos.
Visgi politinių bandymų būta. Nors tiesioginių viešų įrodymų, kad pats V. Uspaskichas teisiškai būtų reikalavęs įkurti agentūros „Rossotrudničestvo“ padalinį Vilniuje, nėra, jo politinė veikla, verslo ryšiai bei partijos struktūra tam kūrė itin palankią terpę.
Apžvalgininkai išskiria kelis esminius aspektus, siejančius V. Uspaskichą ir jo aplinką su bandymais įleisti Kremliaus „minkštosios galios“ įrankius į Lietuvą:
• Prokremliškų jėgų telkimas po „Darbo partijos“ vėliava. 2003 m. įkurtas politinis darinys masiškai integravo iki tol veikusias smulkias bei marginalias rusų tautinės mažumos politines organizacijas, pavyzdžiui, Lietuvos rusų sąjungą.
Šių judėjimų lyderiai tapo Darbo partijos nariais, o vėliau – savivaldybių tarybų ar net Seimo nariais. Būtent šis partijos sparnas nuosekliai reikalavo Vilniuje atidaryti oficialų Rusijos kultūros ir mokslo centrą, spekuliuodamas „vietos bendruomenės kultūriniais poreikiais“.
• Finansiniai ir verslo interesai Rusijoje. V. Uspaskicho politinė įtaka Lietuvoje išaugo iš jo sėkmingo verslo – daugiausia iš tarpininkavimo importuojant Rusijos gamtines dujas.
Strateginių tyrimų bei tarptautinių analitikų ataskaitose pažymima, kad leidimus tokio masto žaliavų verslui Kremlius suteikdavo tik tiems asmenims, kurie buvo pasiruošę vienaip ar kitaip atstovauti Maskvos geopolitiniams interesams.
Oho.